UNESCO generaliniam sekretoriui Khaledui al-Ananiui ir „Oskaro“ organizaciniam komitetui skirtame pareiškime, teigiama, kad Uralo mokykloje nufilmuota medžiaga buvo neteisėtai perduota tretiesiems asmenims, o nepilnamečių atvaizdai filme panaudoti be jų tėvų sutikimo.
Ši vyriausybinė Rusijos taryba taip pat pareikalavo patikrinti, ar filmo autoriai turėjo reikiamus leidimus, ir įvertinti, ar filmas atitinka premijos „etinius ir teisinius standartus“.
Vienas iš šios dokumentinės juostos autorių – mokytojas Pavelas Talankinas, kuriam mokyklos vadovybė buvo nurodžiusi filmuoti per pirmuosius dvejus karo Ukrainoje metus mokiniams rengiamas propagandines pamokas, rikiuotes ir susirinkimus.
2024 m. P.Talankinas išvyko iš Rusijos išsiveždamas ir visą filmuotą vaizdo medžiagą, kurios pagrindu, bendradarbiaudamas su JAV kino režisieriumi Davidu Borensteinu, ir sukūrė šį filmą.
„Oskaro“ apdovanojimų ceremonijoje D. Borensteinas pareiškė, kad filmas pasakoja apie tai, „kaip galima prarasti šalį“. „Kai dirbome su šia medžiaga, pamatėme, kad ją galima prarasti per nesuskaičiuojamus mažus bendrininkavimo veiksmus. Kai tampame bendrininkais, kai vyriausybė žudo žmones mūsų didžiųjų miestų gatvėse, kai nieko nesakome, kai oligarchai užgrobia žiniasklaidą ir kontroliuoja mūsų gamybą bei vartojimą, mes visi susiduriame su moraliniu pasirinkimu. Bet, laimei, net „niekas“ gali būti daug stipresnis, nei jūs manote“, – pažymėjo režisierius.
Anksčiau šiais metais „Ponas Niekas prieš Putiną“ gavo Britų kino ir televizijos menų akademijos (BAFTA) apdovanojimą kaip geriausias dokumentinis filmas.
