Pasak Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Lietuvos ilgalaikė skaitmenizacijos vizija – tai brandi, konkurencinga ir į gyventojų bei verslo poreikius orientuota skaitmeninė valstybė. Siekiama, kad ji būtų grindžiama aukštos kokybės elektroninėmis paslaugomis, pažangia ir patikima skaitmenine infrastruktūra, aukštais gyventojų ir darbuotojų skaitmeniniais įgūdžiais bei skaitmeninėms inovacijoms palankia aplinka.
Artimiausių metų skaitmeninės transformacijos prioritetai derinami su Europos 2030 m. skaitmeninio dešimtmečio politikos programa. Pagrindinis dėmesys skiriamas gyventojų skaitmeninių įgūdžių ir darbuotojų skaitmeninių kompetencijų stiprinimui, saugios ir atsparios skaitmeninės infrastruktūros plėtrai, įmonių skaitmeninei transformacijai bei viešųjų paslaugų skaitmenizacijai.
Viena platforma – daugybė kultūros sluoksnių
Platforma „ekultūra“ vienoje vietoje sujungs per milijoną suskaitmenintų objektų – nuo archyvinių dokumentų, fotografijų ir rankraščių iki vaizdo bei garso įrašų, filmų, 3D modelių ir virtualių istorijų, parodų. Platforma integruos ir iki šiol atskirai veikusius sprendimus, tarp jų – daugiau nei dvidešimt metų kurtą portalą „epaveldas“.
Duomenys bus saugomi valstybinėje infrastruktūroje, o tai ypač svarbu mažesnėms kultūros įstaigoms, neturinčioms pakankamų techninių resursų ilgalaikiam skaitmeninio turinio išsaugojimui. Greta to, reikšminga platformos dalis – 3D skaitmeninimas, leidžiantis kurti itin tikslius kultūros objektų skaitmeninius „dvynius“, naudojamus tiek restauravimui ir tyrimams, tiek virtualioms patirtims.
Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba – vykdomosios valdžios institucija, kurios misija yra kaupti, saugoti unikalų valstybės dokumentinį paveldą ir juo dalytis – prie platformos „ekultūra“ jungiasi kaip visateisė kultūros lauko dalyvė.
Lietuvos vyriausioji archyvarė doc. dr. Inga Zakšauskienė pabrėžia, kad dalyvavimas projekte „ekultūra“ archyvams buvo strategiškai svarbus skaitmeninio virsmo kontekste.
„Pirmą kartą taip aiškiai matome, kad kultūra ir jos vartojimas persikelia į skaitmeninę erdvę – į internetą, į debesis. Buvo akivaizdu, kad ir kultūros įstaigų veikla turi žengti tuo pačiu keliu“, – sako ji.
Skaitmeninimas kaip kultūros tęstinumo sąlyga
Lietuvos nacionalinio kultūros centro, kuris taip pat prisideda prie platformos „ekultūra“ kūrimo, nematerialaus kultūros paveldo specialistė Loreta Sungailienė pabrėžia, kad skaitmeninimas kultūros sektoriui jau seniai tapo nebe pasirinkimu, o būtinybe.
„Daug kultūros įstaigų yra sukaupusios didžiulius archyvus – ir materialius, ir nematerialius. Tai žinios, įgūdžiai, patirtys, tradicinės kultūros raiška, kuri fiksuojama dešimtmečiais. Tačiau šią medžiagą reikia ne tik kaupti, bet ir tvarkyti, skaitmeninti, atverti visuomenei“, – sako ji ir priduria, kad skaitmeninimas leidžia ne tik patogiau pasiekti kultūros vertybes, bet ir užtikrina jų išlikimą ilgalaikėje perspektyvoje.
„Tradicinės kultūros atveju kalbame apie šimtmečiais kauptą patirtį. Jeigu ateityje nebebus galimybių tradicijas perimti tiesiogiai, skaitmeninti ištekliai taps pagrindu jas atkurti, suprasti, mokytis. Tai užtikrina kultūros tęstinumą ir perimamumą“, – pabrėžia L. Sungailienė.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Dainų šventės tradicija, įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Platformos „ekultūra“ kontekste ji gali būti pristatoma ne tik kaip istorinė data ar faktas, bet kaip gyvas reiškinys: per archyvinius vaizdo ir garso įrašus, nuotraukas, dirigentų ir dalyvių pasakojimus, repertuaro kaitą skirtingais laikotarpiais. Tokie pavyzdžiai leidžia suprasti, kaip tradicija keitėsi, išliko ir buvo perduodama iš kartos į kartą, o skaitmeninė forma suteikia galimybę šią patirtį pasiekti ir tiems, kurie patys šventėje nedalyvavo.
Nuo kaupimo – prie įtraukių istorijų
Lietuvos vyriausioji archyvarė doc. dr. I. Zakšauskienė teigia, kad „ekultūra“ iš esmės keičia požiūrį į archyvų ir kitų atminties institucijų veiklą.
„Iki šiol archyvai dažnai buvo suvokiami kaip saugyklos. Tačiau visuomenės lūkestis keičiasi – neužtenka pateikti šaltinius, reikia mokėti apie juos įdomiai papasakoti. Platforma „ekultūra“ šį procesą labai paspartino“, – sako ji.
Pagrindinis platformos skirtumas nuo ankstesnių sprendimų – dėmesys kokybiškai atrinktam turiniui. Vartotojui bus siūlomos jau parengtos istorijos, virtualios parodos, teminės dokumentų kolekcijos, leidžiančios ne pasimesti tarp tūkstančių bylų, o įsitraukti į nuoseklų pasakojimą.
„Tai ne tik prieiga prie nuskenuotų dokumentų. Tai intelektinis darbas su šaltiniais – atrinkimas, sujungimas, konteksto sukūrimas. Vartotojas gali skaityti apie konkretų laikotarpį, žmones ar įvykius ir gilintis toliau“, – aiškina pašnekovė.
Kaip pavyzdį I. Zakšauskienė mini virtualias istorijas apie bokso varžybas Kaune XX a. 6-ajame dešimtmetyje ar Lozoraičių šeimos gyvenimą Romoje – pasakojimus, kuriuose dokumentai, fotografijos, vaizdo ir garso įrašai sujungti į vieną naratyvą, leidžiantį „panirti“ į epochą.
„Tai tarsi laiko mašina – skaitytojas gali matyti, kaip žmonės gyveno, ką skaitė, kokius filmus žiūrėjo, kaip atrodė jų aplinka“, – sako vyriausioji archyvarė.
Nauda švietimui, tyrėjams ir regionams
Abiejų pašnekovių teigimu, viena svarbiausių platformos „ekultūra“ auditorijų – švietimo bendruomenė. Doc. dr. I. Zakšauskienė viliasi, kad platforma taps kasdieniu mokyklų įrankiu.
„Norėčiau, kad „ekultūra“ ateitų į kiekvieną klasę. Mokytojai ir mokiniai vienoje vietoje ras pirminius šaltinius – fotografijas, filmus, dokumentus, kurie padės ne tik mokytis faktų, bet ir suprasti epochą“, – sako ji.
L. Sungailienė atkreipia dėmesį ir į naudą kultūros centrams – ypač regionuose. Platforma gali tapti idėjų, repertuaro, edukacinių programų ir metodinės medžiagos šaltiniu, padedančiu stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą.
„Kultūros centrai ieško turinio, įkvėpimo, netikėtų kampų. Platforma „ekultūra“ leis pamatyti, kas sukaupta visoje Lietuvoje, ir tą medžiagą kūrybiškai panaudoti“, – sako ji.
Kalbėdama apie jaunimą, L. Sungailienė pabrėžia interaktyvių formų svarbą. „Jauni žmonės nori ne tik stebėti, bet ir dalyvauti. Interaktyvūs žaidimai, virtualios užduotys, konkursai, kūrybinės dirbtuvės leidžia patirti kultūrą per įsitraukimą“, – teigia specialistė.
Anot jos, „ekultūra“ gali tapti erdve, kurioje susitinka profesionalų aktualizuotas paveldas ir asmeninės, šeimos ar bendruomenių istorijos – nuo kulinarinio paveldo iki šiuolaikinės kūrybos.
Ilgas procesas ir mokymasis iš Švedijos
Tiek kultūros centrams, tiek archyvams skaitmeninimas išlieka itin sudėtingu procesu. Didžiausi iššūkiai – žmogiškųjų išteklių trūkumas, laikas ir finansavimas.
„Turime dokumentų, kurių apimtis skaičiuojama kilometrais. Penkių šimtų metų senumo knygas reikia versti lapą po lapo, aprašyti skirtingomis kalbomis. Tai labai laikui imlus darbas“, – pasakoja dr. I. Zakšauskienė.
Nepaisant to, ji pabrėžia, kad platforma „ekultūra“ jau dabar skatina institucijas keistis – mokytis kurti pasakojimus, dirbti su auditorijomis ir mąstyti apie kultūrą skaitmeninėje erdvėje.
„Šis projektas mus privertė daryti kitaip – ne tik saugoti, bet ir įdomiai pasakoti. Mokomės to iš švedų, nes jeigu Šveicarijos bankai yra etalonas finansuose, tai Švedijos archyvai – archyvų pasaulyje“, – sako vyriausioji archyvarė.
Apibendrindama tai, kas šiuo metu vyksta skaitmeninimo srityje Lietuvoje, doc. dr. I. Zakšauskienė sako: „Tai, be abejonės, yra kultūrinis lūžis“.
Platformą „ekultūra“ kuria Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su daugiau kaip dvidešimt kultūros institucijų.
Kol platforma „ekultūra“ kuriama, kviečiame apsilankyti informacinėje svetainėje ekultura.lt, kurioje jau galima susipažinti su pirmosiomis virtualiomis istorijomis. Pavienius skaitmenintus kultūros objektus galite rasti portale epaveldas.lt – čia jų sąrašas bus pildomas iki pat projekto pabaigos, kol bus baigiama kurti platforma „ekultūra“.
Platformos „ekultūra“ kūrimas finansuojamas Europos Sąjungos (NextGenerationEU) ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.
