Kaip pirmiausia pabrėžė pašnekovai, reivą reikia suprasti kaip vakarėlį, o tokiems susibūrimams kelią Lietuvoje nutiesė vadinamasis „House party“ t. y. neformali sueiga, kuri pirmą kartą Vilniuje surengta 1992 metais. „Tada reivo sąvokos apskritai nebuvo. Pirmas į tai panašus renginys įvyko „Dainavos“ restorane, A.Vienuolio gatvėje“, – prisiminė P.Pauplys, o J.Baliutavičius pridėjo, kad šiame vakarėlyje grojo didžėjai iš Olandijos.
Po priešaušriu vadinamų 1992-ųjų prasidėjo elektroninės muzikos bumas. Dėliojant Vilniaus reivų žemėlapį svarbiausios yra penkios vietos – rūsiai, požeminės slėptuvės, apleisti pastatai, bibliotekos ir kavinės.
Pasakodamas apie pastarąsias, J.Baliutavičius nurodė, kad būtent dėl aktyvaus jaunimo, kuriam norėjosi išbandyti save, įvykdavo dalis reivų. „Užeini į kavinę ir sakai: „Turiu muzikos, pasidarysiu skrajučių, atvesiu į jūsų kavinę 30-40 žmonių, jie išgers jūsų barą, o aš juos apmokestinsiu.“ Tai laikais rinkliavų dalies niekas neatimdavo, viskas į kišenę – po penkis, septynis, dešimt litų“, – kalbėjo jis. Iš to uždirbti pavykdavo ne visada, tačiau „reivuojančių“ užkandinių Vilniuje vis vien iškilo ne viena dešimtis.
„Jei kavinės šeimininkai pamatydavo, kad nėra apyvartos, kurią žadėjai, tekdavo ieškoti kitos erdvės“, – sakė P.Pauplys.
„Jaunimėliui, kuris buvo pagrindinis vartotojas, užtekdavo vandens iš tualeto arba arbatos, kuri pelno savininkams nenešė“, – antrino jo bičiulis.
Siekdami išplatinti žinią apie vakarėlius, reiveriai pasitelkdavo skrajutes. Jos dažniausiai buvo platinamos vinilinių plokštelių parduotuvėse. „Į muzikos įrašų parduotuvę užeina žmonės, kurie tuo domisi. Ta skrajutė kartais net nuolaida suteikdavo“, – dėstė J.Baliutavičius. Tokiose parduotuvėse taip pat buvo galima susipažinti ir su marškinėliais, antsiuvais bei kita atributika.
Pašnekovai nurodė, kad viena svarbiausių plokštelių krautuvėlių vis dar veikia Tilto gatvėje, o pagrindinė kavinė, glausdavusi didelę dalį didžėjų susivienijimų – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos valgykla. „Per ten perėjo labai daug įvairių didžėjų – „Žvėriukai“, „Sniego seniai“, „X-Ray“, ...“, – vardijo J.Baliutavičius. Pasak jo, šioje bibliotekoje vyko geriausi ir slapčiausi Vilniaus vakarėliai.
Reivo bumas pasiekė ir vieną iš Kaune esančių kavinių. Ten susidarė didžėjų kolektyvas „Žvėriukai“, kurio veikloje aktyviai dalyvavo ir P.Pauplys. Dabar toje vietoje – odontologijos klinika. „Juokiamės, kad seni reiveriai dabar eina dantų ten dėtis“, – šypsojosi pašnekovas.
Reivai rūsiuose taip pat vyko jaunuolių iniciatyva. Pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademijoje, į kurios rūsius rinkdavosi šokių trokštantys studentai.
Tuo metu Vilnius buvo vadintas galimybių miestu. Taip sakyta ne veltui, nes jauniesiems reiveriams galimybę švęsti suteikdavo ne kas kitas, o pastato sargas. „Senamiestyje galėdavai rasti kažkieno nupirktą, apleistą, tačiau sargo prižiūrimą pastatą. Jei su sargu susitardavai, galėjai naudoti. Šeimininkas apie tai net nežinodavo, svarbu buvo, kad sargui į kišenę keliolika litų ar vyno butelį įdėtum“, – juokėsi J.Baliutavičius, tikindamas, kad tuomet niekam nerūpėjo, kad ketini nelegaliai deginti elektrą.
Tokiu būdu kūrėsi ir vienas pirmųjų alternatyvaus jaunimo klubų „Latakas“. Tiesa, jis egzistavo neilgai, nes patalpų šeimininkas netruko pastebėti mieste klubo kabinamus plakatus. Nepaisant to, 1994-1996 metų jaunimui tokios renginio vietos paieškos, kada tuščioje erdvėje gimdavo vakarėlis, paliko įspūdį.
J.Baliutavičius taip pat nurodė, kad svarbu atskirti sostinės ir jos paraščių klubus. „Centre linksmindavosi glamūrinės mergaitės, spalvingomis suknelėmis ir bohemiškais megztukais, o priemiesčio klubuose – žmogus, kuris iš ryto važiuos dirbti kokiame ceche“, – dalijosi jis.
Į unikaliausių vietų, kuriose rengti reivai, sąrašą patenka ir Vilniuje esančios galerijos, teatrai, buvusi Sąjūdžio būstinė, Rašytojų klubas, planetariumas ir net Šv. Ignoto bažnyčia, kuri tuo metu buvo paversta rekvizito sandėliu. „Galų gale buvo nuspręsta atiduoti ją tikintiesiems, tačiau prieš išvalydama ir grąžindama patalpą, chebra sugebėjo ten pašokti“, – aiškino J.Baliutavičius.
„Galbūt jei kokie metalistai būtų surengę, tai nebūtų leista, o čia, kad paprastas jaunimėlis…“, – minėjo ir P.Pauplys.
Panaši istorija lydi ir požemines slėptuves. Jų Vilniuje buvo ne viena dešimtis, tad imta galvoti, kaip jas išnaudoti. Taip slėptuvėje Antakalnyje įsikūrė pirmasis Vilniaus pogrindinės muzikos klubas „Bombiakas“. Ši slėptuvė vis dar išlikusi, tačiau dabar ji užteršta. Vėliau viename iš Vilniaus bunkerių susikūrė ir klubas „Virpesys“. Šiandien vietoje jo stovi automobilių stovėjimo aikštelė.
Pasak pašnekovų, išties nemažai buvusių reiverių „šventovių“ yra nebeatpažįstamos. Pavyzdžiui, DJ Sagos rengti masiški reivai, į kuriuos suvažiuodavo keli tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos, vykdavo dabar jau nebeegzistuojančiuose Profsąjungų rūmuose.
Būtent juos reiveriai išskyrė kaip Vilniaus vakarėlių centrą – tai vieta, kurioje nebūtų gėda kabinti atminimo lentą „reivuojančio“ miesto laikams. „Juos mena nemažai žmonių“, – tvirtino pašnekovai.
