Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 19d. 13:19

„JCDecaux premijos“ parodos kuratoriai: vienas iš svarbiausių principų yra atvirumas

Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. / Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė

4-ąjį kartą Šiuolaikinio meno centre organizuojama „JCDecaux premijos“ paroda šiemet pavadinta provokatyvia fraze „Ne dėl to, kad kas prašė“. Kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius pasakoja apie tai, kas slepiasi po šiuo pavadinimu, kokia bus šių metų paroda ir iš kokio skaičiaus paraiškų teko atsirinkti penkis dalyvius.

– 4-ąjį kartą rengiama jaunųjų menininkų paroda kuruojama taip pat jaunų kuratorių. Kas, jūsų manymu, būdinga šiandienos kuratorystei čia, Lietuvoje?

Adomas: Tikriausiai turėčiau pradėti nuo patirties tarpdisciplininiame edukacijos, rezidencijų ir parodų centre „Rupert“. Kaip tik šiemet kartu su Kotryna Markevičiūte ir Yatesu Nortonu kuruodami 7-ąją alternatyvios edukacijos programą pasirinkome dirbti su menotyrininkais, kuratoriais ir meno kritikais. Nusprendėme tai daryti ne šiaip sau. Jeigu per pastaruosius keletą metų susiformavo nauja karta tarptautiniu lygiu stiprių menininkų, prie ko, žinoma, prisidėjo tiek „Rupert“, tiek ŠMC, tai jaunųjų kuratorių dėl įvairių priežasčių nėra tiek daug. Norėjome juos paskatinti. Net ir mums šios „JCDecaux premijos“ parodos yra vienos pirmųjų, kurias kuruojame. Ruperte kuruoju edukacines ir rezidencijų programas, renginius, tai kitoks darbo pobūdis.

Monika: Akivaizdus faktas, kad Lietuvoje nėra kuratorystės mokyklos. Šiais metais Vilniaus dailės akademijoje atsirado dailėtyros ir kuratorystės programa, bus įdomu pamatyti, kokių rezultatų tai duos. Tačiau pastebiu, kad baigę VDA trumpai egzistavusią kuratorystės magistrantūros programą vadovaujasi visai kitokiais darbo principais. Tai tematiškai organizuota, gal net kiek akademiška, į išorės reiškinius ir jų stebėjimą orientuota prieiga. Jaunesnė kuratorių karta neturi aiškios metodikos, kurią būtų galima pavadinti jų vienijančia linija. Kažkas labiau linksta į vadybą, kažkas labiau į poeziją, kažkas į karjerą. Viskas iš esmės yra galima, todėl sunku pakomentuoti, kuo mes išsiskiriame šiame lauke.

– Tačiau galbūt turite tam tikrus darbo principus, vertybes ar filosofiją, kurios stengiatės laikytis kuruodami šias parodas?

Adomas: Neturime „atkaltos“, laiko patikrintos metodologijos, kurios negalime išsižadėti, todėl vienas iš svarbiausių principų, kurio laikomės, yra atvirumas. Jį buvo galima pajusti net ir kvietime teikti pasiūlymus šiai parodai. Tuo pačiu, šiomis parodomis norėjome praplėsti galimų temų, kūrybinių ir asmeninių pozicijų, meninės raiškos galimybių lauką Lietuvos šiuolaikiniame mene, kuris, nors ir teigia esąs atviras viskam, kaip ir bet kuri kita sritis yra linkęs sustabarėti, jeigu kas nors nepalaiko nuolatinio „degimo“. Nesitikėjome gauti brėžinių, 3D modelių ar maketų. Laukėme darbų plėtotės diskusijose su mumis. Dalindamiesi žiniomis, kuratoriai tikisi kažko išmokti ir iš dalyvių, todėl darbo modelį galima pavadinti gana horizontaliu. Mums rūpi ne tik „fasadinė” parodos pusė, bet ir tai, kas vyksta jos užkulisiuose – su menininkais ir kitais parodos darbuotojais siekiame etiško, abipusiu pasitikėjimu ir pagarba grįsto santykio.

Monika: Adomo paminėtas atvirumas kyla iš to, kad mes viską turėjome išmokti patys. Tai yra įdomu, ypač tokiame žanre – prizinėje parodoje, kuri turi griežtai apibrėžtas ribas. Mėgstu šią praktiką vadinti „kuo gyvenam, tą ir darom“.

Gražiausias kuratorinio darbo momentas man yra tada, kai žiūrėdamas į jau įrengtą parodą pirmosiomis jos veikimo minutėmis jauti, kad tavęs tame visiškai nebėra, kad tavo vaidmuo yra ištirpęs rezultate, kurį sukūrė daugybė žmonių. Kai jautiesi sukūręs vientisą darinį, kurio siūlės yra labai gražiai paslėptos. Kartais mano kritika kai kurioms Lietuvoje organizuojamoms parodoms būna grįsta tuo, kad iš perdėto kuratorių kuklumo ar nenoro uzurpuoti scenos nukrypstama į parodas apie nieką. Gerai atlikto kuratorinio darbo atveju tokia nuolanki laikysena tiesiog nereikalinga.

– „JCDecaux premijos“ parodą kuruojate antrąjį kartą. Kokius pastebite esminius skirtumus palyginus su praėjusių metų patirtimi?

Adomas: Manau, kad šių metų paroda ir pasirengimo jai procesas yra praėjusios tąsa, tiek išsakytų idėjų, tiek besiformuojančios kuratorinės metodologijos prasme. „Orume“ iškėlėme mums rūpimus meninius, socialinius ir politinius klausimus, o šiemet darome dar gilesnį pjūvį kūniškumo, empatijos, mūsų emocinės ir socialinės tikrovės persipynimo temomis.

Monika: Kuruodami praėjusių metų parodą norėjome labai daug pasakyti, gal todėl ji buvo tokia materiali ir monumentiška. Tačiau, kai žinai, kad parodos, kurias turi sukuruoti, bus dvi, idealu, kad jos kažkuo skirtųsi. Labai lengva galvoti apie tai kaip apie monetą, kurią metus ji galbūt nukris ant kitos pusės. Mūsų parodos moneta atsistojo ant briaunos: joje atsikartojančios temos įgauna kitus pavidalus, jau anksčiau iškeltos idėjos atsiskleidžia naujomis spalvomis. Manau, kad tai labai gerai, nes nenorėčiau daryti nieko, kas būtų savo principais priešinga „Orumui“.

– Kokios tendencijos, vyraujančios temos ar žanrinės prieigos išryškėjo atrankant šių metų dalyvius?

Monika: Gavome daugiausiai paraiškų per visą šio konkurso gyvavimo laiką – net 75-ias. Man patiko, kad jose atsiskleidė žanrų, krypčių ir formų įvairovė. Pasiūlymai buvo labai skirtingi – nuo naivių iki meistriškai pagrįstų, tačiau nebuvo nė vienos paraiškos, kuri būtų „be minties“, be apgalvoto sumanymo. Atrodo, kad į plačiąją kultūrinę sąmonę ateina suvokimas, jog kurti norisi ir reikia apie kažką, kad tai nebėra daroma šiaip sau.

Tačiau pastebėjome, kad daug paraiškų buvo ganėtinai niūraus turinio. Nesiryžčiau spėlioti, dėl ko taip yra – galbūt tai mūsų rūpesčių ir sveikatos atspindys – tačiau buvo akivaizdu, kad žmonės nori statyti struktūras, kuriomis galėtų atsitverti. Pasigedome darnaus būvio su tuo, kas tave supa.

– Kokių projektų šių metų parodai ieškojote? Ar iš anksto turėjote konkrečią parodos viziją?

Adomas: Ieškojome penketuko, kuris savo projektuose kalbėtųsi su aplinka ir ją reflektuotų, suprastų tikrovės kompleksiškumą, bet nebandytų kūriniais iš savęs išvaryti demonų, juos permesti ant kuratorių ar žiūrovo. Mums buvo įdomios tos paraiškos, kurios turi „nervą“, įtampą, neapibrėžtumą, nebijo daryti pareiškimų. Atvirame kvietime bandėme nurodyti galimo savęs arba savo kūrinio pozicionavimo koordinates, o ne teminį ar raiškos lauką. Pateikėme neapibrėžtų būdvardžių rinkinį, kuris galėtų atliepti tam tikras mums svarbias jausenas ir būsenas. Norėjome, kad tai būtų drąsūs, bet kartu jautrūs, empatiški, švelnūs kūriniai.

Monika: Kaip ir praėjusiais metais, o šiemet gal net dar labiau, rinkdamiesi parodos sąstatą galvojome apie visumą, tačiau dar labiau nei pernai nenorėjome būti iš anksto apsisprendę. Buvome linkę pasiduoti tam, ką mums pasiūlys menininkai, tačiau procese supratome ir tai, kad savęs ištrinti nepavyks, o ir nesinori.

– Parodą pavadinote „Ne dėl to, kad kas prašė“, gal galite plačiau papasakoti kas slepiasi po šia fraze?

Monika: Šiemet tikrai sunkiai rinkome pavadinimą, iš dalies gal ir dėl to, jog bandėme atkartoti pernykščius principus, kai galėjome pagrįsti, kur ir kodėl orumo sąvoka parodoje randa vietą. Pamenu, kai jau visai pasiklydome, Adomas droviai pasakė, kad yra sugalvojęs tokį „Ne dėl to, kad kas prašė“. Pradėjau šį pavadinimą kartoti ir jis visiškai tiko, nes nusako metodą, kuriuo šioje parodoje ir dirbama.

Adomas: Ši frazė ženklina tam tikrą norą išsilaisvinti iš įvairių skaičiavimų: ar tai kažką duos mano karjerai, ar aš teisingai parašiau paraišką, ar gausiu paramą, ką pagalvos tėvai ar akademijos profesorius. Tai yra džiaugsmingas šūkis, liudijantis apie vidinę motyvaciją dirbti ir kurti nepaisant aplinkos spaudimo.

– Ar parodos dizainas yra apgalvota tokios laikysenos iliustracija?

Monika: Mūsų parodos dizaineris Vytautas Volbekas parinko spalvą, primenančią ruda oda aptrauktas monografijas, kuriose nebegali įžvelgti jautrių ir neužtikrintų procesų, vedusių prie tokio solidaus rezultato. Atsisakėme žongliravimo ryškiais akcentais, o vietoje to pasirinkome tokį dizainą, kuris būtų tarsi apgaulinga grafiti intervencija. Manome, kad tai geriausiai atspindi parodos dvasią ir koncepciją.

Adomas: Žinant, kokia mūsų scena yra maža ir kaip mes dažnai drąsiai pasisakome, sėdėdami nedideliuose ratuose, bet nedrįstame to pasakyti viešai, su pavadinimu ir grafiniu dizainu norėjome paskatinti save bei kitus, o tuo pačiu šiek tiek paprovokuoti, nors niekas ir neprašė (juokiasi).

– Kokie jūsų kaip kuratorių įspūdžiai apie kiekvieną iš pristatomų parodoje projektų? Kokias jungtis ir sąsajas tarp jų pastebite ir stengiatės išryškinti?

Monika: Agnės Jokšės projektas apie draugystę yra ypatingai aktualus. Tai ypač jautrus turiniu ir drąsus savo forma darbas, nes menininkė pasirenka tiesaus dokumentalumo kelią ir pati atlieka performansą prieš publiką. Vienas iš svarbiausių jos projekto bruožų yra įsipareigojimas ir ištikimybė tikrovei.

Tuo tarpu Nancie Naive figūra parodoje yra labai nevienalytė. Menininkė pasitelkia alter ego, kad įkūnytų ir iliustruotų tam tikrą problematiką. Kartu tai sudėtinga jaunos menininkės pozicija ir bandymas atrasti savo vietą meno scenoje. Manau, kad tai labai gerai atsiskleidė pirmoje Nancie darbo dalyje, kurią miestiečiai galėjo pamatyti „JCDecaux“ stenduose. Afišose esame įpratę matyti įžymybes – kūnus, kurie yra tiek dirbtiniai, kad net atrodo natūralūs. Tikro žmogaus buvimas po visu išoriniu maskaradu yra šio darbo šmėkla.

Įdomus kontrastas Nancie projektui yra Gabrielės Vetkinaitės darbas. Menininkė įsileidžia auditoriją į tyčią tylaus ir tyčia neužtikrinto dainavimo minties kambarį. Tai labai stiprus pasitikėjimo ir intymumo gestas. Įdomu, kad tiek Nancie, tiek Gabrielė renkasi išeiti į viešumą, tačiau Gabrielės pasirinktas kelias yra pagrindžiamas ne distancija, o ypatingu artumu, tik artumas užsimezga klausantis per rakto skylutę.

Adomas: Gabrielės darbas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paprastas, tačiau jis stiprus tuo, kad labai intymioje aplinkoje ji fiksuoja universalias emocijas, aukštus jų taškus, kuriuos randa pasauline klasika tapusioje literatūroje. Labai įdomu, kad pirmiausia ji turi juos pajausti, o tada ištransliuoti per savo kūną, per savo balsą.

Monika: Miša Skalskis ir Milda Januševičiūtė parodoje taip pat turi erdvę, įkvėptą terapinio druskų kambario. Jie kalba apie sveikatos apsaugos sistemą ir kokias formas ji gali turėti – konvencionalias, holistines, alternatyvias. Prie šios temos jie prieina mokslinės fantastikos keliu. Fiksuodami amžinai jaunus personažus, menininkai ypatingai sunkias mintis ir idėjas perteikia labai lengva forma. Tuo tarpu Arvydo Umbraso darbas taip pat susijęs su kūniškumu ir kūno politika. Tiesmukas sugretinimas su dangaus ar techniniais kūnais yra gražus pareiškimas.

Adomas: Jo darbe yra vienas labai įdomus per skulptūrinę raišką suformuotas aspektas. Paguldydamas dangaus kūną ant čiužinio, įvesdamas patalynės ir medžiagiškumo semantiką, jis primena, kaip nejaukiai kartais gali jaustis savo paties kūne ir savo namuose. Ir nejaukumo, ir prisijaukinimo, viliojimo jausmai šiame kūrinyje labai stiprūs.

– Stiprus šių metų parodos darbus vienijantis motyvas yra ir kalbėjimas apie empatiją. Kaip manote, kodėl?

Monika: Manau, kad kai empatija yra įsisavinama, joje pradedama matyti niuansus. Tai nebėra antklodė, po kuria pakišami įvairūs emociniai ir intelektiniai impulsai – tai jau kažkas, kame galima įžvelgti įvairius registrus.

Esu pastebėjusi, kad Lietuvos meno scenoje, palyginus su tankesniais Vakarų Europos miestais, menininkai bet kokį dėmesį ar klausimą įsileidžia labai giliai į savo kūrinius. Gyvendamas didesniame mieste, gali žinoti daug žmonių ir faktų apie jų pozicijas, interesus ar darbų formas, bet labai daug laiko užtruks, kol galėsi prieiti prie kūrinio esmės, nusakytos ne žargoniniais terminais, o savais žodžiais. Galbūt Lietuvoje taip yra todėl, kad mes neturime stiprios meno rinkos, ji nediktuoja sąlygų – sąlygas diktuoja kažkas kitas ir dažnu atveju tai tampa vidinio išgyvenimo ir jo įprasminimo tradicija. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl ypač įdomu dirbti su jaunais menininkais ir matyti, kaip idėjos po truputį transformuojasi.

– Kas bus šių metų „JCDecaux premijos“ parodos komisija?

Adomas: Kiekvienais metais parodos dalyvių darbus įvertinti yra kviečiama vis nauja nepriklausoma, tarptautinė šiuolaikinio meno ekspertų komisija. Džiaugiamės, kad šiemet ją sudaro meno kritikas Jensas Asthoffas (Vokietija), nepriklausoma kuratorė Monika Lipšic (Lietuva) ir kuratorė bei projektų erdvės „Mimosa House“ Londone įkūrėja Daria Khan (D. Britanija / Italija).

– Ar galima sakyti, kad „JCDecaux premija“ Lietuvos šiuolaikinio meno lauke prigijo? Kaip matote šią iniciatyvą kitų panašių Lietuvoje organizuojamų konkursų kontekste? Kokią spragą šis renginys užpildė ir ką naujo atnešė į lauką?

Monika: Pats konkursas ir atsirado siekiant ištaisyti tam tikrą trūkumą. Tai tapo proga parodyti jaunų menininkų kūrybą rimtame kontekste. Kartu tai geras pavyzdys, kaip bendradarbiaujant ir racionaliai panaudojant esamus resursus galima sukurti tikrai tvarų reiškinį. Ateitis parodys, kiek ši iniciatyva dar galės plėstis ir kiek ji dar bus reikalinga.

Adomas: Man atrodo, kad šį konkursą išskiria keli ryškūs aspektai. Pirma – kuruotos parodos formatas. Čia nėra renkamas geriausias darbas iš keleto formaliai išeksponuotų, tarpusavyje nesusijusių kūrinių. Tai grupinė paroda su savo tematika ir pareiškimais, o tai – tikrai retas ir išskirtinis bruožas. Dar vienas svarbus dalykas yra kas dvejus metus vykstanti kuratorių rotacija. Tai padeda išvengti nepotizmo, kuris diskredituotų patį prizą ir jo idėjas. Kitas svarbus dalykas – tai vienintelis konkursas Lietuvoje, kuris neturi žanrinių apribojimų ir nebruka kūrėjų į komercinį kontekstą, kaip tai gali nutikti su konkursais meno mugėse. Galiausiai net ir būdamas komerciniu partneriu, „JCDecaux“ suteikia neįtikėtinai didelę meninės bei kuratorinės raiškos laisvę.

Ketvirtoji „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų paroda (kuratoriai Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė) ŠMC duris atvers šių metų rugsėjo 20 dieną.

„JCDecaux premija“ – tai ŠMC ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 4000 eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodos menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.

Šiais metais dalyvauti parodoje buvo atrinkti penki Lietuvos jaunosios kartos menininkai – Gabrielė Vetkinaitė, Agnė Jokšė, Arvydas Umbrasas, Nancie Naive bei menininkų Mildos Januševičiūtės ir Mišos Skalskio kūrybinis duetas.

Temos: 1 „JCDecaux“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Dabar tu gali

Maistas