Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Diskusija „Jaunas menininkas nedidelėje šalyje“: lietuviai mieliau perka Klimtą, o ne Čiurlionį

Algirdas ir Remigijus Gataveckai
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr. / Algirdas ir Remigijus Gataveckai
Šaltinis: 15min
0
A A

Jaunimo reikalų departamentas surengė diskusiją „Jaunas menininkas nedidelėje šalyje“. Renginyje dalyvavę dailininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai, muzikantas Bernardas Garbačiauskas ir menininkė Jolita Vaitkutė diskutavo apie tai, kokios galimybės ir sunkumai šiuo metu laukia jaunųjų kūrėjų Lietuvoje.

Visų diskusijos dalyvių kelias į pripažinimą nebuvo lengvas. Broliai dvyniai Algirdas ir Remigijus Gataveckai – žymūs akademinio piešimo atstovai, VDA dėstytojai, patys augę vaikų namuose, dabar didelę dalį savo kūrinių skiria nagrinėti šiai opiai problemai ir padėti vaikams, netekusiems šeimos. Broliai Gataveckai atvirai pasakojo, kad sunki vaikystė buvo vienas faktorių, kuris pastūmėjo kurti. Augant vaikų namuose broliams trūko dėmesio, taigi piešimas buvo vienas būdų jo gauti iš auklėtojų.

Visiškai priešinga kito diskusijos dalyvio, muzikanto B.Garbačiausko, kelio į sėkmę pradžia: „Ką bedaryčiau, tėvai visada mane palaikė, jiems buvo svarbiausia, kad būčiau laimingas“, – pasakojo ne vieną prestižinę mokyklą baigęs jaunuolis, tarp jų ir „menų Harvardu“ pramintą Juilliardą. Į vieną šio JAV menų koledžo studijų vietą pretenduoja per tūkstantį stojančiųjų, taigi B.Garbačiauskui būti priimtam savaime reiškė tarptautinį jo kūrybos pripažinimą.

Tuo tarpu ketvirtoji diskusijos dalyvė, maistu tapanti menininkė J.Vaitkutė, dalį savo sėkmės priskiria socialinių tinklų teikiamoms galimybėms viešai demonstruoti savo darbus. Iš Joniškio kilusi mergina neturėjo jokių pažinčių, kankinama nuobodulio namuose ji daug piešė, galiausiai pradėjo eksperimentuoti vaizdus kurdama iš maisto produktų ir jų nuotraukomis dalindamasi socialiniame tinkle „Facebook“. Žaibiškai išpopuliarėjusi J.Vaitkutė šį pavasarį pasiekė lietuvos rekordą, kai iš 1064 duonos riekelių sudėliojo Katedros atvaizdą.

Lietuvoje, kur net nėra 3 milijonų gyventojų, būti išgirstam daug lengviau – B.Garbačiauskas

Nemotyvuotai neigiamas požiūris į lietuvišką vardą

Diskusiją dalyviai pradėjo pabrėždami skirtį tarp komercinio ir nekomercinio meno. Muzikanto B.Garbačiausko manymu, Lietuvoje kurti komercinį turinį lengva, nes mažoje šalyje paprasčiau pasiekti vartotoją.

„Pabandykite sukurti dainą, kuri taps hitu ir kurios klausys visa Amerika, tuo tarpu Lietuvoje, kur net nėra 3 milijonų gyventojų, būti išgirstam daug lengviau“ – mažos šalies privalumus vardino kūrėjas.

Tačiau, diskusijos dalyvių nuomone, Lietuvoje egzistuoja kita problema – požiūris į meną. Broliai Gataveckai sakė, kad jei visuomenės požiūris keistųsi, mūsų šalyje galėtų gimti daugiau nekomercinio meno. „Jei ant tam tikro daikto uždedi Klimto reprodukciją, tai lietuviai jį kažkodėl perka, o uždėk Čiurlionį, tai jau ir nebe taip“, – problemą įvardijo R.Gataveckas.

Pasak jo brolio, žmonės linkę daugiau pinigų skirti ne kultūrai, o tokiems kasdienio gyvenimo daiktams, kaip, pavyzdžiui, automobilis. „Tačiau automobilis nusidėvi, jį kas kelerius metus tenka keisti. Ir tik retas Lietuvoje susimąsto apie tai, jog menas gali būti gera investicija, kurios vertė su laiku tik augs, ją bus galima palikti vaikams“, – svarstė A.Gataveckas.

