Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Talentingoji pianistė Kamilė Zaveckaitė: „Manau, Lietuvoje uždusčiau“

Kamilė Zaveckaitė
iDNES.cz nuotr. / Kamilė Zaveckaitė 2012 m. tapo Pilzeno mieste (Čekija) vykusio tarptautinio jaunųjų pianistų konkurso 1 vietos laimėtoja kategorijoje iki 16 metų.
Šaltinis: 15min
0
A A

Iš Marijampolės kilusiai pianistei Kamilei Zaveckaitei dar tik 17 metų, tačiau jai jau ankšta ir Vilniuje. Nuo vaikystės viską paaukojusi dėl muzikos Kamilė veržiasi į platesnį pasaulį. Ji svajoja savo muzika sujaudinti kiekvieną jos besiklausantį žmogų ir yra įsitikinusi, kad kada nors tai sugebės padaryti.

Gruodžio 4, 5 dienomis Italijoje, L'Akviloje ir Romoje, vyks du jaunųjų Lietuvos klasikinės muzikos talentų koncertai. Italams koncertuos festivalio „Le strade d'Europa" („Su muzika per Europą“, – aut. pas) praėjusių metų laureatai – Kamilė Zaveckaitė (Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla), ansamblis „Trio Vitale“ (Laurynas Duoba, Mantvydas Baltrukėnas ir Roberta Daugėlaitė iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos), Mangirdas Janušaitis (Kauno J.Naujalio muzikos gimnazija), bei Ilona Pliavgo, pasirodanti su koncertmeistere Gražina Zalatoriene.

Lapkričio 29 d. Vilniaus paveikslų galerijoje vyko toks pat koncertas, kokio klausysis ir italų klasikinės muzikos gerbėjai. Atlikėjams tai buvo puiki proga „apšilti“ ir pradžiuginti klasikinės muzikos gerbėjus Lietuvoje. Tiesa, vieni talentingiausių Lietuvos atlikėjų nemokamai koncertavo pustuštėje salėje.

Kamilė Zaveckaitė
Kamilė Zaveckaitė

Koncertui pasibaigus pakalbinau pačią jauniausią dalyvę, vieną perspektyviausių pianisčių Lietuvoje – Kamilę Zaveckaitę. Nors merginai tik septyniolika, ji jau garsina Lietuvos vardą pelnydama prizines vietas įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, o už 2012 metų pasiekimus buvo apdovanota prezidentės Dalios Grybauskaitės.

– Kaip atsirado galimybė išvykti į Italiją? Nuo ko viskas prasidėjo?

– 2012 metais dalyvavau konkurse. Atlikėjų buvo be galo daug, visi buvome suskirstyti į tam tikras kategorijas, kuriose buvo išrinkti geriausieji. Pirmos vietos ir „Grand prix“ laimėtojai kaip dovaną gavo galimybę keliauti į Italiją, į šį – "Le strade d'Europa" festivalį, prieš tai dar buvo du koncertai Lietuvoje.

– Kuo skiriasi Italijos publika nuo Lietuvos?

– Galbūt italai atviresni ir po koncerto ateina pasikalbėti, pasakyti ką galvoja, labiau „išliaupsina“.

– Ar Italija sužavėjo, įkvėpė, įstrigo į atmintį?

– Italija man pasirodė labai artima savo žmonių temperamentu, energingumu, emocingumu, prieš išvažiuojant namo kiekviena gatvelė man ten jau atrodė „sava“, tačiau supratau, kad kaip pianistė Italijoje mokytis negalėčiau. Ten dėstymas yra daugiau laisvos formos, tad manau, kad tiesiog per daug atsipalaiduočiau, na, o man reikia, kad mane „suimtų į ragą“. Į atmintį man įstrigo Italijoje tekusi garbė pagroti senoviniu klavesinu. Tai nepamirštama patirtis.

– Kas pasirodymo metu gali „pakišti koją“?

– Žinoma, jaudulys. Kai programa sudėtinga, jis apima labiausiai. Pavyzdžiui: kai yra greitas tempas, daug medžiagos, galvoje esi išsikėlęs daug uždavinių, kuriuos turi įvykdyti, tačiau tuo pačiu turi galvoti ne tik apie tekstą, bet ir apie gražų garsą, rankų balansą, apie kojų pedalus, o esant greitam tempui tiesiog negali išlaikyti šalto proto ir apgalvoti, ką po ko daryti, to tiesiog nesuspėji.

Todėl į turi užlipti savimi užtikrinta 120 procentų, nes jaudulys atima mažiausiai 20 procentų, tad, norėdama pasirodyti gerai, turi būti viskam pasiruošusi. Na, o labiausiai pakiša koją šurmulinga publika. Grojant kūrinį tarytum „įeini“ į muziką, tuomet girdi kiekvieną garsą ir bet koks šurmulys ar netgi žiūrovo kostelėjimas yra tarytum žadintuvas, kuris tave grąžina į realybę ir priverčia staiga suvokti, kad esi scenoje ir visų akys nukreiptos į tave.

Grojant kūrinį tarytum „įeini“ į muziką, tuomet girdi kiekvieną garsą ir bet koks šurmulys ar netgi žiūrovo kostelėjimas yra tarytum žadintuvas, kuris tave grąžina į realybę.

– Ką veikiate prieš koncertus? Gal turite kažkokį savo pasiruošimo ritualą?

Visuomet dieną prieš koncertą stengiuosi gerai išsimiegoti, nes užpuolus jauduliui ant scenos labai pasijuntaa nuovargis. Taip pat prieš miegą visuomet persižiūriu natas, pabandau dar kartą viską susidėti į galvą. Be to, visai nesenai, šią vasarą, sužinojau, kad bananai labai veiksmingas dalykas, nuimantis stresą. Tad dabar prieš pat koncertą visuomet suvalgau porą bananų ir šokolado, kad būtų daugiau energijos. Taip pat negeriu kavos, tik arbatą, nes kava kelia paniką. Visuomet užsidedu talismaną, kurį gavau pirmosios Komunijos metu iš tėvų.

– Koks koncertas labiausiai įstrigo į atmintį?

– Šią vasarą grojau su kameriniu orkestru, tai buvo mano svajonė, jau ilgus metus šį norą galvodavau prieš užpūsdama gimtadienio žvakutę ir pagaliau išsipildė! Taip pat šiam įvykiui ruoštis man padėjo dėstytojas Andrius Žlabys, kuris man yra be galo didelis autoritetas.

– Ar sunkiau groti su orkestru negu vienai?

– Taip, eidamas groti su orkestru atsakai ne tik už save, bet ir už kitus, negali pradėti vienas improvizuoti.

– Ar esate išsikėlusi konkretų tikslą, susijusį su muzika?

– Sykį tokio koncerto metu viena mergina taip uždainavo, kad iškart apsiverkiau. Tuomet supratau, kad aš irgi noriu taip sujaudinti žmogų savo atliekama muzika, nors su fortepijonu tą padaryti, žinoma, yra daug sunkiau. Norėčiau, kad ateityje savo atliekama muzika man pavyktų taip jautriai pasibelsti į žmogaus vidų.

– Kaip atsirado polinkis į muziką?

– Pirmiausia pradėjau dainuoti – būdama trejų metų, tais pačiais metais tapau laureate „Dainų dainelėje“. Išties nuo pat mažens supratau, kad mano gyvenimas bus susijęs su muzika. Šį kelią pasirinkau todėl, kad, mano nuomone, muzika yra vienintelis ilgaamžis gėris. Muzika egzistavo visais laikais ir visuomet buvo dalykas, kuris paliečia žmogaus širdį.

– Kaip nuo dainavimo perėjote prie fortepijono?

– Baigus darželį, mama mane nuvedė į muzikos mokyklą, ten patekau į mokytojos Angelės Radzevičienės rankas, vėliau dar norėjau dainuoti, tačiau ši mokytoja liepdavo susikoncentruoti ties vienu dalyku, kurį nori daryti gerai. Tuomet labai pykau, bet dabar suprantu, kad ji buvo teisi ir esu jai dėkinga už tai, nes negali blaškytis ir mesti kelio dėl takelio, turi eiti tuo vieninteliu keliu link savo tikslo, žinoma, jei nori būti geriausias. Taip pat fortepijoną pasirinkau dar ir todėl, kad tai mini orkestras, ten ne kiekviena ranka, o kiekvienas pirštas veda savo melodiją. Tai labai universalus instrumentas prie kurio gali priderinti bet kokį kitą instrumentą.

– Kaip patekote į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą?

– Atsidūriau laiku ir vietoje: dalyvavau konkurse, mane pastebėjo viena moteris, ieškanti gabių vaikų. Ji man ir užsiminė apie šią mokyklą, tada ir nusprendžiau pamėginti. Nuo septintos klasės pradėjau mokytis M.K.Čiurlionio menų mokykloje pas mokytoją Eglę Jurkevičiūtę-Navickienę, kuri yra mano geriausia, mylimiausia mokytoja.

– Ar buvo sunku adaptuotis?

– Kai dar gyvenau Marijampolėje, jaučiausi labai gabi, daug mokanti, tačiau kai atvažiavau čia, supratau, kad tokių kaip aš, ir dar geresnių, yra daug, labai daug -– beveik kiekvienas. Dauguma čia mokėsi nuo pradinių klasių, tad iš pradžių man buvo didelis šokas. Reikėjo visus pasivyti ir tą aš padariau labai greitai, per kelis mėnesius. Iškart pasiprašiau į koncertą, vykusį po kelių mėnesių, ir ten tapau laureate.

Mes, dar būdami vaikai, paaukojame dėl specialybės viską: šiltus namus, mamos maistą, tėvus, brolius, seseris, katiną

– Kaip jums tai pavyko?

– Aš labai stengiausi. Be to, manau, kad daug duoda tai, kad mes, atvažiavę iš kitų miestų ir gyvenantys bendrabutyje, šalia mokyklos, daug aiškiau ir greičiau suprantame savo tikslus, juk mes, dar būdami vaikai, paaukojame dėl specialybės viską: šiltus namus, mamos maistą, tėvus, brolius, seseris, katiną ir pan. Tuomet turi gyventi savarankiškai.

– Ar jau turi išsirinkote universitetą, kuriame norėtumėte studijuoti? Dėstytoją?

– Taip, šių metų pavasarį dalyvavau Sergejaus Rachmaninovo organizuojamame konkurse Frankfurte prie Maino, kuriame laimėjau antrą vietą, ir jame sutikau dėstytoją pas kurį norėčiau mokytis. Kai pavasarį jis buvo atvažiavęs koncertuoti į Lietuvą, buvome susitikę, dabar palaikome ryšį. Jis dėsto Veimare aukštojoje F.Listo muzikos mokykloje (Vokietija), ten ir noriu studijuoti.

– Kodėl išsirinkote Vokietiją? Nebijote, kad ten jus suvaržys „griežtos tvarkos“ principas, taikomas net muzikoje?

– Na, man visi sakydavo: „atsargiai su Vokietija, kad ten tavęs nenuslopintų“, nes vokiečiai labai mėgsta viską atlikti techniškai, pagal taisykles ir ganėtinai santūriai. O mano „cinkelis“ grojant yra emocijos, kurios mane išgelbsti, jei dėl kažkokių priežasčių nepavyksta kūrinio atlikti kokybiškai. Ne veltui sakoma, kad atlikėjo ne tik klauso, bet į jį ir žiūri. Turi būti aktorius ant scenos, nesvarbu, kad sėdi prie fortepijono. Negali sėdėti kaip koks „vazonas“. Tačiau mano dėstytojas yra rusų tautybės ir jo grojimo maniera atspindi tą charakterį. Tai man labai patinka. Šiaip, kalbama, kad Rusijoje aukščiausias lygis, tačiau kol kas ten važiuoti nenorėčiau.

– O nenorėtumėte studijuoti Lietuvoje?

– Mūsų Muzikos ir teatro akademijoje yra daug gerų dėstytojų, tačiau noriu išplaukti į „platesnius vandenis“. Manau, čia uždusčiau. O taip pat ir klasikinės muzikos publika Lietuvoje yra labai maža, tikrai mažas visuomenės kiekis tuo domisi ir tai mėgsta. Užsienyje yra visai kitas suvokimas. Tiesiog mūsų šalis labai maža šiai kultūros sričiai.

Ne veltui sakoma, kad atlikėjo ne tik klauso, bet į jį ir žiūri. Turi būti aktorius ant scenos, nesvarbu, kad sėdi prie fortepijono. Negali sėdėti kaip koks „vazonas“.

– Ar norėtumėte kada nors patekti į televiziją ir priklausyti vadinamajai „popkultūrai“?

– Esu gavusi ne vieną pasiūlymą dalyvauti televiziniuose projektuose, bet manau, kad tai yra parsidavimas. Nežinau, gal gyvenimas privers ten eiti ir „uždarbiauti“, tačiau dabar būtų labai gaila savo laiko ir pastangų, kurias įdėjau į klasikinę muziką. Viską mesti, palikti dėl kažko visiškai paviršutiniško ir daryti bet ką, kad papirktum kiekvieną „gatvės“ žiūrovą, yra ne man.

– Kas jums labiausiai padeda taip užtikrintai tobulėti ir siekti savų tikslų muzikos srityje?

– Už viską, ką pasiekiau, esu be galo dėkinga savo mamai ir tėčiui, kurie mane visuomet palaikė ir padėjo ieškantmuzikos kelio, bei skatino juo žengti pirmuosius žingsnius.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą