2015-09-28 10:34

Darius Vizbaras: „Meno kalba nesako nei tiesos, nei melo – ji užduoda klausimus“

Praėjus daugiau kaip savaitei po festivalio „MfESt“ premjeros sostinėje, kai žiūrovams buvo pristatyti šeši lietuviški trumpametražiai miuziklai, projekto vadovas Darius Vizbaras ryžosi atvirai prabilti apie tikruosius renginio atgarsius.
Darius Vizbaras
Darius Vizbaras / Maria Cavali nuotr.

Įpusėjus rugsėjui Lietuvoje debiutavo naujas muzikinių scenos veikalų žanras – trumpo metro miuziklai, subūrę draugėn daugybę žinomų kūrėjų bei atlikėjų. Projekto vadovas Darius Vizbaras sutiko pasidalinti įspūdžiais. Jaunas vyras be užuolankų prakalbo apie įvairias nuomones, kurių teko sulaukti iš renginio svečių, festivalio „MfESt“ tęstinumą, kūrybinius ateities planus bei daugelį kitų svarbių dalykų.

– Po festivalio „MfESt“ premjeros praėjo daugiau kaip savaitė. Kokie Jūsų įspūdžiai šiandien – nurimus pasiruošimo šurmuliui?

– Įspūdžiai – puikūs! Po premjeros sulaukėme  labai daug nuomonių – tiek pagyrų, tiek kritikos. Įvairūs žmonės pasisakė ne tik apie festivalį bendrąja prasme, bet ir apie atskirus miuziklus, kuriuos kūrėjų komandos pristatė renginio metu. Įgyvendindami „MfESt“ idėją iškėlėme sau tikslą – padėti pamatą nacionalinio miuziklo ieškojimams. Įvairūs atgarsiai leidžia manyti, jog jį pasiekėme.

– Papasakokite plačiau apie rugsėjo 18 dieną sostinėje įvykusio renginio atgarsius.

– Komentarai buvo iš tiesų įvairūs. Vienas iš įsimintiniausių – tas, jog pirmoji festivalio dalis (aut. past. joje buvo pristatyti lietuviški trumpo metro miuziklai „Sudie S“, „Dėžė“ bei „Piemenėlis galvažudys“) didesnį įspūdį paliko vyresnio amžiaus žiūrovams, antroji (aut. past. miuziklai: „Lelija“, „Viešbutis“, „Kosminė viltis“) – jaunimui. Itin įstrigo viena mintis, išsakyta renginio premjeros svečio: „Įsivaizduok, jei šis festivalis vyktų jau dešimtmetį. Neabejoju, jog tai, ką scenoje pamatytų susirinkę žmonės, būtų vien geriausių kūrybiškai išpildytų idėjų rinkinys!“. Šie žodžiai dar labiau mane įkvėpė. Sulaukėme net pasiūlymų bei patarimų dėl trumpametražių miuziklų festivalio tęstinumo kitais metais.

Sigito Gudaičio nuotr./Darius Vizbaras
Sigito Gudaičio nuotr./Darius Vizbaras

– Ar atsižvelgsite į šiuos pasiūlymus – tęsti „MfESt“ tradiciją?

– Taip, sustoti tikrai neketiname. Šiuo metu jau ruošiame paraišką naujo projekto finansavimui gauti. Ją įteiksime Lietuvos kultūros tarybai. Negaliu paneigti, jog finansavimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, nuo kurio priklausys, ar muzikinių scenos veikalų mėgėjai išvys miuziklų festivalį 2016-aisiais metais.

Nors trumpametražio miuziklo ir miuziklo apskritai formatas mūsų šalyje – naujas reiškinys ir žmonės vis dar labai atsargūs rinkdamiesi jį kaip kultūrinę pramogą, mes bandysime ieškoti kelio į žiūrovų širdis ir puoselėti tai, ką pradėjome. Kas žino, galbūt ateityje tai atneš džiugių rezultatų.

– Jei atsitiktų taip, kad festivalis sulauktų palaikymo ir antrą kartą, ar lietuviški miuziklai savo forma išliktų tokie patys, t.y. trumpametražiai kaip šiemet, ar, vis dėlto, skirtųsi?

Tvirtai pažadėti galiu vieną – misija, skatinanti kurti ir plėtoti lietuviškus miuziklus, tikrai išliks.

– Esu atviras ir kitų šio žanro kategorijų atsiradimui – tai yra pilnametražiams miuziklams, tačiau prisipažinsiu, jog norėčiau, kad trumpas metras taip pat išliktų.

Manau, jog ši forma yra labai patrauklus ir vertingas laiptelis atlikėjams, norintiems prisidėti prie miuziklų Lietuvoje puoselėjimo. Tačiau dar anksti nuspėti, kokius turinio sprendimus mes atrasime.

Galbūt pasisemsime idėjų iš pavyzdžių užsienyje ir tai įkvėps sukurti kažką išskirtinai naujo. Tvirtai pažadėti galiu vieną – misija, skatinanti kurti ir plėtoti lietuviškus miuziklus, tikrai išliks.

– Šiemet užėmėte trumpametražių miuziklų festivalio projekto vadovo pareigas. Ką Jums kaip asmenybei davė renginio realizavimas?

– Man tai buvo pirmas tokio masto projektas. Jo įgyvendinimas truko ilgiau nei vienerius metus. Ši patirtis įkvėpė dvigubai – ne tik kaip asmenybę, bet ir kaip specialistą. Darbas su didele kūrybine grupe leido susimastyti apie tolimesnį idėjinį prisidėjimą prie Lietuvos kultūrinio gyvenimo.

Dirbdamas su kūrėjais labiausiai žavėjausi skirtingais jų pasirinkimais svarstant, kokias temas ir kaip vystyti scenoje. Tokiu būdu tik dar labiau įsitikinau, kad meno kalba nesako nei tiesos, nei melo – ji užduoda klausimus. O, kai klausimus užduodavo beveik pusšimtis žmonių, tai nemenkai sudrebino mane kaip žmogų (aut past. juokiasi). Visa tai leido įsigilinti į save, į savo misiją dar labiau ir rasti atsakymą į klausimą, kodėl aš darau tai, ką darau.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą