Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 28d. 14:04

Festivalyje „Pokrovskije kolokola“ – dainavimo tradicijos iš Rytų ir italų Tarantella

Festivalis „Pokrovskije kolokola“
Projekto partnerio nuotr. / Festivalis „Pokrovskije kolokola“

Spalio 10–14 dienomis Vilniuje vyks tryliktasis tarptautinis folkloro festivalis „Pokrovskije kolokola“.

Sostinės gyventojų ir svečių laukia koncertai „Gyvoji tradicija“ (spalio 10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje), „Unikalios tradicijos“ ir „Muzika gurmanams“ (spalio 11, 12 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje) ir netgi šešerių valandų muzikinis maratonas „Festivalio dalyvių meniniai portretai“ (spalio 13 d. Vilniaus Rotušėje). Įvairiose miesto scenose per savaitę pasirodys folkloro kolektyvai iš Lietuvos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Estijos, Gruzijos, Italijos, Ispanijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos.

Gruzinų ansamblis „BEDINERA“ džiugins klausytojus

Gruzija – tai snieguoti kalnai, subtropinių miškų žalumos, daugiabalsės vienuolių giesmės, „Kindzmarauli“ ir „Suliko“, lezginka ir naivus Pirosmani menas, šalis nepaprasto svetingumo, ilgų tostų ir tikro, šilto bendravimo. Viskas Gruzijoje unikalu, savita ir egzotiška. Tai šalis aukštos kultūros, kuri kaip mozaika klostėsi daugelį šimtmečių; kultūros, kuri yra tokia pat brangi gruzinams, kaip ir jų žemė – nuostabi, turtinga, daug kentėjusi, bet didinga ir nepriklausoma. Gruzijos grožio neįmanoma aprašyti – apie jį galima tik sugiedoti. Taip mano gruzinai ir išnaudoja kiekvieną progą išgarbinti savo žemės grožį savo savitose daugiabalsėse dainose. Daugiabalsis (polifoninis) dainavimas atsirado maždaug V amžiuje.

Gruzinų polifoniniam dainavimui būdingas trijų – keturių balsų sąskambis. Įprasta, kad Gruzijoje dainuoja vyrai. Dar graikų istorikas Ksenofontas (IV am. pr. Kr.) teigė, kad Gruzijos gentys labai mėgo pasaulietinę muziką, karines ir šokių melodijas. Gruzinai net į mūšius eidavo dainuodami ir šokdami. Šios šalies folklore išliko ritualinių dainų ir šokių, menančių tiek pagonišką, tiek krikščionišką epochas. 2001 m. UNESCO gruzinišką dainavimą pripažino nematerialaus žodinio paveldo šedevru. 1936 metais žymus folkloro specialistas Ivanas Čomahija Caledžichoje įsteigė folklorinį chorą. Pasibaigus antrajam pasauliniam karui prie choro prisijungė liaudies šokių kolektyvas. Po susijungimo kolektyvas pavadintas Calendžichos miesto kultūros rūmų rajoniniu dainų ir šokių ansambliu „Bedinera“.

„Bedinera“ daugkartinis respublikinių, visasąjunginių ir tarptautinių folkloro festivalių, olimpiadų ir konkursų laureatas, apdovanotas medaliais ir diplomais. Išleista daugybė įrašų. Keletas liaudies dainų panaudotos gruzinų meniniuose filmuose. Visi ansamblio dainų įrašai, surinkti 1936-1990 metais, saugomi Tbilisio radijo komiteto fonde. Kolektyvas aktyviai dalyvauja kultūrinėje Gruzijos gyvenime.

Projekto partnerio nuotr./Festivalis „Pokrovskije kolokola“
Projekto partnerio nuotr./Festivalis „Pokrovskije kolokola“

VOLIA“ – autentiškas Pietų Rusijos skambesys

Folkloro ansamblis „Volia“ įkurtas 1989 m. Voronežo valstybiniame menų institute. Jame dainuoja studentai, absolventai ir etnomuzikologijos katedros pedagogai. Profesorės, etnomuzikologijos katedros vedėjo pavaduotojos, nusipelniusios Rusijos kultūros veikėjos, menotyros mokslų kandidatės Galinos Jakovlevnos Sysojevos vadovaujamo kolektyvo atliekamo repertuaro pagrindas – tradicinės liaudies dainos: autentiškas Centrinio juodžemio regiono rusų folkloras (daugiausia Voronežo ir Belgorodo apskričių pasienio stiliaus), o taip pat persikėlusių ukrainiečių dainos, studentų užrašytos ir iššifruotos folklorinių ekspedicijų metu. Ansamblis groja tik tradiciniais instrumentais – balalaika, armonika ir kt., vilki autentiškus etnografinius pietų Rusijos kostiumus.

VVMI Etnomuzikologijos katedra, kurioje gyvuoja šis kolektyvas, yra viena iš pagrindinių Rusijos folklorinio atlikimo mokymo įstaigų. Čia studentai liaudies dainų mokomi atsižvelgiant į jųmuzikinį dialektą bei etnografinį kontekstą, o ansamblis „Volia“ yra vienas iš kolektyvų, kuriems pavyksta autentiškai ir meniškai išraiškingai atkurti, o kai kuriais atvejais ir rekonstruoti Pietų Rusijos tradicinio dainuojamojo folkloro pavyzdžius. Kolektyvas yra išleidęs 6 kompaktines plokšteles. 1994 metais apie daugiaplanę ansamblio ir jos vadovės Galinos Sysojevos veiklą amerikiečių televizija sukūrė ir 1995 metais parodė filmą „Rusija. Paslėpta atmintis“, kuris pelnė 5 JAV nacionalinius apdovanojimus. Ansamblis „Volia“ scenoje folklorą demonstruoja įvairiomis formomis, tai paskaitos-koncertai ir tematiniai koncertai, sceninės apeigų fragmentų rekonstrukcijos, etnografiniai spektakliai, žaidybiniai pasirodymai, įtraukiant žiūrovus bei tradiciniai žaidimai ir rateliai.

Gurt RADA“ – baltarusių dialektų įvairovė

Folkloro grupė „Rada“ įkurta 2006 metais. Senojoje baltarusių kalboje žodis „Rada“ reiškia „lygių susirinkimą“. Grupė „Rada“ – tai dvylika metų trunkantis kūrybinių asmenybių bendradarbiavimas siekiant populiarinti tradicinį autentišką baltarusiškąjį dainavimą ir liaudišką muziką, jų šiuolaikiškai neperdirbant. Grupės nariai: Svetlana Buckaja, Oleg Lukjancev, Aleksandr Žukovskij, Vasil Mordačiov. Kūrybinė kryptis: tradicinis baltarusių vyrų dainavimas; tradicinė 19–20 a. pr. instrumentinė liaudies muzika (dūda, bajanas, ratinė lyra, būgnai).

Kūrybos tikslas – visaapimantis tradicinės dainuojamosios ir liaudiškos instrumentinės muzikinės Baltarusijos kultūros populiarinimas ir atgaivinimas. Pagrindinę folkloro grupės „Rada“ atliekamo repertuaro dalį sudaro kolektyvo narių asmeninėse ekspedicijose surinkti kūriniai. Atlikdama surinktus dainuojamuosius kūrinius, grupė pirmiausia siekia išsaugoti regioninius dialektus. Didžiąją dalį grupės naudojamų instrumentų jos nariai taip pat įsigyja vykdydami ekspedicijas. Dalies grupės naudojamų instrumentų autorius – žymus baltarusių meistras Ales Las. Festivalio „Pokrovskije kolokola“ metu žiūrovams bus pateikta vyriškoji dainuojamoji Centrinės Baltarusijos, Panemunės, Rytų ir Vakarų Polesjes tradicija bei šių regionų muzikinės tradicijos.

Išgirsti gurt „Rada“ sostinės gyventojai ir miesto svečiai galės Vilniuje spalio 10–14 d. Tarptautinio folkloro festivalio „Pokrovskije kolokola“ metu. Ansamblis „Rada“ supažindins klausytojus su įvairiais dialektais atliekamomis tradicinėmis baltarusiškomis dainomis bei autentiškais instrumentais grojama instrumentine muzika.

Folkloro ansambliai „ARINUŠKA“ ir „SVIATO“ – daugiaplanės veiklos atspindžiai

Įkurtas 1998 m. Vilniuje muzikantų Irenos ir Nikolajaus Zacharovų, rusų folkloro ansamblis „Arinuška“ – kolektyvas, kuris sujungia mokslinį folkloro tyrinėjimą ir profesionalų jo atlikimą, liaudies muzikos tradicijas ir šiuolaikinę muzikinę kultūrą. „Arinuška“ pelnė daugelio folkloro festivalių ir konkursų laureato vardą. Ansamblio kūryba vertinama ir dėl gebėjimo natūraliai suderinti autorinės muzikos bei folkloro atlikimo subtilybes, nepamirštant improvizacijos elementų. Ansamblio vadovai nuo 2004 m. organizuoja tarptautinį folkloro festivalį „Pokrovskije kolokola“, vykstantį Vilniuje.

Nuo 2009 m. festivalis kiekvienais metais užsako worl music projektus, kurių autoriai – Lietuvos ir Rusijos kompozitoriai. Kolektyvas dalyvavo Lietuvos Rusų dramos teatro spektaklyje „Juokdarys Balakirevas“ (rež. Balys Latėnas), Vladimiro Spivakovo fondo programose, Gyčio Paškevičiaus koncertinėse programose. „Arinuška“ du kartus filmavosi televizijos epo pagal L.Tolstojaus romaną „Karas ir taika“ ekranizacijose – 2006 metais televizijos kanalo „RAI“ užsakymu ir 2015 m. – britų televizijos kanalo BBC kartu su amerikiečių „The Weinstein Company“ užsakymu. Išleista keletas kompaktinių plokštelių, viena jų – „Rusų liaudies romansai” 2013 m. buvo įtraukta į garsios čekų STUDIO FONTANA muzikos bibliotekos katalogą, o taip pat 2014 m. gegužę belgų žurnalas Le Canard Folk pripažino šį diską geriausiu mėnesiu CD.

Dauguma Irenos ir Nikolajaus Zacharovų mokinių yra gimę mišriose šeimose. Savo kūryboje jie jungia Rusijos, Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos tautų istoriją ir kultūrą, ypatingą dėmesį skirdami vietinių stačiatikių, ukrainiečių, lenkų, Baltarusijos – Lietuvos pasienio gyventojų tradicijoms. Taip ansamblio „Arinuška“ dalyvė Arina Zacharova įkūrė ukrainietišką ansamblį „Sviato“ – kolektyvą, sugebėjusį per trumpą laiką pelnyti publikos pripažinimą ir tapti tarptautinių festivalių laureatu. Ansamblio konsultantais tapo Ukrainos nacionalinės muzikos akademijos profesorius Evgenijus Efremovas ir jo mokinė Tatjana Začikevič. Po kiek laiko vienas po kito įsikūrė baltarusiškas ansamblis „Jurai“, lenkiškas „Traikotka“ (vadovė Irena Višnevskaja), totoriškas „Ilsu“ (vadovė Almira Trakšelienė). Visi šie kolektyvai jau ne pirmi metai puoselėja daugianacionalinę Lietuvos kultūrą.

AIL JURT“ – gerklinio dainavimo įvairovė

Ansamblis „Ail Jurt“, kurį sudaro Ravil Lirov, Dobrynia Satin, Šonkor Modorov, įkurtas 2003 metais. Visi ansamblio dalyviai gimę Kalnų Altajuje ir pristato Altajaus tautos, gyvenančios Rusijoje, pietų-vakarinėje Sibiro dalyje, kultūrą.Muzikantai groja visais tradiciniais Altajaus liaudies instrumentais (komus, topšuur, ikili, šoor), yra tapę Kalnų Altajaus pasakotojų konkurso laureatais, jie yra pripažinti gerklinio dainavimo profesionalai.

Gerklinis dainavimas yra neatskiriama muzikinės kultūros, o taip pat žodinės-poetinės liaudies kūrybos, vadinamos kai, dalis. Herojiniai Altajaus epai – kūriniai perduodami iš kartos į kartą, atliekami grojant topšuur‘u ir pasitelkiant tradicinį gerklinį dainavimą. Altajuje paplitę trys gerklinio dainavimo būdai – kargyraa, kiilep, sygyt kai. Epai dažniausia apdainuoja didvyrius, jų žygius, didvyriškumą ginant savo gimtąjį Altajų nuo piktųjų chanų puolimo.Ilgose epų istorijose pasakojama ir apie buities problemas, turtingųjų ir bedalių susidūrimus, bajų ir zaisanų nesutarimus. Altajaus kultūroje visos apeigos susijusios su gamta: ugnies, kalnų perėjų garbinimu. Visa tai atsispindi ir kūryboje.

Janar kožon – ilgesingos apeiginės dainos, atliekamos vestuvėse jaunavedžio giminių kuomet jaunąją pirmą kartą įveda į jaunikio namus.Aklyš sios – gėrio palinkėjimas, skaitomas prieš valgį dėkojant ugniai, kuri senaisiais laikais teikė žmonėms šviesą, šilumą ir maistą. Visa tai kolektyvas naudoja savo kūryboje. Festivalyje „Pokrovskije kolokola“ žiūrovai turės galimybę susipažinti su autentiška senovine Altajaus liaudies kultūra.

RUSIJOS GNESINŲ MUZIKOS AKADEMIJOS folkloro ansamblis

Rusijos Gnesinų muzikos akademijos folkloro ansamblio dalyviai – istorijos-teorijos-kompozicijos fakultete studijuojantys etnomuzikologijos studentai, rimtai besidomintys autentišku tradicinės muzikos skambesiu. Mokslinė-kūrybinė kolektyvo bazė – turtingiausias šios aukštosios mokyklos audio ir video archyvas, per daugelį metų surinktas dėstytojų ir studentų, Probleminės mokslinės-tiriamosios tradicinių muzikinių kultūrų tyrimo laboratorijos, vadovaujamos prof. Margaritos Anatoljevnos Aengovatovos, darbuotojų rengtų ekspedicijų metu. Dėl šios priežasties praktiškai visas ansamblio repertuaras yra išskirtinis, šiuolaikiniam klausytojui atskleidžiantis senosios autentiškos muzikos, turinčios rytų slaviškąsias šaknis, grožį.

Kolektyvui vadovauja vyriausioji muzikinio-taikomojo meno fakulteto dėstytoja S.J.Vlasova. Ansamblio darbo metodika paremta inovatyviu požiūriu, ištobulintu praktinės muzikologijos, kurios pradmenis sukūrė žymus folkloro tyrinėtojas, gnesinų mokslinės mokyklos pradininkas Eugenijus Vladimirovičius Gippijus. Jos pagrindas – kompleksinis požiūris į liaudies tradicijų tyrimus, bendras prasminės (pasaulėžiūros, ženklų, semantikos) ir muzikinės-žodinės (atlikimo) folklorinių-etnografinių tekstų suvokimas, pagrindinis dėmesys žodinio-tradicinio muzikinio mąstymo formavimui, kelių perdainavimo ir sugrojimo variantų paieška, delikati atlikimo rekonstrukcija, sceninis folklorinės medžiagos atlikimo realizavimas, panaudojant šiuolaikines audiovizualines bei teatrines priemones, kardinaliai neiškreipiant muzikinę folkloro stilistiką.

Ansamblis festivalyje „Pokrovskije kolokola“ pristatys programą „Etnokultūros salos rusų-ukrainiečių pasienyje“, kurioje skambės rusiškų ir ukrainietiškų kaimų, esančių Dono intakų – Oskol ir Šiaurinis Donecas – baseine, muzika. Programos pagrindą sudaro reti muzikinio folkloro pavyzdžiai, esantys Gnesinų akademijos muzikinio-etnografinio E.V.Gipiuso vardo centro archyve. Tai ukrainiečių kaimo Holki, rusų kaimų Loznoje ir Kuzikino, esančių Belgorodo apskrities Černiavo rajone, dainos. Be nežinomų folkloro mylėtojams medžiagos, bus atliekamos ir žymaus rusų Veriovkino kaimo (Zavgorodnee), esančio Balakleisko rajone, dainos. Jas vadina Ukrainos Slobodos muzikinio-folklorinio landšafto „perlais“, reikalaujančiais aukšto atlikėjų meistriškumo.

Informacija apie festivalį – čia.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai