Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Svaras apie gatvės kultūrą Lietuvoje: hiphopo mokyklą, narkotikų grėsmę ir svajonių koncertą 100 žmonių

Gabrielius Liaudanskas-Svaras viduryje
15min nuotr. / Gabrielius Liaudanskas-Svaras viduryje
Šaltinis: 15min
0
A A

Grafičiais margintos pastatų sienos, aerozolinių dažų kvapas, asfaltą zulinantys riedutininkai ir miesto turtą neva niokojantys riedlentininkai. Veidus gobtuvais pridengę jaunuoliai paslapčia už kampo klauso laužytų ritmų muzikos ir balsu rimuodami purvinus tekstus vienas kitam perduoda estafetę iš kūnų lankstydami neįtikėtinus šokio judesius.

Atsitiktinėje požeminėje perėjoje verda atskiras gyvenimas – galbūt tamsus, galbūt prisotintas sodrių, tirštų spalvų, o gal net draudžiamos suktinės kvapo. „Chuliganai!“ – aplenkdamas būrelį nuleidęs akis panosėj nedrąsiai sumurma eilinis praeivis. Tačiau ar tikrai? Ar tikrai tokie žodžiai pasverti? Ar tik tiek galime pasakyti apie dešimtmečius skaičiuojančią subkultūrą?

Tai tiesiog gatvės gyvenimas. Gatvės kultūros gyvenimas, gatvės kultūros dalis. Su visais savo pustoniais, tarp kurių yra ir daug pozityvo. Klausimas tik – ką ir kaip mes norime matyti. Kaip šifruojame „tų chuliganų“ siunčiamas žinutes ir kaip jas integruojame į savo pačių piešiamą miesto, rajono, gatvės paveikslą.

Artėjančios Gatvės muzikos dienos proga 15min pakalbino „G&G Sindikato“ lyderį Gabrielių Liaudanską-Svarą. Jį, drauge su keliais bendraminčiais šiandien galima drąsiai vadinti vienu iš Gatvės kultūros pradininkų Lietuvoje.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./ Gabrielius Liaudanskas-Svaras
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./ Gabrielius Liaudanskas-Svaras

Būdamas dvidešimtmetis jis su bičiuliais užkūrė atskirą judėjimą, atskirą kultūrą, kuri sėkmingai gyvuoja ir kasdien vis giliau leidžia šaknis. Ar šiandien daugelio pagarbą spėjusį užsitarnauti Svarą kas drįstų pavadinti chuliganu? Anaiptol. Šiandien jam – 43-eji ir jis iki šiol save vadina vienu iš gatvės vaikų. O gatvės gyvenimas, kaip pats sako, tėra kiekvieno asmeninis pasirinkimas: kiekvienas pats sprendžia, kurioje pusėje nori būti.

Per du dešimtmečius Svaras savo akimis spėjo pamatyti ir juodo, ir balto. Tačiau, kaip pats sako, „visais laikais buvo tie, kurie kažką pasiekia, ir tie, kurie nusirita taip, kad ligoninės ir kriminalinė policija turėtų darbo“.

Organizatorių nuotr./Renginio „Atgal į miestą“ akimirka
Organizatorių nuotr./Renginio „Atgal į miestą“ akimirka

„Ar tu nori būti normalus žmogus, ar pakrūmėm nusivalkiojęs padugnė – tik tavo pasirinkimas. Tačiau tų, kurie sėdi gatvėje jokiais būdais negalima nurašyti tik pastariesiems. Gatvės gyvenimas pats iš savęs nėra blogybė, blogai yra tuomet kai degraduoja tavo asmeninės vertybės“, – 15min sakė jis.

Pasak jo, jaunas žmogus visais laikais buvo smalsus, visuomet norėjo išbandyti daugybę, kartais ir ne pačių protingiausių, dalykų, tačiau tik patyręs savo kailiu, tik pats nusisvilinęs užpakalį išmoksta nebekišti kojos į tai, kas degina.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Renginio akimirka
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Renginio akimirka

Narkotikai – tai pasirinkimas

Svaras neslepia – gatvės gyvenimo sūkury viena opiausių temų visais laikais buvo narkotikai. Tačiau kartais geriausia prevencija yra būtent gyvenimas šalia tų, kurie patys save skandina.

„Niekada nevartojau jokių narkotikų vien todėl, kad ankstyvame amžiuje matydavau žmones, kurie tai daro, matydavau, kaip jie baigia. Kai pats tiesiogiai, ne per popierių prie to prisiliečiau – neturėjau jokio noro pasukti tuo keliu.

Gal todėl kiek pikta, kai kalbant apie gatvės kultūrą daugelis dalykų yra absoliutinama. Kaip ir bet kokia pagunda gyvenime – ji pati savaime nieko nedaro. Ginklai žmonių nežudo – žmonės žudo žmones. Todėl čia pasirinkimo klausimas.

Jei turi aiškias vertybes, jei turi tikslų, jei nori būti dainininku, nori turėti motociklą ar pastatyti namą – užduok sau klausimą, ką tu dėl to darai, su kuo tu būni ir ką jūs veikiat kartu, ir ar tai veda link to tavo noro, ar ne. Būk sau sąžiningas ir atsakymas, ką rinktis, tau savaime labai greit ateis“, – įsitikinęs Svaras.

Jis džiaugėsi, jog dalį žmonių nuo „kreivų poelgių“ sustabdo baimė, o tai esą tik į gera – juk taip kartais tamsus gatvės gyvenimas kai kuriems atveria akis.

Gatvės gyvenimas nesikeičia, keičiasi tik aplinka

„Metams bėgant žmonės nesikeičia. Keičiasi architektūra, drabužiai, daiktai, automobilių dizainas. Tačiau žmonės, jie visi vis dar taip pat stipriai myli, nekenčia, jie visi nori pramogų, nori dėmesio meilės, draugystės, kartais net priešų. Taip ir gatvės kultūroje – tiek anksčiau, tiek dabar, viskas čia liko taip pat. Tik formos ir instrumentai keičiasi, o žmonių veikimo principai išlieka tie patys“, – kalbėjo Svaras.

Šiandien kalbėdamas apie tuos laikus, kai gatvės kultūros judėjimas Lietuvoje dar buvo sunkiai suvokiama sąvoka, Svaras prisimena tuomet, prieš porą dešimtmečių, dar... nieko nebuvo. Hiphopo kultūra kūrėsi nuo nulio, tuomet apie ją šalyje mažai kas ką ir buvo girdėjęs.

Svajonė – tūsas su 100 gerbėjų

„Kai mes susikūrėm (su „G&G Sindikato“ kompanija, – red.), turėjom svajonę – kada nors padaryti tūsą, į kurį susirinktų koks šimtas žmonių. Galvojom, kaip būtų nerealu! Viršūnių viršūnė! Hiphopui, grupei, judėjimui. Šimtas žmonių – seni, atlaikyk! O dabar… Dabar mes turime pilnas arenas ir tai dar ne pabaiga“, – šyptelėjo jis.

Akivaizdu, kad hiphopo bendruomenė per 20 metų Lietuvoje neįtikėtinai išaugo. Niujorke 1970-aisiais prasidėjusio judėjimo banga užtvindė ir mūsų šalį, o šiandien ji – stipresnė nei bet kada anksčiau. Jei kas anksčiau būtų pasakęs, kad didžiausiose šalies arenose vos tilps „G&G Sindikato“ ar „Lilo ir Innomine“ gerbėjai, kad alternatyvios muzikos scena, kad visas urbanistinis judėjimas įgaus didžiulę komercinę ir kultūrinę vertę, o atlikėjai pasieks aukščiausia saviraiškos lygį – būtų buvę sunku ir patikėti.

Tačiau šalyje nuo 2000-ųjų savo klausytoją atrado „Gatvės lyga“, penktus metus iš eilės organizuojami hiphopo muzikos apdovanojimai, kuriuose dėl geriausiųjų vardo varžosi daugybė šio žanro atstovų – visa tai bendruomenę subūrė į stiprų kumštį.

Hiphopo vėliava ir toliau plazdės

„Hiphopo kultūra šiandien populiari, taip. Gal ir negražu taip sakyti, bet mes, „Gatvės lygos“ chebra, „Sindikatas“ – mes buvome vieni iš tų kertinių asmenų, kurie pradėjo tą kelią.

Rengėme seminarus, važinėjome po mokyklas ir pristatinėjome hiphopo kultūrą kaip faktą su visais jos elementais. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo lengvesnis saviraiškos būdas, nei tarkim, dainavimas, galbūt todėl jis patraukia daugelio dėmesį. Arti gatvės, arti paprastumo – nieko specialaus kaip ir nereikia.

Tai yra socialinė muzika, kuri įtraukia. Prieš dešimt metų buvo truputį baisu dėl to, kad jei „Sindikatas“ išnyks, ar bus kas neša tą vėliavą, bet dabar esu ramus – tikrai yra chebra, kuri toliau tęs tai, ką pradėjome. Hiphopo vėliava ir toliau plazdės“, – kalbėjo Svaras.

Pasak jo, šiandien daugeliui muzikantų, grafičių kūrėjų, breiko šokėjų – daugeliui jų apie save pranešti daug lengviau, nei tai buvo įmanoma anksčiau. Informacinėje visuomenėje komunikuoti tampa lengviau, lengviau gauti kitų įvertinimą.

„Šiandien jaunimas turi daugiau galimybių ir jiems pasisekė. Mūsų laikais ir dažų buvo sunku gauti, nors kas norėdavo – visuomet rasdavo, įveikdavom visus iššūkius. Dabar piešiantys turi techninį pliusą, mes turėjom idėjinį. Tuomet ir konkurencija buvo kita, dabar ji – didžiulė, išsiskirti minioje tampa labai sudėtinga, sunkiau būti originaliu, mums šiuo klausimu buvo lengviau. Tačiau visa tai diktuoja skirtingi laikmečiai. Ir viena aišku – nė vieni iš mūsų nesame geresni už kitus. Visi darome tą patį, skiriasi tik laikmetis ir galimybės“, – pasakojo Svaras.

Nors, kalbant apie, pavyzdžiui, grafičius – tai visais laikais buvo nelegalu. O piešti nelegaliai – kultūros dalis, tam tikra prasme turinti žavesio, suplanuoti piešiniai leidimus gavusiose vietose – jau nebėra tikrieji grafičiai, tai tiesiog piešiniai. Kita gatvės meno kultūros pusė.

Gatvės menas – nelygu grafičiai

Būtent tuo jau penktus metus užsiima festivalis „Vilnius Street Art“, kasmet į sostinės gatves originaliais piešiniais įnešantis naujų spalvų ir išjudinantis užmirštas ar neatrastas erdves.

Tiesa, šiemet festivalis persikels į pajūrį – pakeitęs pavadinimą į „Edit“, traktuojamą kaip miesto redagavimo koncepcijai pabrėžti, originaliais piešiniais atnaujins keltą Klaipėdoje ir nudažys Smiltynės jachtklubą.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Ūla Ambrasaitė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Ūla Ambrasaitė

„Visi apie mus mano, kad piešiame grafičius, tačiau mes nekuriame vietinės kultūros. Darome didelius darbus mieste, piešiniais atnaujiname pastatus, architektūrą, o paskui jau tie piešiniai veikia savarankiškai“, – 15min kalbėjo festivalio iniciatorė ir pagrindinė jo organizatorė Ūla Ambrasaitė.

Per ketverius veiklos metus Vilniuje „Street Art“ festivalio menininkų dėka viešose erdvėse atsirado daugiau nei dešimt iki šiol išlikusių darbų, kurių ryškiausi sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio.

Italų menininko Millo piešinys ant pastato priešais Halės turgų, lenkų menininkų Mariuszo Waras, geriau žinomo M-City vardu, darbas ant Profsąjungų rūmų bei Tank Petrol piešinys ant Lukiškių kalėjimo sienos, Ernesto Zacharevičiaus išgražintas Liubarto tiltas bei legendinis, šiandien jau nugriautas „Lietuvos“ kino teatras, ispano Aryz piešinys Dainavos gatvėje ar žodžiai ant buvusio taksi parko – tai tik dalis festivalio metu atsiradusių darbų.

Piešiniai ant sienų kelia jų vertę

„Kai atsirado pirmieji darbai viešose erdvėse, sulaukėme daug reakcijų, supratome, kad visuomenė pastebi, kad daugeliui patinka. Festivalis pats to nenorėdamas tapo tarsi priešprieša grafičiams. Tai nebuvo mūsų siekiamybė, tačiau ir savivaldybė mums sakė – darykite daugiau meno ir taip kovokite su grafičiais“, – kalbėjo Ū.Ambrasaitė.

Laikui bėgant festivalio darbai taip įaugo į gatvės peizažą, kad šiandien net nekilnojamojo turto agentūros, siūlydamos pirkti ar nuomoti būstą neretai piešinius traktuoja kaip privalumą. Esą jų pasiūlymas dėl piešinių, puošiančio namo fasadą, kai kuriems klientams pakelia nekilnojamojo turto vertę. Suprask, namas neeilinis, o ir aplipdytas kultūros.

„NT savininkai mano, kad gatvės menas – vienas iš būdų spręsti socialines problemas. Piešiniai padeda kurti geresnį rajono vaizdą, pakelia būsto kainas“, – sakė pašnekovė.

Pasak jos, priešingai, nei grafičių kūrėjams, gatvės meno festivalio kūrėjams nesudėtinga gauti leidimus piešti, net priešingai – neretai erdvių, kurias norėtųsi išgražinti, yra daugiau nei galimybių idėjoms įgyvendinti.

„Mūsų kolektyvas nėra didelis, kiekvienas turime savo pagrindinę veiklą, o festivalis atima daug laiko ir jėgų. Kol kas manome, jog protingiausias ėjimas – sustoti, nors galbūt dar darysime ir atskirus projektus.

Šiemet Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė, todėl nusprendėme idėjas perkelti į pajūrį. Šis miestas daliai lietuvių yra laikina stotelė: atvažiavę čia daugelis pasuka tai į Palangos, tai į Neringos pusę. Norime bent iš dalies tuos žmones sustabdyti ir parodyti, kad Klaipėda – demokratiškas miestas, kad čia taip pat yra ką veikti, kad čia gali gyvuoti gatvės menas“, – pasakojo Ū.Ambrasaitė.

Šiemet prie „Edit“ projektų Klaipėdoje prisijungs menininkas iš Pietų Afrikos Respublikos, jis išpieš keltą į Smiltynę lietuviškos pasakos motyvais. Dar vienas projektas numatomas ir Smiltynės jachtklube, čia padirbės svečias iš Italijos, o lenkų menininkas sukurs piešinį Klaipėdos parodų rūmuose.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau