Dabar populiaru
Publikuota: 2014 balandžio 25d. 12:02

V.Gerulaitis: džiazas netelpa į jokias normas

Viktoras Gerulaitis ir choras „Aukuras“ Klaipėdos koncertų salėje
Koncertų salės nuotr. / Viktoras Gerulaitis ir choras „Aukuras“ Klaipėdos koncertų salėje

Teigiama, jog džiazas gimė Naujajame Orleane, muzikuojančių Amerikoje gyvenusių juodaodžių vergų „rankomis“: jie, siekdami išsaugoti savas kultūrines ištakas, per daugybę amžių sukūrė originalią kultūrą – black American folk music, kurioje svetimos šalies įtaka pasireiškė kaip dviejų kultūrų – savosios ir primestos - jungties rezultatas. Vėliau džiazą „pagavo“ ir likęs pasaulis: šiandien šis muzikos stilius yra įvairių kultūrų muzikinio gyvenimo dalis. Tačiau, kaip į pirmąsias džiazo melodijas ir ritmikas, kuomet jos pasiekė ir Europą, žvelgė to meto klasikas? Ar šis jį priėmė noriai? O gal džiazas, įnešdamas savą improvizaciją, laužė to meto standartus?

Džiazas klasiko akimis: su 15min.lt skaitytojais mintimis apie džiazo muzikos ištakas, santykį su klasikine muzika bei mūsų lietuviškąja kultūra dalijasi muzikologas Viktoras Gerulaitis.

- Kaip Europoje buvo sutikta ši nauja muzikos rūšis? Kaip į džiazo sąskambius žvelgė to meto klasikas? Ar džiazas „laužė“ klasikinės muzikos standartus?

- Nieko tas džiazas „nelaužė“. Rodos, prancūzas Žanas Kokto yra parašęs apie pirmą diksilendą, atplaukusį į Europą. Tai buvo 1918 metai, laikmetis po pirmojo pasaulinio karo. Baisi gi padėtis buvo Europoje... Karas baigėsi, infliacija augo, kaip rašė Remarkas, Vokietijoje kasdien, - degtukų dėžutė, žiūrėk, jau ir milijoną markių kainuoja... Taigi, pirmieji džiazmenai atplaukė ne kur kitur, o tik į Paryžių.

Jie negalėjo nustebinti jokia harmonija, jokia ritmika, jie galėjo nustebinti tik improvizacija. Kita vertus,  Bachas improvizuodavo šešiabalses fūgas vargonais. Jokiam džiazo genijui tai neįkandama! Barokas yra improvizacijos epocha. Paimkite, kad ir Betoveno 32 sonatą. Ten yra toks “boogie woogie” pabaigoje! Ravelis jau po kelių metų svingą ir bliuzą deda į savo sonatą smuikui. Jam džiazas prilimpa iš karto! Aš apie Stravinskį net nekalbu. Stravinskis nuostabius regtaimus kūrė. Nesąmoningai, dar ankščiau, tą darė ir Debiusi. O ir pats Dvoržakas Amerikoje vizitavo dar XIX a. Taigi, Europiečių klasikams džazias tikrai nebuvo svetimas.

Džiazas, pirmiausia, yra ritmas

Džiazas, pirmiausia, yra ritmas. Šį ritmą, kuris yra svinguojantis, europiečiai turėjo sinkopių pavidalu, o Amerika atnešė svingą. Bet Europiečiai gana greitai pagavo šią ritmiką. Vokiečiai gal „ėjo“ kiek ilgiau, bet prancūzai ir pietiečiai - greitai „suvirškino“. O čia dar į Paryžių atvažiuoja Geršvinas pasimokyti europietiškos muzikos... Pamatė, kas yra Paryžius, su visais žymiausiais to meto muzikais susipažino. Parašė koncertą fortepionui, kuriame, kaip kai kurie sako, galima išgirsti „atnaujiną“ Lisztą (Lizstas juk buvo Geršvino mokytojas). Geršvino dėka gimė simfoninis džiazas. Jis džiazui davė Europos muzikos atspalvių, O Europai - to paties džiazo, ir čia viskas prasidėjo.

- O Europos klausytojas noriai priėmė šią muziką?

- Absoliučiai taip.

- Ką džiazas, savo kultūrine prigimtimi, atnešė Europai?

Džiazas, visų pirma, yra liūdnas. Jo prigimtys – liūdesys. Visas žavesys – mažoji tercija minore. Bet šisai liudesys yra neeuropitiškas, patologiškas, o per juoką

- Džiazas, visų pirma, yra liūdnas. Jo prigimtys – liūdesys. Visas žavesys – mažoji tercija minore. Bet šisai liudesys yra neeuropitiškas, patologiškas, o per juoką. Pirmiausia, turiu galvoje tą patį bliuzą, kuris yra laikomas džiazo ištakomis. Blue, verčiant iš anglų kalbos, liūdna nuotaika (skaito iš knygos): „Bliuzo kuriamas įspūdis visuomet yra dvejopas: jis yra pašėlusiai linksmas ir mirtinai liūdnas tuo pat metu <...> Netiesa, kad džiazas yra linksma muzika: džiazo optimizmas, tai optimizmas pesimisto, sklebiančio nevaldomą pasismaginimą, nes rytoj viskas baigsis“. Čia yra emocinė džiazo prigimties esmė. Antras dalykas – svingavimas. Svingavimas visiškai tinka su liūdnai optimistiška pajauta. Svingas tiesiogine to žodžio prasme užburia... Mano supratimu, šitos dvi skalės, šitie du rėmai, yra džiazo pagrindas. Bet kai į „reikalą“ įlindo europiečiai, kurie kraujyje neturi nei bliuzo, nei svingo... Europiečiai patapo virtuozais, avangardistais... Pakito ir pati džiazo nuotaika, ir, šia prasmė, esmė.

- Kauno Jazz tema pakalbintas Petras Vyšniauskas yra išsakęs tezę, jog „Džiazo muzika  niekada nebus stadioninė muzika, skirta daugumai, masėms“. Kokia Jūsų nuomonė?

Džiazo kultūra, kaip laisvė, spontaniškumas, neišvengiamas, savaime suprantama, įvairovė – turi didelį emocinį, intelektualinį poveikį

-Absoliučiai sutinku su šia teze. Argi liūdesys yra skirtas stadionui? Ir neišsvinguosit jūs stadiono, jį galima tik išmarširuoti. Masę lengviausia išmokyti žengti koja kojon, o ne svinguoti. Lietuvos džiaze labai daug susiskaldymo, nes nesusitariama dėl to, kas tas džiazas bėra.

Džiazo kultūra, kaip laisvė, spontaniškumas, neišvengiamas, savaime suprantama, įvairovė – turi didelį emocinį, intelektualinį poveikį. Keruakui, Hemingvėjui džiazas darė didelę įtaką jų kūrybai. Ir nors nemėgstu to minėti, bet tie patys "bitnikai" ir hipiai irgi šiek tiek atėję iš džiazo.

- Džiazas gimė atliekant muziką kasdienėje veikloje, dirbant. Kadangi prieinamiausias instrumentas yra žmogaus balsas – dainuojama buvo visur. Iš mūsų folkloro žinome, kas lietuviams buvo sutartinės, raudos. Gal čia galime įžvelgti kažkokį tapatumą? Apskritai,  kuo mums, lietuviams, gyvenusiems, rodos, taip toli nuo džiazo tradicijos, džiazas gali būti artimas?

- O kodėl kiniečiai groja Bethoveną? Simfoninis orkestras ir Kinija – ar tarp jų yra kas bendro? Visi esame žmonės ir sudaryti iš to paties kevalo. Sutartinės, pavyzdžiui, yra tik Lietuvoje ir Kinijoje. Tai ką?

Nemanau, kad lietuviams džiazas yra labai svetimas savo visa geneze. Ar Lietuvos baudžiauninkas, ar Amerikos juodaodis, išvežtas iš tėvynės – argi jie linksmai dainuoja? Visas liaudies menas yra liūdnas. Bent jau tai mano asmeninis požiūris.

VIDEO: Bobby McFerrin & Richard Bona

- Kodėl sovietmečiu džiazas buvo taip prieštaringai vertinamas?

Džiazas netelpa į jokias normas

- Ne tik sovietmečiu. Tiek prie Stalino, tiek prie Hitlerio džiazas buvo uždraustas. Hitleris gi džiazą draudė, teigdamas, jog tai – žydų muzika. Už džiazą galėjai atsidurti konclageryje... Na, o sovietmetis – atskiras reikalas. Jeigu džiazas yra laisvė, kaip sovietmetinė nomenklatūra gali jį laikyti socialistinio realizmo „daiktu“? Džiazas netelpa į jokias normas. Sovietmetis turėjo savo atskirą „kultūrą“... Be to, džiazas buvo laikomas buržujų muzika, amerikietiškojo kapitalizmo  išpera... Bet kas dėjosi, kai į Minską septyniasdešimtaisiais metais įleido Duke Elington? Kaip ten sulekė visa Lietuva... Čia ir vieta būtų pamąstymams, kodėl ne į Vilnių, ar į Kauną, o būtent į Minską... Lietuvoje, galbūt, iš karto būtų kilusios demonstracijos. Viskas gi su laisve susiję. O jos neturėjome.

Kaunas Jazz programa  - čia

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

07:45
02:10
03:18

Esports namai

Maistas