Natūralu, kad Lietuvoje mažesnis poreikis estetikai, nes pirmiausia žmogus siekia patenkinti savo pirminius poreikius – J.Vaitkutė

Tokį požiūrį, A.Gatavecko nuomone, iš dalies lemia finansinė situacija mūsų šalyje. „Kartą pasiūliau pažįstamai nutapyti paveikslą, o ji atsakė, kad nejuokaučiau, nes šiuo metu taupo skalbyklei“, – juokėsi menininkas.

Jam pritarė ir J.Vaitkutė: „Natūralu, kad Lietuvoje mažesnis poreikis estetikai, nes pirmiausia žmogus siekia patenkinti savo pirminius poreikius“.

Tačiau jaunajai kūrėjai kalbos, kad Lietuvoje menininkai yra nereikalingi ,atrodo nepagrįstos: „Reikia patiems visuomenę sudominti, įtraukti. Ir nereikia demonizuoti viso komercinio meno, juk jis irgi gali būti kokybiškas.“

Vietoj atlygio už darbą siūlė maisto ir net stuburo konsultacijų

Nors J.Vaitkutė nevengia savęs vadinti komercine menininke ir dažnai bendradarbiauja su stambiomis įmonėmis, kuria joms reklamas, mergina sako, kad ir jai pasitaiko, kai užsakovai prašo darbą atlikti už dyką. Esą tai bus puiki galimybė pasireklamuoti. Kadangi menininkė dirba su maistu, ne kartą yra sulaukusi pasiūlymo atlyginimą gauti būtent juo.

„Kai dirbau su viena klinika, atsiskaityti man jie pasiūlė suteikdami stuburo konsultacijų“, – bene komiškiausią situaciją įvardino diskusijos dalyvė.

Tuo tarpu dažnai savo pelną socialiniams vaikų projektams skiriantys broliai Gataveckai apgailestavo, kad šiandien pasaulis labai sumaterialėjęs ir verslas daromas ten, kur nederėtų: „Skaudžiausia, kai taip elgiasi politikai ir ambasadų darbuotojai. Kartą esu susidūręs su politiku, kuris atsivedęs mane į pastatą pasakė: „Matai šio koridoriaus sienas? Norėčiau, kad jas papuoštum imperialistinio stiliaus kunigaikščių portretais“. Žinoma, tai padaryti turėjau už ačiū, o projektas būtų pareikalavęs bent 3 metų darbo. Tokie dalykai be galo įžeidžia. Pradedu savęs klausti - jei taip elgiasi politikas, tai ar jis apskritai turi teisę juo būti?“

Niujorke daugelyje vietų reikia mokėti pačiam, kad tave pakviestų, ir galėtum pasireklamuoti

Kiek priešingą požiūrį išreiškė muzikantas B.Garbačiauskas: „Aš sistemos labai nekritikuosiu, nes mene, kaip ir versle, kartais būtina investuoti į savo vardo reklamavimą, o dalyvavimas neapmokamuose renginiuose yra vienas būdų. Lietuva šiuo atveju netgi turi pranašumų, nes, pavyzdžiui, Niujorke daugelyje vietų reikia mokėti pačiam, kad tave pakviestų, ir galėtum pasireklamuoti“, – dar vieną mūsų šalies pranašumą įžvelgė jaunasis kūrėjas.

Duoną menininkai valgo iš apkalbų

Reklama neabejotinai pritraukia daugiau dėmesio, tačiau su ja menininką pasiekia ir daugiau kritikos. „Žmonės ateina iš labai skirtingos aplinkos ir kultūrų, taigi kritika yra normalus reiškinys. Svarbu, kad ji neperaugtų į patyčias. Yra piktų, nemylimų ir neglostytų žmonių, kurie paprastai ir užsiima patyčiomis“, – sakė R.Gataveckas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Jolita Vaitkutė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Jolita Vaitkutė

Menininkas pasakojo, kad jaunystėje troško liaupsių, o dabar viskas kitaip: „Kritika daug įdomiau, nes kai į ją įsiklausai, pradedi be galo sparčiai tobulėti“.

