Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Castellucci spektaklyje Vilniuje – ir specialiai apmokyti gyvūnai

Romeo Castellucci pirmoji trilogijos dalis „Pragaras“
Luca del Pia nuotr. / Romeo Castellucci pirmoji trilogijos dalis „Pragaras“
Šaltinis: 15min
0
A A

Vasario 20 ir 21 dienomis Vilniuje matysime naują italų režisieriaus ir scenografo Romeo Castellucci darbą – trilogiją pagal Dantės Aligjerio „Dieviškąją komediją“. Nacionalinio dramos teatro scenoje bus suvaidinta pirmoji trilogijos dalis, „Pragaras“, antrosios dalies – „Skaistyklos“ – videoįrašą vasario 21 d. 14 val. „Meno forte“ savo įžanga palydės pats R. Castellucci, o Šiuolaikinio meno centre veiks instaliacija „Rojus“ (vasario 18-21 dienomis).

Gastroles pristato Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos 2009“ ir nacionalinė programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.

Šis garsaus italų režisieriaus ir jo trupės „Socìetas Raffaello Sanzio“ kūrinys pirmą kartą buvo parodytas 2008-ųjų liepą – juo atidarytas garsusis Avinjono teatro festivalis. „Pragaras“, kurį gyvai matysime Vilniuje, buvo sukurtas specialiai Avinjono Popiežių rūmų Garbės kiemo scenai po atviru dangumi, daug dėmesio skiriant eksperimentiniam apšvietimui, garso ir vaizdo technologijoms, specialių savaeigių mašinų naudojimui. Vėliau spektaklis buvo pritaikytas tradicinei scenai, tačiau išliko ne mažiau sudėtingas: jame dalyvauja būrys įvairaus amžiaus statistų (Nacionalinio teatro scenoje matysite vilniečius) ir specialiai apmokyti gyvūnai.

Paprasta nebus ir žiūrovams, pirmą kartą susidūrusiems su Romeo Castelluci ir jo trupės „Socìetas Raffaello Sanzio“ kuriamu teatru. Tikėtina, kad italų spektaklis žiūrovus paakins sau patiems iš naujo įvardyti, ką jie laiko teatru ir ar sutinka tą, ką matė, vadinti teatru, o jei taip – kokiu.

Vargu, ar žiūrovams kilę klausimai dėl teatro meno prigimties ir raiškos priemonių papiktintų ir patį R.Castellucci (g. 1960), 1981 metais nedideliame Italijos mieste Čezenoje kartu su Chiara Guidi (g. 1960) ir seserimi Claudia Castellucci (g. 1958) įkūrusį trupę „Socìetas Raffaello Sanzio“. Visi trys menininkai atėjo į teatrą po vizualiųjų menų studijų (pats Romeo Castellucci baigė tapybą ir scenografiją) ir nuo pat trupės veiklos pradžios ėmėsi pačios teatro sampratos revizijos.

Romeo Castellucci ir jo bendraminčiai teatrą laiko menu, galinčiu apjungti įvairias meno rūšis ir turinčiu tiesiogiai kreiptis į visus pojūčius, kalbinti žmogaus psichiką įvairiausiais būdais. Netgi be kalbos. Trupės kūryboje buvo laikotarpis, kai jie atvirai sukilo prieš klasikinę tragediją, kaip literatūrinio teatro ištakas, nes toks teatras, anot jų, apmalšina labiausiai trikdančius žmogiškus poreikius per analizę, atsietą nuo emocijų.

Nuo pat veiklos pradžios „Socìetas Raffaello Sanzio“ kūryboje ryškėjo nuostata, atmetanti literatūros pirmumą teatro mene, ir įsitikinimas, kad sudėtingos vaizdo ir garso sistemos pačios geba kurti scenos kūrinio dramaturgiją. Romeo Castelluccio, režisieriaus ir scenografo, spektakliams būdinga savita, paradoksali ikonografija ir tokia pati logika, panardinanti į spektaklio vyksmą lyg į sapną. Trupės pavadinime esantis vieno trijų garsiausių italų renesanso meistrų Rafaelio vardas netiesiogiai kalba apie įtampą, kylančią tarp kūrinio formos išbaigtumo, tobulumo, ir nerimo, tvyrančio atramos taškus prarandančiame pasaulyje – šie bruožai ženklina visą „Socìetas Raffaello Sanzio“ kūrybą.

VIDEO: Romeo Castellucci / Inferno

Romeo Castellucci spektaklis.

Pamatyti, kur veda jau trečią dešimtį trunkantys meniniai ieškojimai, Vilniuje jau galėjome 2007-ųjų rudenį: tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ tada pristatė Romeo Castellucci ir „Socìetas Raffaello Sanzio“ dešimties dalių ciklo „Tragedia Endogonidia“ ketvirtąjį epizodą „Briuselis“. Prie „Tragedia Endogonidia“ trupė dirbo kelerius metus, įtraukdama dešimtį Europos miestų ir kiekviename iš jų kurdama vis naują ciklo, interpretuojančio tragedijos sąvoką, epizodą

Šįkart Vilniuje pristatomas naujas „Socìetas Raffaello Sanzio“ kūrinys – trilogija „Pragaras. Skaistykla. Rojus“, kurios pirmąją dalį „Pragaras“ matysime Nacionaliniame dramos teatre, sukurtą laisvai interpretuojant Dantės Aligierio (Dante Alighieri, 1265-1321) „Dieviškąją komediją“ – vieną svarbiausių Vakarų civilizacijos ir europietiškojo identiteto tekstų.

Pirmojoje poemos dalyje „Pragaras“ pasakojama, kaip „gyvenimo nuėjęs pusę kelio“, t.y., sulaukęs trisdešimt penkerių, herojus nepaaiškinamu būdu atsiduria vietoje, kurios siaubas jį tiesiog paralyžiuoja. Beklaidžiojant po tamsą pasirodo romėnų poetas Vergilijus, kuris ne tik neišveda į šviesą, bet – priešingai – nusiveda į dar gilesnę tamsą – pragarą.

Castelluccis sako, kad jo spektaklyje už pragaro vaizdinius svarbesnis žmonijos nuosmukis, todėl atjausti čia yra nemažiau svarbu nei nuteisti. Nuodėmės nevaizduojamos, o papasakojamos. Jos sudaro foną kaltės jausmui, nuolatiniam žmogaus palydovui. Bausmę lydi skausmas, sielvartas ir vienišumas. Spektaklyje kuriamas žmonijos portretas, kuriame santykius lemia tiek skausmingas trūkumo, ilgesio išgyvenimas, tiek nepaliaujamas žmonių maišymasis. Daug žadantis ir dar stipriau nuviliantis bendruomeniškumas paverčia miestą žiurkių lenktynių arena. Iš čia atsiranda gilios vienatvės vaizdiniai, primenantys autoavarijas, kur nepaisant didžiulio, žodžiais nenupasakojamo mūsų „aš“ ir mūsų kūno susietumo, kūnas negailestingai išmetamas iš automobilio – savęs paties.

Po pirmojo spektaklio „Pragaras“ parodymo vasario 20 d. Nacionaliniame dramos teatre režisierius Romeo Castellucci susitiks su žiūrovais.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą