Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Istorijų molekulės. Olfaktorinio meno paroda „Kabantieji sodai“

Paroda „Kabantieji sodai“ 15min recenzija
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Paroda „Kabantieji sodai“
Šaltinis: 15min
0
A A

Santykis su kvapais – toks pat įdomus ir individualus kaip ir su draugais ar naminiais gyvūnais. Kai kam jis apsiriboja kvapnia eglute automobilio salone arba krioklio kvapo tualeto gaivikliu. Utilitarus kontaktas „be polėkio“ – bet net ir jis atskleidžia, kokie reikalingi mums yra kvapai.

Ne paslaptis, kad šiuo metu Vakarų kultūra laikosi sterilios švaros pažado ir plauna viską, ką randa. Išvalytuose biuruose užuodžiame nebent tirpią kavą, o to vieno keistesnio kolegos prakaito dvelksmas tampa nusikalstama invazija.

Kvapas ir kvepėjimas – materialus procesas. Tiek mes patys, tiek kvapnūs daiktai skleidžia molekules, kurias įkvepiame užuosdami. Keičiamės dalelėmis net negalėdami niekuo daugiau apsikeisti. Aromato pojūtis įsitaiso pusiaukelėje tarp artimo kontakto oda ar liežuviu ir distancinio patyrimo akimis, ausimis. Užuosdami dalykus, atsistojame ant jų slenksčio. Mylėdami žmogų, norime įkvėpti net dulkes nuo jo palto.

Kartu su istorijomis apie iš keisčiausių pasaulio kampų – retų gėlių, kačių liaukų, mėgintuvėlių – surenkamas kvapų esencijas šie patyrimai kaitina romantikų vaizduotes. Bet už svaigių uoslės istorijų slepiasi ir kitas lygmuo: kūniškas aromato nepaneigiamumas, nepelnytas eliminavimas iš kasdienės būties ir, visgi, ypatinga svarba.

Atkreipti dėmesį į visa tai siekia olfaktorinio meno grupė „Hortus Apertus“, balandžio 9 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atsidariusi parodą „Kabantieji sodai“. „Kvapų meno parodoje“ leidžiamasi į daug skirtingų sodų, besidriekiančių per žmonijos istoriją bei patirtį: nuo legendinių, istorinių gamtos ir kultūros sueičių iki palei tvorą ar ant stogo pražydusių krūmelių.

Žodžių junginys „kvapų meno paroda“ kelia nemalonias asociacijas su reklaminiais triukais ir prekybų centrų akcijomis, todėl įžengus į salę gera pamatyti skoningus eksponavimo sprendimus. Minimali augalų ir metalo konstrukcijų scenografija leidžia neblaškomam lįsti po skaidriais kvapo gaubtais ir gilintis į jų staigmenas. Kiekviename gaubte – nauja sodo vizija, kurias menininkai aprašo šalia pateiktame parodos tekste.

Skaitydama šiuos aprašus šypteliu. Dauguma jų piešia mažas pastorales ir karalienių fantazijas, kurias būtų galima surišti į vieną iš tų ne skaitymui, o dovanojimui skirtų knygučių, kurias knygynuose sveria prie kasos. Nenoriu būti ciniška. Tačiau meno kokybės problema yra aktuali visur, netgi naujuose ir intriguojančiuose projektuose. Prieš kelerius metus bendraudama su tuo metu Lietuvoje rezidavusiu olfaktorinio meno kūrėju ir profesionaliu parfumeriu Laurent-Davidu Garnier'u susižavėjau jo konceptualia, įvairius politinius ir poetinius kvapo aspektus išnaudojančia praktika. Joje žiedų ir draugių buvo gerokai mažiau nei godulio, dvoko, asfalto, o išsiskleidusios prasmės užpildydavo kambarį intriga bei išmintimi.

Skaitydama aprašus šypteliu. Dauguma jų piešia mažas pastorales ir karalienių fantazijas, kurias būtų galima surišti į vieną iš tų ne skaitymui, o dovanojimui skirtų knygučių, kurias knygynuose sveria prie kasos.

Taip, bandant parodos dalyvių kūrinius įvertinti ne tik kaip kokybiškas atrakcijas, bet ir kultūros produktus, atsiskleidžia jų nelygiavertiškumas. Taip, visi eksponuojami aromatai sukurti profesionalų, subtilūs ir įspūdingi, tačiau tik keli provokuoja juos prisiminti ir išlindus iš po gaubto. Redos Valentavičienės „Žemė“ pasirenka įdomų požiūrį į nesibaigiančią Babilono sodų istoriją: užuot bandžiusi atkurti jų terasas ir žiedus, menininkė leidžiasi tiesiai į visa tai išleidusią sausą dirvą, nevengdama ir kompleksiškos tikrovės: dabartiniame Irake, prie Mosulo, buvęs „stebuklas“ dabar yra viena iš pavojingiausių vietų žemėje.

Toks atidumas – kaip kokybiško šiuolaikinio romano pradžia, kurioje laikotarpių ir patirčių ribos susipina viename klastingame, salsvame kvapelyje. Tačiau daug labiau atpažįstamą, tiesiai į dirvoną tempiantį žemės kvapą galima pajusti Veronikos Gribauskaitės „Labirinte“. Jo takeliai driekiasi ne į paklydimą, o į kosmoso ir savasties centrą, kuriame skleidžiasi vos apčiuopiamas žiedas. Tačiau grumstų kvapas savaime toks virpantis ir liūdnas, kad provokuoja asociacijas su kitomis labirintų sistemomis: rutinos ir streso jėgomis, nuo kurių norime bėgti, bet be kurių staiga liekame nuogi ir bejėgiai, nemokantys nei žemės dirbti, nei ja džiaugtis.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Paroda „Kabantieji sodai“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Paroda „Kabantieji sodai“

Kvapų menui taip pat reikėtų ne technologinių, o idėjinių eksperimentų, drąsesnių kontekstų. Kol kas išeinant galva svaigsta vien nuo aromatinio pertekliaus.

Eglės Stankevičiūtės „Vystančios rožės“ yra klasika: iš kiekvienos parfumerijos parduotuvės pažįstamas aromatas, provokuojantis daug griežtesnes asociacijas nei jo klegantis aprašas. Sąsaja su architektūriniu tviskesiu ir prekybiniais reikalais, elegantiška, bet negailestinga industrija – vakarietiškos moterystės konstruktas, kurio stiklo lubos, pasirodo, yra kvepalų buteliuko sienelė. Grožis toks klaustrofobiškas, kad gera nuo jo pabėgti ant Inos Kučinskės dangoraižio stogo, pakvėpuoti į terasą kylančiomis dulkėmis ir nikotino dūmais. Šioje terasoje praleidžiu daugiausia laiko, mėgaudamasi asmenine silpnybe. Jau seniai ieškau tokių kvepalų, kurie dvelktų ne žiedais ir dervomis, o padangų ir turėklų erotika, daug adekvatesne miesto sodininkės būklei.

Paroda „Kabantieji sodai“ tampa ir technologiniu išbandymu. Negalėdama nei įrašyti, nei fotografuoti kvapo, prie kiekvieno gaubto nuotraukos žymiuosi juokingas pastabėles – „salsvas“, „narcizai“, „tas toks labai fainas“. Nežinia, ar mano mėgėjiška uoslė atpažįsta tikrąsias natas, kurios aprašuose neišvardytos, tikriausiai siekiant išlaikyti „fokuso“ paslaptį. Kvapų patirtis tikriausiai labai nuvertėtų kam nors išradus išmanųjį sugertuką, kai stipriausi prisiminimų dirgikliai virstų nuolatiniais palydovais.

Kvapų menui taip pat reikėtų ne technologinių, o idėjinių eksperimentų, drąsesnių kontekstų. Kol kas išeinant galva svaigsta vien nuo aromatinio pertekliaus – bet tikiuosi, kad, atsiradus juslių teises ginančiai organizacijai, sulauksime ir ne tik nosis, bet ir minties vingius kutenančių projektų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau