Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 26d. 19:59

Choreografas Willis Dorneris: kaip iš naujo atrasti savo miestą?

Performanso „Bodies in Urban Spaces“ generalinė repeticija Interviu
Svajūno Stroino nuotr. / Performanso „Bodies in Urban Spaces“ generalinė repeticija

Šį savaitgalį prasidėsiantis ketvirtasis architektūros festivalis „Open House Vilnius“ savo programoje pristato tarptautinį pripažinimą pelniusį austrų choreografo Willio Dornerio performansą „Bodies in Urban Spaces“, kurio metu viešas ir pusiau privačias miesto erdves, kurdami laikinas intervencijas su aplinka, užpildo spalvingi šokėjų kūnai.

Susirangę po laiptais, užsikabaroję ant kelio ženklų, sulindę į plyšius sienose: taip miestiečius pasitiks performanso „Bodies in Urban Spaces“ atlikėjai, kviečiantys naujai pažvelgti į savo gyvenamąją aplinką.

Apie tai, kaip kūnu išmatuoti miestą, kas šiandien yra viešoji erdvė ir kodėl Vilniaus miesto gatvėse įvyksiančio performanso geriau nefotografuoti 15min kalbasi su choreografu Williu Dorneriu.

– Kaip ir kada atsirado „Bodies in Urban Spaces“?

– Viskas prasidėjo prieš daugiau nei 14 metų. Skirtingi menininkai buvo pakviesti į rezidenciją Vienoje, kur dirbo naujame, ką tik pastatytame gyvenamajame pastate. Pusė namo vis dar buvo neapgyvendinta ir aš pradėjau dirbti neapstatytuose plotuose, kurdamas čia performansą.

Po kelių savaičių darbo apsilankiau butuose, kurie jau buvo apgyvendinti. Mane ištiko šokas, kai pamačiau, kaip žmonės užgriozdina savo gyvenamąsias erdves. Supratau, kaip mąžta vietos, ir pradėjau gręžtis į tarpus ir plyšius, atsirandančius tarp baldų bei daiktų. Atliekamas erdves, kurias nusprendžiau užpildyti žmonių kūnais.

Pradėjau šį performansą uždarose patalpose. Po dviejų metų patekau į rezidenciją Barselonoje, kur buvau pakviestas sukurti naują projekto koncepciją, kuri leistų dirbti su viešosiomis erdvėmis. Mane sudomino idėja žmonių kūnais užpildyti urbanistiniame lauke atsirandančius tuščius plotus, erdves tarp: tarp pastatų, architektūros elementų, kitų miesto objektų. Taip Barselonoje buvo sukurtas „Bodies in Urban Spaces“.

– Ar, jūsų manymu, per pastarąjį dešimtmetį mūsų supratimas apie tai, kas yra viešoji erdvė, smarkiai pasikeitė?

– Taip. Miesto viešosios erdvės vis dažniau privatizuojamos – tai yra didelė problema, apie kurią iš dalies ir kalba „Bodies in Urban Spaces“. Žmonės dažnai į tai neatkreipia dėmesio. Nenuostabu, nes tai nematoma kūrybinio proceso dalis. Tačiau kurdami performansą mes nuolat susiduriame su apribojimais – bandome užlipti ant pastatų stogų, perlipti tvoras, užpildyti angas laiptuose.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Willi Dorner
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Willi Dorner

Kasdien susiduriame su klausimu, kur galime eiti, kur mums, kaip miesto gyventojams, leidžiama būti. Michel de Certeau savo knygoje „Kasdienybės praktika“ rašė, jog norint suprasti bei pažinti miestą, reikia vaikščioti juo ir turėti galimybę jame laisvai judėti. Tačiau reikia pripažinti, kad šiandien tai daryti tampa vis sunkiau ir sunkiau.

– Savo performansu bandote pasipriešinti šiai tendencijai? Ar menas yra pajėgus kovoti su tokiais procesais kaip miesto erdvių privatizacija ir fragmentacija?

– Mes, kaip miesto gyventojai ar kaip kultūros pasaulio atstovai, galime bandyti su tuo kovoti, galime reikalauti grąžinti viešąsias erdves žmonėms. Tačiau problema ta, jog patys miestai pelnosi iš savo erdvių, už pinigus – neretai net ir visai menkus, nes miestai neturi lėšų – atiduodami viešąsias erdves privatiems investuotojams. O tai jau yra reiškinys, kurį daugelyje miestų galima reflektuoti, tačiau vargu, ar pavyks ką nors iš esmės pakeisti. Nors visada yra išimčių.

– Kaip renkatės erdves savo perfomansams skirtinguose miestuose?

– Performanso maršrute visada norime sujungti keletą skirtingų rajonų. Stengiamės atrasti tai, kas galbūt net nėra žinoma vietiniams. Noriu, kad miestiečiai rastų laiko patyrinėti savo pačių miestą, pastebėtų, kas pasikeitė, kas naujo atsirado.

Įprastai neskiriame daug dėmesio savo aplinkai, tačiau visai kitaip elgiamės būdami turistai. Tuomet atidžiai dairomės, nevaikštome įkišę nosių į telefonus. Performanso metu bandau išplėsti žiūrovų akiplotį, priversti juos pakelti akis į aukštyn ir labai tikiuosi, kad suteikiu galimybę jiems iš naujo patirti savo miestą.

Performanso „Bodies in Urban Spaces“ generalinė repeticija
Performanso „Bodies in Urban Spaces“ generalinė repeticija

– Performansas „Bodies in Urban Spaces“ buvo pristatytas daugybėje skirtingų miestų visame pasaulyje. Ar pastebite skirtumų tarp praeivių reakcijų skirtinguose miestuose?

– Reakcijos būna pačios įvairiausios: vieni lieka šokiruoti, kiti ploja, treti juokiasi. Lokacija taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, kartais performanso metu kuriu instaliacijas, kurių metu žmonių kūnai, sugulę vienas ant kito, suformuoja krūvą. Nemaniau, kad tai gali turėti negatyvių konotacijų tol, kol performanso nepristačiau Vokietijoje – dalis žmonių sureagavo labai agresyviai, nes jiems šis vaizdas asocijavosi su koncentracijos stovyklomis.

Vis tik dažniausiai, nepriklausomai nuo miesto ir lokacijos, žmonės renkasi fotografuoti performansą, o man tai, iš tiesų, nelabai patinka. Noriu, kad žmonės atidžiai stebėtų, atkreiptų dėmesį į kūnų ir architektūros jungti, dalyvautų, o ne išsirinktų ryškią detalę, įdomų žiūros kampą ir fotografuotų. Telefonas ar fotoaparatas padidina distanciją, kurią aš kaip tik ir bandau sumažinti.

Performanso „Bodies in Urban Spaces“ generalinė repeticija
Performanso „Bodies in Urban Spaces“ generalinė repeticija

Todėl man pačiam repeticijos atrodo įdomiausia kūrybinio proceso dalis – taip mes nustebiname nieko apie kūrinį nežinančius žmones, pamatome visiškai natūralias jų reakcijas. Pavyzdžiui, repetuojant Vilniuje mano asistentė Esther Steinkogler susidūrė su situacija, kai judrioje gatvėje pamatę gulinčių kūnų instaliaciją žmonės norėjo iškviesti greitąją pagalbą. Panašus atvejis buvo Stokholme, kai praeiviai teiravosi, ar viskas gerai, ar šokėjams nereikia pagalbos. Ir tai nuostabu. Tai rodo, jog žmonės rūpinasi vieni kitais. Londone ar Niujorke, tikriausiai, niekas net nestabteltų.

– Kuo performansas Vilniuje skirsis nuo ankstesnių pasirodymų?

– Į šį klausimą galėsiu atsakyti sekmadienį, po paskutinio performanso. Su šiuo projektu nesu buvęs Baltijos šalyse, dar nežinau, koks yra lietuvių mentalitetas. O tai, kaip žmonės reaguoja į performansą, ir nulemia skirtumus.

– Ar yra miestų, kuriuos dar norėtumėte ištyrinėti su „Bodies in Public Spaces“?

– Taip. Performansą kelis kartus pristatėme Azijoje, bet, pavyzdžiui, ne Indijoje. Kartą gavau pasiūlymą vykti į Mumbajų, bet tuo metu suabejojau – pristatyti performansą tokiame perkrautame mieste būtų labai sudėtinga... Kita vertus, galbūt ir labai įdomu.

Kasmetinis atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“ vyks balandžio 28–29 d.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atgal į mokyklą