Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 10d. 16:10

„JCDecaux premijos“ dalyviai M.Januševičiūtė ir M.Skalskis: Menininkai mums panašūs į alternatyvios medicinos atstovus

Miša Skalskis ir Milda Januševičiūtė
Asmeninio albumo nuotr. / Miša Skalskis ir Milda Januševičiūtė

Kas nutiktų, jei sveikatos apsaugos sistema neatpažįstamai pasikeistų ir užtikrintų amžiną gyvenimą? Kokia tuomet būtų meno prasmė? Tokius klausimus savo kūrinyje kelia menininkai Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis. Ketvirtąjį kartą Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) organizuojamoje „JCDecaux premijos“ parodoje kūrybinis duetas pristatys videomeno kūrinį, kuriuo braižo paraleles tarp meno ir medicinos.

– Aktyviai veikdavote muzikos ir vadybos srityse, dalyvaujate šiuolaikinio meno projektuose. Ar tai liudija, jog šiuolaikiniam menininkui nebepakanka užsiimti viena veikla? Ar šiandien kūrėjas turi būti ir kuratorius, ir vadybininkas, ir didžėjus? Kaip save įvardintumėte patys?

Milda: Nėra taisyklių, kaip turi būti. Šiuo metu šiuolaikinio meno lauke dalyvauja daug iš skirtingų sričių atėjusių žmonių ir tarpdiscipliniškumas praktikoje gali padėti. Atrodo, kad visiem šiandien tenka operuoti multifunkciniame lygmenyje, kad išgyventų. Mano atveju, sritys, kuriose dirbau, nuolatos keitėsi. Pradėjau nuo teatro, dirbau prodiusere, įvairių sričių vadybininke, baigiau meno ir kultūros sociologijos magistrantūros studijas Roterdame, tad tikriausiai galiu save vadinti ir sociologe, ir tyrėja, ir menininke.

Miša: Pradėjau nuo muzikos srities, Hagoje baigiau sonologijos institutą – akademinės elektroninės muzikos bakalaurą. Tuomet Amsterdame įgijau magistro laipsnį Sandbergo institute, eksperimentinėje programoje skirtoje video menui. Galvoju, kad prisistatymas gali keistis priklausomai nuo konteksto, kuriame jau tikimasi atsakymo, kad esi menininkas, vadybininkas ar didžėjus. Bet kad ir ką atsakytum, juk iš esmės nieko konkretaus nepasakai.

– Ar tai pirmasis Jūsų bendras kūrybinis darbas? Kaip gimė jūsų tandemas ir kaip pasiskirstote darbus?

Miša: Mūsų draugystę visada lydėjo kūryba. Keitėsi tik kontekstai, rolės ir jų pasiskirstymas. Susipažinome kai dar grojau grupėje „Without Letters“, o Milda prisijungė ją prodiusuoti. Kartu esame patyrę daug: išvažiavome gyventi į Olandiją, teko kurti džinglus „Neringa FM“ radijui, įrenginėjome 600 litrų akvariumą Roterdame, bandėmė įkurti viešųjų erdvių garso dizaino studiją ir t.t.. Prieš metus pastebėję teminių paralelių asmeninėse praktikose, nusprendėme pradėti projektą, kuris nagrinėtų šiuo metu rūpimas temas.

– Ar šį pastarąjį projektą ir pristatysite šių metų „JCDecaux premijos“ parodoje?

Miša: Pristatysime jo dalį, o po parodos jį plėtosime. Turėjome tikslą atlikti meninį-dokumentinį tyrimą apie sveikatos apsaugos sistemą Lietuvoje: imti interviu, naudoti archyvinę medžiagą. Parodoje pristatysime projekto fikcinę dalį – video darbą su mokslinės fantastikos įkvėptu siužetu.

- Kaip atsispyrėte nuo sveikatos apsaugos temos? Ar tai susiję su asmeninėmis patirtimis?

Milda: Šis darbas prasidėjo nuo pokalbio apie sveikatos apsaugos sistemą. Abu turime skirtingas šios srities matymo perspektyvas ir patirtis. Aš šiame lauke dalyvauju kaip pacientė, o Miša yra iš šeimos, kurioje visi yra gydytojai. Pamanėme, kad būtų įdomu kažką apie tai sukurti, pamąstyti apie konvencinę, vakarietišką ir alternatyviąją mediciną, palyginti šią sritį su profesionaliuoju ir autsaiderių menu. Pradėjome ieškoti paralelių. Viena iš jų buvo ta, kad abi sritys yra „biudžetininkės“, abi jas išlaiko valstybė. Jei medicina gelbėja gyvybes, padeda fiziniam kūnui, tai menas – „gydo sielą“. Mums buvo įdomu, kaip šios sritys save legitimizuoja ir pozicionuoja politiniame bei kultūriniame kontekstuose.

Miša: Per kaltės ir naštos jausmų emocinę prizmę norėjome tyrinėti atskirties formas, kurios formuojasi, pavyzdžiui tarp gydytojo ir paciento.

- Viena iš labiausiai akivaizdžių medicinos ir meno paralelių – sterili it palata balto kubo parodinė erdvė. Kiek galvojote apie tai? Ar tai taip pat kaip nors atsispindės jūsų darbe, eksponavimo strategijoje?

Milda: Taip, šiuo metu atrodo, kad medicininė estetika mene labai populiari – aparatai, glotnūs, metaliniai atsispindintys paviršiai. Tačiau viskas nei ten, nei ten nėra taip sterilu kaip vaizduojama, ypač tada, kai toje aplinkoje atsiranda žmonių.

Miša: 2019-aisiais pakankamai naivu tikėtis iš pasaulio švaros. Tačiau tam, kad erdvės būtų patrauklios akiai, vis dar siekiama viską, kas nereikalinga pašalinti. Vis dėlto, sterilumas ir dezinfekcija savyje slepia nejaukų naikinimo aspektą. Atrodo, kad daug daugiau energijos yra skiriama išorės suvaldymui, vietoje to, kad būtų atrastas būdas sugyventi su nepavaldžia gamta. Turėjome idėją parodos erdvėje naudoti kvarcines, patalpas dezinfekuojančias lempas, tačiau jų naudojimas labai specifinis, o ilgainiui jos gali tapti pavojingos, tad jų atsisakėme. Kadangi pačiame video darbe atsiranda nuorodų į įvairias terapijos formas, planuojame instaliuoti druskų kambarį primenančią sieną. Kad ir kaip kritiškai žvelgtume į šiuolaikinio meno flirtavimą su sterilumu, patys pristatysime pakankamai sterilų darbą.

- Ar galite plačiau papasakoti apie video darbą, jo siužetą?

Milda: Parodoje pristatysime apytiksliai 20 minučių trukmės video kūrinį. Jame pasakojame apie fikcinį ateities laiką, kai sveikatos apsaugos sistema atitolusi nuo to, kaip šiandien ją įsivaizduojame. Filmavome keturias 7-10 metų mergaites aktores, kurios gyvena kartu ir, taikydamos įvairias terapijos formas, viena kita rūpinasi. Mūsų filme jos vaizduoja suaugusius žmones, kurių kūnai nebesensta. Sukūrėme distopinį scenarijų, kuriame visi pasiryžę nesibaigiančiai terapijai liktų amžinai jauni, o laikas jų nebeveiktų. Tai toks mokslinės fantastikos įkvėptas siužetas su šiek tiek autobiografinių mūsų gyvenimo detalių.

- Kalbant apie nesenstančius kūnus, ar galima tai pavadinti kritiška replika jaunystės kultui ir nesusidėvinčio kūno kultūrai?

Milda:. Galbūt mūsų darbas galėtų būti taip interpretuojamas, tačiau labiau nagrinėjame amžinybės aspektą ir kokį poveikį tai galėtų turėti meninei praktika. Tikriausiai, kai nebėra laikinumo, išgyveni visai kitokią vidinę dramą, pasikeičia prasmės ieškojimo koordinatės.

Miša: Manau, kad filme užfiksuota pakankamai absurdiška situacija, kai pratęsus žmogaus gyvenimą iki amžinybės iškyla klausimas, o kas bus po to?

- Kalbate apie galios pasiskirstymą medicinoje, kai gydytojas specialistas užima aukštesnę hierarchinę poziciją nei pacientas. Šį modelį gretinate su šiuolaikinio meno sistema, ar manote, kad hierarchija šiose srityse kinta?

Milda: Na, pavyzdžiui, visai neseniai sveikatos apsaugos sistemoje įvesta naujovė – žalos be kaltės atlyginimo modelis, kuris panaikina gydytojo atsakomybę, jei pacientui netiko gydymas. Nuo šiol tai kontroliuoja ligonių kasos, atsakomybė yra nuasmeninama, galima teigti, kad ją perima sistema, tad galios pasiskirstymas nuolat kinta. Mene hierarchija yra mažiau akivaizdi ir galimai formuojasi iš intereso surinkti simbolinį ir kultūrinį kapitalą, kuris vėliau gali būti monetizuojamas.

