Naujoji kultūrinio turinio platforma „ekultūra“ pradės veikti jau šių metų gegužę. Joje vartotojams bus siūloma prieiga prie daugiau nei milijono suskaitmenintų kultūros vertybių – nuo tapybos ir skulptūros kūrinių iki rankraščių, fotografijų, garso bei vaizdo įrašų, įvairių archyvinių dokumentų. Be to, bus parengti virtualūs turai, skaitmeninės parodos, virtualios kultūros istorijos. Kiekvienas norintis galės atrasti, išgirsti ar pamatyti medžiagą, kuri iki šiol dažnai slypėjo archyvų saugyklose ar pavienių kultūros institucijų vidiniuose serveriuose.
Platforma „ekultūra“ transformuos visuomenės ryšį su kultūra: suteiks galimybę ją pažinti moderniai, patraukliai ir įtraukiai, nepriklausomai nuo buvimo vietos ar laiko. Projektą įgyvendina ir koordinuoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su partneriais.
Kaip veikia skaitmeninimo sistema Lietuvoje
Skaitmeninimo procesai vyksta nuosekliai ir intensyviai. Lietuvoje yra net keli skaitmeninimo centrai – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka bendradarbiauja su kitomis bibliotekomis, muziejais bei archyvais. Šios institucijos turi savo įrangą, žmones ir veikia kaip tam tikri sektoriniai skaitmeninimo centrai.
Ne vienerius metus su kultūros informacinių sistemų projektais dirbantis ir prie platformos „ekultūra“ turinio telkimo ir kūrimo prisidedantis UAB „DIZI“ vadovas Juozas Markauskas sako, kad kultūros paveldo skaitmeninimas vyksta ne vienoje vietoje, o visoje šalyje: „Jeigu kuri nors įstaiga turi specifinės medžiagos, pavyzdžiui, audiovizualinio turinio ar didelio formato kultūros objektų, tačiau neturi pakankamai resursų ją skaitmeninti, bendradarbiaujama su nacionaliniais, regioniniais ar sektoriniais skaitmeninimo kompetencijos centrais. Pavyzdžiui, audiovizualinę medžiagą dažniausiai padeda skaitmeninti Lietuvos centrinis valstybės archyvas ar Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.“
J. Markauskas pabrėžia, kad nors procesas vyksta tolygiai, vis tiek dalis vertingo turinio lieka „už borto“. „Kiekviena institucija turi savo projektus, savo eiles. Yra muziejai, archyvai, bibliotekos, kurie dirba pagal savo planus, pagal turimus išteklius. Bet bendras procesas tikrai juda į priekį. Tai jau negrįžtamas kelias – kultūros skaitmeninimas tapo kasdienybe“, – sako jis.
Kai technologijos pasensta – pavojus prarasti duomenis
Paklaustas, kas atsitinka, kai technologijos, kuriomis saugome duomenis šiandien, po kelių dešimtmečių pasensta, ir kokie pavojai kyla, kai skaitmeniniai formatai ir laikmenos tampa nebeperskaitomi, J.Markauskas sako: „Galima atskirti dvi dalis: laikmenas ir jose įrašytą informaciją. Yra diskeliai, magnetinės juostos – hibridinės laikmenos, kuriose duomenys įrašyti skaitmeniniu būdu. Technologijoms senstant, mažėja įrangos, su kuria galima jas nuskaityti. Iš rinkos dingsta įrenginiai, ir šiandien jau sudėtinga būtų rasti kompiuterį su diskelio skaitytuvu.“
Keičiantis technologijoms, reikia duomenų saugojimui ieškoti vis naujesnių sprendimų. Šiandien dalis turinio jau yra skaitmeninėse saugyklose – serveriuose arba valstybės debesijoje. Anksčiau institucijos laikydavo duomenis vietiniuose serveriuose, bet tai keldavo riziką: nuo techninių gedimų iki duomenų praradimo dėl žmogiškos klaidos ar nelaimingų atsitikimų, kai duomenis saugomi tik vienoje geografinėje vietoje. Dabar tokie duomenys perkeliami į saugesnę infrastruktūrą. Vis dėlto net ir skaitmeninėje erdvėje yra rizikų – vienoje vietoje laikoma kopija nėra kopija. Skaitmeniniame archyvavime turi būti kelios – atsarginės – kopijos, saugomos skirtingose geografinėse vietose. Tai pagrindinė taisyklė.
Kalbėdamas apie failų formatus, J. Markauskas paaiškina, kad ne visi formatai tinkami ilgalaikiam saugojimui: „Word“ dokumentas nėra archyvinis formatas. Skirtingos „Word“ versijos gali nebeatpažinti senesnių failų, pasikeičia šriftai, simboliai, formatavimas. Todėl reikia naudoti atvirus, plačiai palaikomus formatus, kurie nepriklauso nuo konkrečios įmonės. Priešingu atveju rizikuojame, kad po dešimties metų jų nebus įmanoma atidaryti. Kartais pasitaiko, kad privačios įmonės sukuria savo formatą ir sako – tai labai greitas ir geras sprendimas, taupantis vietą, bet tai reiškia priklausomybę nuo tiekėjo. O po keliolikos metų gali nebebūti jokio būdo tuos failus atidaryti. Todėl renkamės atvirus standartus, kurie turi tarptautinės bendruomenės palaikymą.“
Resursai, kompetencijos ir duomenų praradimo istorijos
Pašnekovas įsitikinęs, kad archyvams ir muziejams visada trūksta resursų. Reikia ne tik naujos įrangos, bet ir nuolatinės priežiūros, programinės įrangos atnaujinimo. Dar svarbiau – kompetencijos. Žmonės, dirbantys su skaitmeniniu paveldu, turi turėti daug žinių, kad galėtų dirbti profesionaliai.
Pasaulyje buvo daug istorijų, kai duomenys buvo prarasti. Tokios situacijos parodo, kodėl svarbu turėti kelias saugojimo kopijas ir valstybinius sprendimus. Tačiau pasitaiko ir sėkmės istorijų. Kartais pavyksta atrasti vertingų įrašų užsienyje. „Pavyzdžiui, Brazilijoje buvo rasta vaizdajuosčių su televizijos naujienų reportažais apie Lietuvą – tiek iš mūsų renginių, tiek iš Brazilijos žinių eterio. Jas sukaupė šioje šalyje gyvenanti lietuvė. Juostas parsigabenome ir planuojame suskaitmeninti. Kitas pavyzdys – iš Niujorko parsivežėme du lagaminus kasečių, kurių turinį sudaro Niujorko lietuvių radijo įrašai. Tokie dalykai atrodo smulkūs, bet iš tiesų jie labai vertingi mūsų kultūrinei atminčiai“, – mintimis dalijasi J. Markauskas.
Tai nėra pavieniai atvejai – nacionalinės institucijos vis dažniau parsigabena medžiagą iš išeivijos archyvų, kuri niekada nebuvo matyta Lietuvoje. Kartais tai įvyksta visiškai atsitiktinai – per konferencijas ar asmeninius ryšius. Tokiais atvejais svarbiausia kuo greičiau padaryti skaitmeninę kopiją, kad turinys išliktų.
Su minėtais naujienų reportažais apie Lietuvą iš Brazilijos ir Niujorko lietuvių radijo reportažais susipažinti bus galima platformoje „ekultūra“.
Didžiausias iššūkis – teisinis, o ne technologinis
Paklaustas, kokį vaidmenį skaitmeninant paveldą turėtų atlikti valstybė, o kokį – privačios technologijų įmonės, UAB „DIZI“ vadovas įsitikinęs, kad reikalingas bendradarbiavimas – valstybė turi užtikrinti ilgalaikį saugojimą, o privatus sektorius gali pasiūlyti technologinius sprendimus (geriausia – atviro standarto), tačiau valstybės vaidmuo yra esminis.
„Tai valstybės reikalas. Tiesiog tokia era – vis tiek reikia naudotis technologijomis. Bet kai trūksta išteklių, institucijos bando tvarkytis pačios. Tai normali praktika. Svarbiausia, kad būtų aiškios taisyklės, kur ir kaip duomenys turi būti saugomi“, – įsitikinęs J. Markauskas.
Šiandien sukuriamas turinys dažnai iš karto yra skaitmeninis – fotografijos, vaizdo įrašai, dokumentai. Vienas svarbiausių dalykų – reguliariai peržiūrėti, ar dar galime juos nuskaityti, ar reikia atnaujinti programinę įrangą, ar perkelti į kitą formatą. Tai turi tapti įpročiu.
„Pagrindinis iššūkis čia yra ne technologijos, o teisės aktai. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Suomijoje, labai aiškiai nustatyta, kokie kultūros kūriniai ir dokumentai privalomai perduodami saugoti valstybei. Lietuvoje turime privalomojo egzemplioriaus sistemą, bet ji neapima viso šiandien kuriamo kultūros turinio, ypač skaitmeninio. Dėl to dalis vertingų kūrinių, vaizdų ar įrašų gali paprasčiausiai „paskęsti“ interneto sraute ir po kelių metų bus jau nebeįmanoma jų rasti ar išsaugoti“, – pastebi J. Markauskas.
Jis atkreipia dėmesį ir į naują reiškinį – socialinių tinklų turinio praradimą. Dalis šiuolaikinės kultūros gimsta tik internete, pavyzdžiui, „YouTube“, „Instagram“, bet šios platformos nėra archyvinės. Jei jos užsidarys, pasikeis jų politika, visa tai dings. Kai kurios šalys jau turi politiką, pagal kurią net influencerių ir vlogerių turinys yra archyvuojamas valstybės mastu. Pašnekovas įsitikinęs, kad tai, kas šiandien atrodo nereikšminga, po dešimtmečio gali tapti svarbia kultūrine medžiaga. Dėl šios priežasties šiandien svarbiausia – dalytis turiniu su institucijomis, daryti atsargines kopijas ir naudoti atvirus formatus. Kiekvienas kūrėjas, institucija ar net paprastas žmogus gali prisidėti prie to, kad mūsų skaitmeninis paveldas išliktų.
Kol platforma „ekultūra“ kuriama, kviečiame apsilankyti informacinėje svetainėje ekultura.lt. Pavienius skaitmenintus kultūros objektus galite rasti portale epaveldas.lt – čia jų sąrašas bus pildomas iki pat projekto pabaigos, kol bus baigiama kurti platforma „ekultūra“.
Platformos „ekultūra“ kūrimas finansuojamas Europos Sąjungos (NextGenerationEU) ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.
