Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugsėjo 2d. 22:01

„Overhead Project“ narys Timas Behrenas: apie cirką, amerikietiškas imtynes ir peržengtas ribas

Spektaklis „Kūno karnavalas“ Interviu
Meyer Originals nuotr. / Spektaklis „Kūno karnavalas“

Naujojo cirko savaitgalis šiemet sulauks svečių iš Vokietijos – į Lietuvą atvykstantis choreografinis duetas „Overhead Project“, kurį sudaro choreografai ir atlikėjai Timas Behrenas bei Florianas Patschovsky’is, savo spektaklyje „Kūno karnavalas“ imasi analizuoti netikėtą temą – amerikietiškas imtynes.

Pasak organizatorių, šis spektaklis – tai choreografiškas testosterono cirkas, pasak autorių – mūsų visuomenės veidrodis. Prieš dueto pasirodymą Vilniuje savo mintimis apie šiuolaikinį cirką, šokį ir spektaklio kūrybinį procesą sutiko pasidalinti T.Behrenas.

– Pasirinkote ganėtinai netradicinį karjeros kelią. Kaip tai nutiko?

– Kartu su dabartiniu mano scenos partneriu F.Patschovsky’iu cirko mokykloje mokėmės akrobatikos, turėjome tapti duetu. Savo karjerą pradėjome jaunimo teatre Vokietijoje, persikėlę į Briuselį susipažinome su šio miesto šokio scena, kuri yra labai stipri ir neabejotinai padarė mums įtaką.

Šokis atvėrė mūsų meninę pasaulėjautą, leido pajusti judesio takumą, kurio mums trūko cirko pasaulyje. Tačiau tuo pačiu metu mums buvo įdomu nagrinėti ryšį tarp dviejų žmonių, skirtingas komunikacijos formas, o cirkas, visų pirma, yra labai kūniškas, kalbantis apie kliūčių įveikimą – ne tik fizinių ar techninių, bet ir labai žmogiškų. Būtent čia šiandien ir esame – tarp šokio ir cirko.

Cirkas, visų pirma, yra labai kūniškas, kalbantis apie kliūčių įveikimą – ne tik fizinių ar techninių, bet ir labai žmogiškų.

– Kaip manote, kodėl judu su F.Patschovsky’iu esate gera komanda?

– Mums labai pasisekė, kad sutampa mūsų požiūris į meną, bet viskas galėjo pasisukti ir kitaip – akrobatiniai duetai gimsta tik dėl techninių įgūdžių. Cirko mokykloje niekas neklausia tavo nuomonės apie meną, todėl vėliau, bandant nutolti nuo tradicinio cirko, tai padaryti gali būti labai sudėtinga.

Sutampa mudviejų tikslai, prieiga, abu žavimės šokiu. Esame kaip pliusas ir minusas – aš mėgstu kurti kocepcijas, o Florianas puikiai jas įgyvendina.

Meyer Originals nuotr./Spektaklis „Kūno karnavalas“
Meyer Originals nuotr./Spektaklis „Kūno karnavalas“

– Ar galėtumėte papasakoti, kaip gimė „Kūno karnavalas“?

– Tuo metu buvome gastrolėse, sėdėjome viešbutyje naktį ir žiūrėjome dokumentinį filmą apie amerikietiškas imtynes. Mus sudomino, kokioje ekstremalioje pozicijoje gali atsidurti kūnas. Kartu tai taip pigu ir absurdiška – visa ta vaidyba ir raumeniningi kūnai!..

Tai tapo mūsų pradžios tašku. Kūrinio koncepciją kūriau apie metus, tuomet dar metus keliavome po skirtingas rezidencijas – ten praleisdavome dvi tris savaites, tarp rezidencijų darydavome pertraukas.

Gimus idėjai mes jos imamės iškart – dirbame, improvizuojame, vystome ją kiekviename projekto plėtojimo etape.

Šioje plotmėje svarbiausiu tampa klausimas apie realybę ir fikciją – imtynininkas smogia stipriai, tačiau žino, kur sustoti. O žmogui iš šalies tai atrodo tikra.

– Kaip ruošėtės „Kūno karnavalui“?

– Daug skaitėme, žiūrėjome daug filmų – tarp jų ir „Imtynininką“ bei keletą dokumentinių filmų. Analizavome Michelio Foucault tekstus, kuriuose nagrinėjama skirtis tarp viešo ir privataus įvaizdžio.

Žinoma, turėjome paruošti ir techninę pasirodymo pusę. Vidinė komunikacija tarp dviejų dueto akrobatų, kuri yra nematoma žiūrovui, yra labai panaši į amerikietiškas imtynes. Šioje plotmėje svarbiausiu tampa klausimas apie realybę ir fikciją – imtynininkas smogia stipriai, tačiau žino, kur sustoti. O žmogui iš šalies tai atrodo tikra.

Meyer Originals nuotr./Spektaklis „Kūno karnavalas“
Meyer Originals nuotr./Spektaklis „Kūno karnavalas“

Tai labai intymus santykis, grįstas nerašytomis taisyklėmis, kurios nėra išverčiamos išoriniam pasauliui. Tai tikrai labai panašu į akrobatiką, o mes susidūrėme su sudėtinga užduotimi, norėdami įvaizdinti nematomą intymumą.

Ar jūs pats žiūrėjote ar žiūrite amerikietiškas imtynes?

– Ne, net ruošdamasis spektakliui nesugebėdavau peržiūrėti viso imtynių mačo – tai tiesiog absurdiška. Bet aš iš dalies žaviuosi tuo kvailumu.

Įdomu, kaip šiuolaikiniame pasaulyje žmonės elgiasi su savo kūnais – jie nuolat sau kelia siaubingą pavojų, o žiūrovą savotiškai traukia jo paties susierzinimas, negebėjimas suprasti, ar tai, ką jis mato, yra tikra, ar ne.

Ar dirbdamas prie šio projekto radote atsakymą į klausimą, kodėl žmonės, net žinodami, kad amerikietiškos imtynės yra surežisuotos, vis vien jas žiūri?

– Manau, žmones traukia fizinis radikalumas. Jį galima rasti ir cirke, tai graži jungtis. Žiūrėdami imtynininkų ar cirko akrobatų pasirodymus, žiūrovai žvelgia į tokius ekstremalius veiksmus, kad sunkiai gali patikėti, jog tai nėra tiesa. Žinoma, amerikietiškose imtynėse yra daug vaidybos, tačiau imtynininkai su savo kūnais elgiasi tikrai labai grubiai ir šiurkščiai.

Įdomu, kaip šiuolaikiniame pasaulyje žmonės elgiasi su savo kūnais – jie nuolat sau kelia siaubingą pavojų, o žiūrovą savotiškai traukia jo paties susierzinimas, negebėjimas suprasti, ar tai, ką jis mato, yra tikra, ar ne. Perskaityti, kad amerikietiškos imtynės tėra šou, gali bet kur, tačiau imtynes stebėdamas žiūrovas patiria mano jau minėtą susierzinimą, nes imtynininkai sugeba sukurti įspūdį, jog tai, ką vyksta ringe, yra tikra.

Ar šiuo projektu kritikuojate visuomenę ir tai, kaip ji supranta vyriškumą?

– Mes norėjome komentuoti patį amerikietiškų imtynių fenomeną, atliepiantį šiuolaikinę visuomenę. Analizuojame ne vyriškumo sampratą, bet prieš visuomenę pastatome veidrodį, kuriame ji gali matyti save.

Ir ką parodo šis veidrodis?

– Šiuo spektakliu norėjome sukurti mano jau minėtą susierzinimą, toks buvo mūsų tikslas. Norėjome, kad salėje sėdinčiam žiūrovui kiltų mintis: ar taip ir turėjo būti, ar nutiko klaida? Siekėme, kad žiūrovas nebebūtų tikras.

Meyer Originals nuotr./Spektaklis „Kūno karnavalas“
Meyer Originals nuotr./Spektaklis „Kūno karnavalas“

Ar pavyksta tai įgyvendinti?

– Po spektaklio mano kambariokas sakė, jog vienu metu, žiūrėdamas „Kūno karnavalą“, nebuvo tikras, ar man tikrai viskas gerai.

Būdamas tokioje situacijoje, žiūrovas susiduria su klausimu, ar palikti salę, ar toliau sėdėti savo kėdėje. Man tai patinka, taip mes sukuriame tą susierzinimą, kurio ir siekėme.

Tai dar vienas žmones masinantis dalykas – amerikietiškose imtynėse žiūrovas gali jaustis esantis veiksmo sūkuryje.

Susidaro įspūdis, kad mėgstate peržengti ribas.

– Tai tiesa. Amerikietiškose imtynėse kartais taip pat peržengiama riba – imtynininkas išlipa iš ringo ir keliauja į auditoriją, kur vienam iš žiūrovų duoda kėdę, kurią šis daužia kitam imtynininkui į galvą, arba pats ja švaistosi.

Taip toli mes nėjome, bet šis scenos ribos peržengimas yra be galo įdomus aspektas. Manau, tai dar vienas žmones masinantis dalykas – amerikietiškose imtynėse žiūrovas gali jaustis esantis veiksmo sūkuryje. Jis gali šaukti, provokuoti imtynininką, sulaukti jo reakcijos.

Ribos peržengimas kuria emocinį atsaką, jis mums labai svarbus. Kartu mes peržengiame ir žanro ribas, cirke naudodami šokį, o šokyje naudodami cirką.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės