Projektas tapo ne tik kūrybiniu bendradarbiavimu, bet ir simboliniu sugrįžimu į gimtąjį miestą.
Morės koncepcija gimė dialoge tarp Berlyno ir Rietavo. Kristina Supernova sukūrė vizualinę idėją ir eskizą, apibrėždama simbolinę bei estetinę kryptį, o Dominykas Radvilas, pasitelkdamas savo meninę intuiciją, konstrukcinę patirtį ir dizaino praktiką, objektą įgyvendino fiziškai. Kūrinys buvo vystomas nuotoliniu bendradarbiavimu – per nuoseklų apsikeitimą idėjomis, konstrukcijų sprendimus ir formos paieškas.
Užgavėnės – viena archajiškiausių lietuviškų švenčių, kurios kulminacija – žiemą simbolizuojančios Morės sudeginimas. Tradiciškai ji neretai vaizduojama kaip „sena boba“, tačiau šio projekto autoriai sąmoningai atsisakė šio pasenusio archetipinio įvaizdžio.
Jų sukurta Morė tapo universaliu žiemos simboliu – tamsos, sustingusios energijos ir ciklo pabaigos įkūnijimu. Kūrinio tikslas buvo nukreipti dėmesį nuo stereotipinės figūros prie pačios transformacijos esmės.
Objekte išsiskyrė daugialypė veido struktūra su dvigubų akių motyvu – ženklu, dažnai pasikartojančiu Kristinos Supernovos kūryboje. Šiame kontekste akys gali būti interpretuojamos kaip sustiprintas žiemos žvilgsnis – budrus, stebintis, tarsi paskutinis tamsos sąmoningumo momentas prieš jos išnykimą liepsnose.
Morė buvo pastatyta ant Dominyko Radvilo suprojektuoto saulės rato
konstrukcijos. Šis elementas rėmėsi legenda apie žiemos „užgrobtą“ saulę – sustabdytą šviesos ciklą. Degimo ritualas simboliškai išlaisvina šį ratą, sugrąžindamas šviesą ir pradėdamas naują sezoną.
Nors Morė išlaikė tradicinei šventės dramaturgijai būdingą „bauginantį“
charakterį, autoriai siekė, kad objektas būtų estetiškai paveikus ir
džiaugsmingas akiai – kad bendruomenė galėtų juo pasigrožėti prieš ritualinį sudeginimą.
Kūrinys tapo savotiška dovana miestui – dviejų iš Rietavo kilusių kūrėjų dialogu su vieta, kurioje prasidėjo jų kūrybinis kelias.
Tokie projektai primena, kad gyvos tradicijos gyvena ne tik didmiesčių kultūros centruose, bet ir regionuose. Mažesnių miestų bendruomenės tampa erdvėmis, kuriose kultūrinis identitetas gali būti stiprinamas per šiuolaikinį kūrybinį dialogą su paveldu.
Kristina Supernova – Berlyne gyvenanti ir kurianti menininkė, kurios tapybos darbai eksponuojami galerijose Berlyne ir užsienyje. Lietuvoje ji yra surengusi parodą, tačiau didžioji jos kūrybinės veiklos dalis vystoma tarptautiniame kontekste. Savo darbuose ji tyrinėja archetipus, simbolius ir psichologines būsenas.
Dominykas Radvilas – kūrėjas, dirbantis formos, konstrukcijos ir erdvės
sankirtoje, baigęs interjero ir produkto dizaino studijas Lietuvos dailės
akademijoje ir plėtojantis savitą meninę praktiką objektų bei erdvinių
sprendimų srityje.
