Pranešimas leido pažvelgti ne tik į pačius protestus, bet ir į tai, kas juos kuria – bendruomenes, tinklus, emocijas ir žmones, kurie tampa jų veidais. Nacionalinės emancipacijos dienos kontekstas šiai temai suteikė papildomą prasmę – ji Lietuvoje skirta atkreipti dėmesį į lygybės, pilietinio balso ir moterų dalyvavimo viešajame gyvenime klausimus.
Bendruomenės ir „maži veiksmai“
L.Michelkevičė pabrėžė bendruomeniškumo svarbą. Kultūros lauke protestai dažniausiai neatsiranda iš niekur – juos palaiko iš anksto egzistuojantys ryšiai, neformalūs tinklai ir kolektyvai, kurie prireikus mobilizuojasi, net jei nėra tam skirtų struktūrų ar organizacijų.
„Nėra organizacijų, kurios tai darytų sistemiškai, todėl labai svarbūs iš anksto egzistuojantys tinklai“, – sakė pranešėja.
Pasak jos, protestas dažnai prasideda kaip nedidelis veiksmas, kuris palaipsniui įgauna svorį.
„Net maži veiksmai yra svarbūs einant rezultato link“, – akcentavo L.Michelkevičė, prisimindama rudenį vykusius kultūros bendruomenės protestus, simboliškai sutapusius su M.K.Čiurlionio gimtadieniu.
Kodėl kultūros kūrėjai įsitraukia?
Kalbėdama apie kultūros kūrėjų motyvaciją įsitraukti į protestus, pranešėja išskyrė kelis pasikartojančius elementus: kompetenciją, laisvę ir pareigos jausmą.
„Į kultūros kūrėją dažnai žvelgiama su tam tikra viltimi – kad jis turi žinių, patirties, gebėjimą pastebėti ir kritiškai reflektuoti“, – teigė ji.
Laisvė kultūros lauke, pasak menotyrininkės, priklauso nuo darbo specifikos, tačiau kartu su ja atsiranda ir atsakomybė.
„Reikia tuos pareiškimus daryti“, – sakė L. Michelkevičė, pabrėždama, kad kultūros kūrėjų įsitraukimas dažnai kyla ne tik iš emocijų, bet ir iš suvokimo, jog tylėjimas taip pat yra pozicija.
Protestas, išėjęs į viešąją erdvę
Šie svarstymai ypač ryškiai nuskamba dabartiniame kontekste. Rudenį Lietuvoje kilęs kultūros bendruomenės pasipiktinimas dėl Kultūros ministerijos atitekimo „Nemuno aušrai“ bei siūlymo į kultūros ministrus paskirti politinį kandidatą, neturintį aiškios kultūros lauko kompetencijos, parodė, kaip greitai teorinis „pasiruošimas veiksmui“ gali virsti realiu veiksmu.
Peticijos, vieši pareiškimai ir protestas S. Daukanto aikštėje parodė, kad kultūrininkai vis dažniau neapsiriboja vidinėmis diskusijomis, o išeina į viešą politinę erdvę.
Protestų veidai istorijoje
Tačiau L.Michelkevičės pranešime iškilo ir kitas, ne mažiau svarbus klausimas – protesto veidas. Pranešėja kvietė prisiminti XIX a. pab. – XX a. socialinius ir kultūrinius judėjimus ir klausė, kokios asmenybės pirmiausia ateina į galvą galvojant apie protestą. Dažniausiai tai – vyrai: Jonas Basanavičius, Martinas Lutheris Kingas, Vytautas Landsbergis.
Publikos klausimas „o kur moterys?“ atvėrė seną, bet vis dar aktualią problemą – aktyvizmo ir protestų istorija dažnai pasakojama per vyriškas figūras, net jei moterų dalyvavimas buvo ne mažiau reikšmingas. L.Michelkevičė atkreipė dėmesį, kad moterys protestų lauke egzistuoja, tačiau jų veidai retai tampa atpažįstami platesnei visuomenei. Tokios figūros kaip Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, spaudos draudimo laikotarpio tautinio judėjimo dalyvė, viešai gynusi švietimo ir moterų teisių klausimus, dažnai lieka žinomos tik tiems, kurie aktyviai domisi istorija.
XXI amžius: kintantis protesto veidas
Tuo tarpu XXI amžiuje situacija ima keistis. „Galvojant apie šiuolaikinius protestus, pirmasis iškylantis veidas dažnai yra jaunos moters“, – pastebėjo menotyrininkė, minėdama Gretą Thunberg, #MeToo iniciatorę Taraną Burke, „Black Lives Matter“ judėjimą pradėjusias bei Baltarusijos protestuose į gatves išėjusias moteris, kurios tampa protestų kibirkštimi ir iniciatorėmis.
Ši įtampa tarp istorinio pasakojimo ir dabarties ypač ryški ir Lietuvos kultūros protestuose. Vienas iš pastarojo meto kultūros bendruomenės protestų veidų tapo Gintarė Masteikaitė – kultūros lauko atstovė, kurios vieša reakcija ir įsitraukimas tapo simboliniu atsaku politiniams sprendimams. Tai svarbus momentas, nes jis laužo įprastą vaizdinį, jog protesto lyderis ar reprezentuojantis veidas turi būti vyriškas autoritetas.
Vis dėlto klausimas lieka atviras: kodėl, nepaisant to, kad šiandien moterys vis dažniau inicijuoja protestus ir telkia bendruomenes, jų veidai vis dar retai tampa ilgalaikės atminties dalimi?
L.Michelkevičės pranešimas leido suprasti, kad protestas nėra tik vienkartinis įvykis ar ryškus momentas viešojoje erdvėje. Tai procesas, kuriame svarbūs ne tik veiksmai, bet ir tai, kaip jie vėliau įvardijami, kas tampa jų simboliais ir kieno vardai lieka pasakojimuose apie kultūros lauko pasipriešinimą.
Galbūt šiandien vykstantys kultūros protestai Lietuvoje žymi ne tik kovą dėl konkrečių politinių sprendimų, bet ir lėtą, tačiau reikšmingą poslinkį – link platesnio, įvairesnio protesto veido, kuriame moterų vaidmuo nebėra nematomas ar antrinis, o tampa neatsiejama veiksmo dalimi.
-
Menininkų protestus tirianti L.Michelkevičė: „Vis dar susitinkam gyvai, kai yra tikras reikalas“
-
Iš Londono į Zarasų miškus persikėlusi japonų menininkė Noe Kuremoto: „Sielą reikia saugoti ne tik po mirties“
-
Julius Sasnauskas apie susipriešinimą visuomenėje: prisiminkime, kad neįmanomomis sąlygomis atkūrėme valstybę
-
Kristina Tamelytė. „Badautojų namelis“ – erdvė mąstyti apie dabartį