Blogiausia ne sulaukti kritikos, o kai apie menininką visuomenė pamiršta ir nebešneka apskritai

Muzikantas B.Garbačiauskas teigė, kad net kai kritikuoja tam kompetenciją turintis žmogus, ne visada reikia nusiminti. Buvo laikotarpis, kai Lietuvoje jam buvo uždaromos daugelis durų, tačiau tuomet B.Garbačiauskas buvo priimtas į prestižinį koledžą Juilliardą. Tokiais atvejais, menininko nuomone, svarbu nepasiduoti ir ieškoti išeičių, alternatyvių nuomonių.

Vis dėlto blogiausia ne sulaukti kritikos, o kai apie menininką visuomenė pamiršta ir nebešneka apskritai. „Negalime nuneigti, kad apkalbos yra tai, iš ko valgome duoną – tai neatskiriama mūsų profesijos dalis“, – teigė B.Garbačiauskas.

Kadangi visuomenė stebi menininką, tai jam tenka ir papildoma atsakomybė būti teigiamu pavyzdžiu. „Kai buvome vaikai, visi sekėme pavyzdžiais. Aktyviai kuriančiam menininkui svarbu suprasti, kad dabar jis yra tas pavyzdys“, – sakė A.Gataveckas.

Tuo tarpu J.Vaitkutė tikino dažnai sulaukianti laiškų iš jaunųjų gerbėjų, kurie susiduria su patyčiomis ir kitomis problemomis ir prašo menininkės patarimo. „Mokykloje pati visada buvau keistuolė, netgi tam tikra autsaiderė, taigi pripažinimas man buvo geriausias būdas parodyti žmonėms, kurie iš manęs tyčiojosi, kad esu kažko verta. Dabar noriu padėti su panašiomis problemomis susiduriantiems“, – sakė mergina.

Visgi B.Garbačiauskas paprieštaravo šiam požiūriui teigdamas, kad jo asmenybė ir kūryba yra dvi nesusijusios sritys: „Kai kuriu dainą, man visi6kai nesvarbu, ar bus ji kažkam pavyzdys. Atvirai, man netgi nesvarbu, jei kažkam ji nepatiks.“

Lietuvoje dauguma esame kilę iš mažų miestelių, o juose egzistuoja stiprus bandos jausmas, baisu išsišokti – B.Garbačiauskas

Jauniems kūrėjams neverta tikėti autoritetais

B.Garbačiausko manymu reikia apskritai mažiau galvoti apie kitų nuomonę, tačiau užsiauginti storą odą ir kurti taip, kaip norisi pačiam, sunku: „Lietuvoje dauguma esame kilę iš mažų miestelių, o juose egzistuoja stiprus bandos jausmas, baisu išsišokti.“

Norintiems kūrybinės sėkmės B.Garbačiauskas patarė ieškoti originalumo: „Jei nori, kad pasisektų, tai idėja turi būti visiškai šviežia, dar niekur nematyta.“

„Menininkas kaip ta vienintelė skruzdė skruzdėlyne, kuri drįsta išsukti į kitą kelią, ir jei jai pasiseka, kitos skruzdės seka paskui“, – muzikantui pritarė ir dailininkas A.Gataveckas.

Jo manymu blogiausia, ką pradedantys kūrėjai gali padaryti, tai eiti jau pramintu keliu: „Jaunasis menininkas turėtų kuo daugiau eksperimentuoti. Bet kai kurie jų elgiasi kaip seniai. Susiranda kokį autoritetą, pradeda jo darbus kopijuoti.“

Abu broliai Gataveckai sakė, kad stabilios ateities šiame darbe niekas negali garantuoti – čia viskas taip „gyva“, nuolat keičiasi. „Galbūt atrasi savo stilių, kuriuo kurdamas būsi žymus labai ilgai. O galbūt sukursi vieną sėkmingą darbą ir po to tavo žvaigždė nusileis“, – svarstė R.Gataveckas.

Nerimas dėl ateities nėra svetimas ir B.Garbačiauskui. Jis diskusiją reziumavo taip: „Kai esi menininkas, visada galvoji, kas toliau, net kai iš pažiūros sekasi gerai.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau