Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 29d. 18:45

Vasario muzikos albumų apžvalga: emocinės olos

Albumų apžvalga
15min nuotr. / Albumų apžvalga

„Solo Ansamblis“ išleido savo antrąjį albumą „Olos“. Ir tai yra viskas, ką jums reikia žinoti apie vasario mėnesio muziką.

Solo Ansamblis – Olos

Mėnesio tai tikrai, o gal visų metų svarbiausią albumą skelia „Solo Ansamblis“, pamažu mus ruošęs naujam grubesniam skambesiui ir dabar feisbukuose tiesiog skandinamas liaupsėse.

„Solo Ansamblis“ daug kuo ypatingi. Pavyzdžiui, tuo, kad gali groti solidžiam elitui ir įgarsinti vizualiojo meno kūrinius (pagal menininko Alfredo Jaar fotografiją sukurtas kūrinys „Piligrimai“ buvo eksponuojamas Nacionalinėje dailės galerijoje), ir iki paryčių groti pridūmytame svaigiame reive.

Visi keturi būdami aktoriai, jie taip pat sugriovė stereotipą, kad visi aktoriai – bardai. Jų pergalė prieš inerciją dar įspūdingesnė, nes ir pats „Solo Ansamblis“ pradėjo nuo dainuojamosios poezijėlės – penkerius metus ją atgroję išsivertė iš savo kokonų ir išleido jau kultinius ir išparduotus „Roboxus“.

Labiausiai svajočiau, kad jiems pavyktų bent kiek prasisukti užsienyje (albumą išleido Kanados leidykla, grupė apvažiavo krūvą showcase festivalių ir jau gavo kvietimų koncertuoti, tad ta kryptimi sėkmingai einama) – galbūt tai taptų lemiamu įrodymu, kad lietuvių kalba yra ne balastas, o kaip tik savitumo žymė. Juolab kad grupės tekstai tokie turiningi, painūs ir prisodrinti sunkiai tariamų, kampuotų, atseit nedainingų žodžių, kad net ir lietuvio ausiai čia ne viskas įveikiama. Ir įveikti nebūtina – nes žodžiai turi savas formas, savus skambesius ir spalvas, net ir nesuvokiant jų reikšmės.

O ir muzika, tamsūs industriniai ritmai, užsitęsiantys iki pusaštuntos minutės, toli gražu nepranyksta antrame plane. „Solo Ansamblis“ diktuoja potyrį, nesileidžia nustumiami į foną, o primygtinai tempiasi tave į tas olas, „emocinius tunelius“. Vadinti tai postpanku – vadinasi, nepasakyti nieko. Kaip ir lyginti su „Foje“ – absoliuti dauguma šiuolaikinės lietuviškos alternatyvos yra vienaip ar kitaip paveikti šios grupės muzikos. Panašumų rasti nesunku, bet galbūt svarbiau tai, kad „Solo Ansamblis“ patys savyje pajuto tą kolektyvinės pasąmonės paūmėjimą – darkwave sūkurį, ir pataikė mums visiems į paširdžius.

VIDEO: „Solo Ansamblis“

John’s Shower Band – Shampoo

„John‘s Shower Band“ nelaimėjo nei „Garažo“ (nors būdama komisijoje skyriau jiems I vietą), nei „Novus“ (pastarajame užėmė II vietą), bet kojos tai jiems nepakišo. Sprogstamos energijos kupini jų koncertai įsiminė daugeliui, o šis albumas tuos įspūdžius tik dar labiau užtvirtins.

Lyg po šalto dušo – po tokių kūrinių kaip „11“ pagreitėja kraujo apytaka ir norisi raitytis tuo pagreintintu boso ritmu. Garsiai dainuoti duše yra laisvė. Ta laisve ir energija tiesiog spjaudosi Simonas, kurio įvairiapusis beprotiškas vokalas kartais primena Justiną Jarutį. Bet „John’s Shower Band“ daug labiau džiazas, daug labiau repas, daug labiau improvizacija. Jie transliuoja gausybę emocijų: linksmybių, liūdesio, nerimo, chaoso, nuovargio, agresijos. Ir nepabijo į albumą įdėti netgi tokių eksperimentų sleminė, „rėkiamoji“ „Poezija“. Puikus, gaivus, savitas albumas.

VIDEO: John's Shower Band - Go Getter

Virgis Stakėnas – sTAKENas

Jei Lietuvos muzikiniuose apdovanojimuose būtų daugiau teisybės, Metų proveržiu būtų tapęs Virgis Stakėnas. Prieš keletą mėnesių pakalbintas Olego Surajevo „country tėvas“ pranešė esąs ne tik nemiręs, bet ir neemigravęs, ir jaunosios kartos iš karto buvo užrespektintas dėl gero sąmojo ir nepretenzingos išminties.

Metų gale pasirodė V.Stakėno ir Keanu Blunt bendras kūrinys „Nepripratau (remix)“ – dar 1996 m. sukurtas gabalas gavo šiuolaikinį skambesį ir puikų klipą su „Tesla“ automobiliu prie tvarto. Beje, Stakėnas turi „Instagram“ paskyrą, kurios sekėjų daugėja kasdien.

Kurdamas šį, 20-ąjį savo albumą 66-erių V. Stakėnas irgi pademonstravo platų mąstymą bei drąsą eksperimentuoti. Tradiciniam akustiniam gitariniam country elektroninį skambesį suteikė JAV gyvenantis jo sūnėnas, pasivadinęs Iggy. Amerikoje gyvendamas jis tai jau tikrai žino, kad su country dabar neprašausi. Albumas įvairus, pirmiausia, žinoma, patraukiantis su niekuo nesupainiojamu vokalo tembru, o tada – ir tekstais, poetiškais, liūdnais (lyg Pauliaus Širvio), bet neliūdinančiais. Apie nuovargį – be nuovargio.

Apie įrašus V.Stakėnas pasakoja taip: „Pastebėjau, kad viskas eina ne ta linkme, kuria tikėjausi – tai ne baladės, tai ne kantri, tai visiškai kas kita, visai kitokia muzika, ir turiu prie jos priprasti. (...) juk turiu būti kolegiškas, ne bambeklis senis, sakantis, ką čia padarėte su mano muzika.“ Duok Dieve, mums visiems tokį požiūrį ir tokios countrybės susidūrus su naujais, neįprastais, „mano laikais taip nebuvo“ reiškiniais.

Šis albumas yra „Spotify“, o svetainėje „Pakartot“ galima rasti ir visus kitus, iki pat 1979 metų.

VIDEO: Keanu Blunt x Virgis Stakėnas - Nepripratau (Remix)

Tami Neilson – Chickaboom!

Tami Neilson – 43-eji, ji gimė Kanadoje, dabar gyvena Naujojoje Zelandijoje. Jos nepaprastas balsas, retro skambesys ir išpūsta divos šukuosena šiek tiek primena velionę Amy Winehouse, gal tik be dramatiškų suicidinių polinkių.

Tami augo muzikantų šeimoje („The Neilsons“), keliavusioje ir koncertavusioje po visą Šiaurės Ameriką. Šį albumą ji taip pat kūrė kartu su savo broliu. Dainose ji pasakoja apie vaikystę, santykius ir tėčio mirtį.

Taigi, kai tėtis prarado darbą, bankas pasiėmė namą,

Prie mažo sidabrinio mamos „Dodge‘o“ prisegė priekabą

Važiavom vien su drabužiais ir gitara

Tiesiai į Nešvilį, kur būsim žvaigždėmis

Cha cha, tiesiog padirbėk truputį sunkiau!

Ji pati savo muziką pristato kaip „energingą rokabilio, tradicinio R&B soulo ir klasikinio country derinį“. Feministinį, bet žaismingą; gilų, bet lengvai klausomą. Ankstesniame albume Tami kalbėjo apie sunkiai dirbančias moteris, socialinį ir vidinį spaudimą, šiame, kaip pati sako, jai buvo svarbiau „muzikiniai fejerverkai, išgryninti iki gitaros, perkusijos ir dviejų balsų, kurie – bum! – sprogsta“. Per tas vos 30 albumo minučių fejerverkai tikrai šaudo vienas po kito – ir linksmi, ir liūdni, ir sarkastiški. Ypač dėmesio verta daina „You Were Mine“, atskleidžianti tobulą vokalo techniką ir jėgą.

Tokia muzika ne tik išryškina individualų talentą, bet ir atiduoda duoklę istorijai bei darkart įrodo, kad ji sukasi ratu.

VIDEO: Tami Neilson

Bambara – Stray

Mirtis važiuoja naktį vario spalvos „Pinto“

Dėtuvėje saldainiai, o ne revolveris

Jo kaulai tirta gličiuose riebaluose

Jis dreba juokdamasis

Iš pokštų apie orą

Ir naujienų apie gaisrą malūne

Leidžia ištroškusiems uodams lig valios atsigerti

Iš savo krumplių ant vairo

Ir kvatoja lyg kvyktų mažas kiauliukas

Tokiais ir panašiais vaizdiniais paspalvintas amerikiečių trio „Bambara“ albumas. Jei postpankas jaudina jūsų sielą – jums tikrai patiks. Jei esat abejingi – sakysit, kad viskas skamba panašiai ir kodėl čia viskas apie mirtį. Iš tiesų postpanko epidemija nė nesirengia aprimti: ši sugrįžusi 4 dešimtmečių senumo muzika vis dar skamba kaip tikrų tikriausias šių dienų garso takelis.

„Bambaros“ vokalas primena Nicką Cave‘ą, paspalvintą Leonardo Coheno teatrališkumu. Anglies juodumo skambesys čia gaubia ir greito, pikto, ir lėtesnio, depresyvaus tempo dainas. Žodžiai – daugiausiai apie santykį su mirtimi, bėgimą nuo jos arba, atvirkščiai, geidimą, viliones.

Negirdėtos muzikos čia neišgirsite – tik pasimėgausite tuo, kas įprasta. Bet „Bambaros“ istorijos ir vaizdiniai – originalūs, literatūriški. Beje, šią liepą grupė gros festivalyje „Devilstone“.

VIDEO: „Bambara“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/