- Kūrinyje alternatyviąją mediciną pasitelkiate kaip talpią metaforą, bet kartu kalbate apie ją labai tiesiogiai. Ar bandote šį gydymo būdą pateisinti?

Miša: Kritiškai galima žiūrėti tiek į konvencinę, tiek į alternatyvią mediciną. Šiame projekte bandome neišskirti nė vienos ir žvelgti į abi kaip į lygiavertes praktikas. Manau, kad tarp jų vyksta savotiška apytaka, panašiai kaip ir instituciniame mene, kuris dažnai minta savo paribiuose egzistuojančiais procesais.

Šiame darbe nusprendėme vaizduoti tas terapijos formas, kurios arba nustojo būti konvencinės medicinos dalimi ir tapo alternatyva, arba dar nėra iki galo legitimizuotos, kaip kad meno terapija, kuri balansuoja tarp medicinos ir meno.

Milda: Kartais, kai konvencinė medicina pasako, kad nebėra sprendimo būdų, svarbu, jog būtų alternatyva, kuri sugrąžintų tikėjimą.

- Ar tokiu atveju norite pasakyti, kad ir menas iš esmės yra paremtas tikėjimu?

Miša: Menininkai išties yra kažkuo panašūs į alternatyvios medicinos atstovus. Pavyzdžiui, šiuolaikiniame mene yra paplitęs sofistikuotas piktnaudžiavimas filosofiniu žodynu, kuris, galimai, atsiranda dėl būtinybės legitimizuoti kūrybą arba noro įprasminti jų vertę visuomenėje.

- Prakalbus apie legitimizavimo procesus, kas jums kaip jauniems menininkams reikštų pripažinimą ir patvirtinimą, kad jūsų kūryba yra vertinga – kuratorių ir kritikų nuomonė, pasirodymas tam tikrose institucijose, kolekcininkų dėmesys?

Milda: Man labai patiko kažkada Mišos pasakyta frazė, kad iš esmės jam rūpi trijų artimų žmonių nuomonė. Jeigu kurdamas pradėsi galvoti apie tai, kokiai institucijai ar kuratoriui tai gali potencialiai patikti, bus labai sunku. Ar vis dar taip pat galvoji?

Miša: Visai pamiršau apie tai, bet taip, galvoju vis dar taip pat.

- Savo projekte užčiuopiate įdomų meno funkcijos klausimą. Jei medicina gelbėja gyvybes, o kietųjų mokslų rezultatus ir indėlį galima daugiau mažiau aiškiai pamatuoti, kaip įvertinti meno prasmę, kaip sau aiškinate meno funkciškumą?

Miša: Nežinau, ar tai ateina iš mokyklos, bet atrodo, kad esame išmokyti ieškoti prasmės, vengiame patirti dalykus be pateiktų paaiškinimų. Manau, kad tai vyksta ir su menu, kaip Pavlovo šunys primygtinai jame ieškome prasmės, pykstame, kai jo nesuprantame.

Visuomeninės funkcijos atžvilgiu, kartais abejoju šiuolaikinio institucinio meno galimybe skleisti paveikią politinę žinią. Kadangi jo sklaida pakankamai maža, sunku patikėti, jog jis gali daryti įtaką. Meno lauko dalyviai turi kur kas mažesnius resursus kažką keisti. Kitą vertus, dažnai menininkų bendruomenės sukuria saugias erdves įvairioms paraštėse esančioms žmonių grupėms.

Milda: Galbūt pasitelkęs savitą kalbą menas gali apie įvairius procesus papasakoti kitaip, paliesti emocijas ir būtent taip paveikti? Kaip kad skaitant meno istorijos vadovėlius, į meno kūrinius gali žiūrėti kaip į visuomenės veidr

Ketvirtoji „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų paroda (kuratoriai Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė) ŠMC duris atvers šių metų rugsėjo 20 d.

„JCDecaux premija“ – tai ŠMC ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 4000 eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodos menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.

Be kūrybinio Mildos Januševičiūtės ir Mišos Skalskio dueto šiais metais dalyvauti parodoje buvo atrinkti dar keturi Lietuvos jaunosios kartos menininkai – Arvydas Umbrasas, Gabrielė Vetkinaitė, Agnė Jokšė ir Nancie Naive.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

08:43
06:47

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

05:19
02:24
01:30

Esports namai

URBAN˙/