– Kaip atrodė tavo gyvenimas prieš muziką?
– Aplinka, kurioje augau nuo vaikystės visad buvo kupina kūrybos. Mano prosenelio Jurgio muzikinė erdvė buvo milžiniška, pilna skelbimų apie koncertus, visur matėsi primėtytų natų lapų.
Visuomet sukausi intelektualių, išsilavinusių ir kūrybingų žmonių pasaulyje. Pati nuo mažens turėjau milžinišką potraukį muzikai – garsai man atrodė kaip portalas, beveik kaip magija. Muzika man suteikdavo galimybę patirti transcendentinę būseną, kai klausydama galiu pasinerti taip giliai, kad net pamiršdavau kur esu.
Lankiau ir muzikinę Balio Dvariono mokyklą, bet po trijų klasių mečiau dėl solfedžio – nesutariau su mokytoja. Dar viena svarbi priežastis, kodėl mečiau, buvo įsitikinimas, kad jei per daug suprasiu apie muziką, nebegalėsiu jos taip stipriai jausti.
– Kodėl pasirinkai muziką, nors aplinkiniai ragino rinktis kitą kelią?
– Kai artimiesiems pasakojau, kad užsiimsiu muzika, jie mane atkalbinėjo, sakydami, kad iš to neuždirbsiu: „Jo, tu talentinga, bet it‘s not the money.“
Užsiėmiau kitomis veiklomis, kurios man irgi puikiai sekėsi, bet vėliau supratau, kad čia tiesiog buvo apgaulė ir reikia gyventi savo tiesa. Aš dabar ja ir gyvenu ir tai man suteikia žymiai daugiau prasmės. Per tą aplinkkelį link muzikos aš gavau milžinišką įgūdžių rinkinį ir jis yra labai įvairiapusis.
– Kas formavo tavo muzikinį skonį?
– Apie šešis metus gyvenau Londone. Tuo metu ten buvo labai didelė undergroundo scena, kurioje grodavo indie ir alternatyvūs menininkai. Galėjau bendrauti su stilingais ir ekstravagantišką gyvenimą gyvenančiais žmonėmis. Gaila, bet dabar to tenai, turbūt, neatrasčiau.
– Kas tave labiausiai traukia soul žanre – skambesys, istorijos ar emocija?
– Paauglystės krizės metu buvau pabėgusi iš namų. Klausiausi soul muzikos ir tokių atlikėjų kaip Otis Reddingas ar Al Greenas, kurie man padėjo jaustis visiškai įprasminus savo gyvenimą. Ši muzika man atrodė kaip patvirtinimas, kad sunkus etapas tėra tik vienas mano istorijos skyrius, o ne pabaiga.
Viskas, ką jaučiu giliai viduje, noriu, kad būtų iškelta į paviršių ir nieko nepamesčiau. Nemėgstu praskiestų dainų. Mėgstu tą aukso grynuolį ištempti iki pat paviršiaus ir noriu, kad viskas būtų solid gold.
– Ką tau reiškia gospelo bei choro elementai soul muzikoje?
– Gospelas yra unikalus žanras. Tokios muzikos galbūt gyvenime nebūsi klausęs, bet išgirdus giedant masę žmonių šiurpuliukai vistiek perbėgs kūnu.
Esu klausius įvairios muzikos, bet manau, kad gospelas užima visiškai kitą žanro kategoriją. Šis žanras esminis. Žmonės tokią muziką atlieka iš tikėjimo ir tai labai stipriai paveikia – padeda išsivalyti ir prisiminti, koks tavo žmogiškasis pradas.
Mes dažnai užsisukame savo nesėkmėse ir pamirštame, kas yra prasmė. O ši muzika gelbsti. Anksčiau gospelo elementus savo muzikoje naudojau dažniau – dabar žmonės šiek tiek keičiasi, praranda ryšį su tikėjimu ir su pačiais savimi.
– Ar susiduri su spaudimu tilpti į aiškiai apibrėžtą žanrą?
– Kolega Martynas man pasakė, kad mano žanras atitinka „popsą alternatyvoje ir alternatyvą popse“. Man čia kaip komplimentas, nes jungiu du skirtingus polius. Tai man leidžia atrasti ir užimti naują vietą muzikos pasaulyje. Man pačiai mano kūryba atrodo įprasta, kitiems ne. Siekdama suprasti, kas patinka auditorijai, bandau surasti bendrą vardiklį tarp popso ir savito stiliaus. Ieškau panašumų, o juos radusi, sujungiu.
– Kas labiausiai daro įtaką tavo dainų tekstams?
– Neturiu plano išjuokti vyrus, labiau mėgstu pastebėti abipuses, tiesiog absurdiškas situacijas, į kurias mes patys save pastatome. Aš jas iškeliu ir leidžiu pažiūrėti žmonėms iš šono. Kai juokiuosi iš vyrų, juokiuosi ir iš savęs.
– Kokį ryšį kuri su savo auditorija?
– Kultūriniai bajeriai man leidžia žaisti įvairiais sluoksniais. Tokios frazės kaip „įlindo į dūšią“ arba „žinau, čia bus gaidys“ prideda visai kitokią spalvą dainai. O kai dainos apibūdina esamą situaciją, tampa lengviau dalintis ir suprasti.
Man vieną vakarą būnant mieste, vaikinas atpažino dainos frazę kaip žodžius, kuriuos jam pasakė jį palikusi mergina. Man patinka, kai mano energija pasirodo tuose žodžiuose ir gali būti perskaitoma atrandant savus.
– Naujienų ir informacijos sraute, kaip, tavo manymu, klausytojai girdi tavo muziką?
– Girdžiu tik tiek, kiek jie patys pasidalina su manimi. Negandų pasaulyje buvo, yra, ir bus, gal dabar labiau viskuo domimės. Nuolatos galim pildyti save nauju kuru nerimui ir nervų sistemos tampymui. Manau, kad tai nėra labai geras dalykas, bet žmonės turi išmokti tai kontroliuoti.
Aš tikiuosi, kad mano muzika parodo, kad galima gyventi kitaip, o ir į pačią nemaloniausią situaciją galima pažiūrėti iš kito kampo ir dėl to nesiparinti. Man atrodo, mano muzikoje yra vilties, kad vis dėlto, nėra taip baisu. Juk tu nesi pirmas šiame pasaulyje išgyvenantis širdgėlą.
