Ši paroda yra bandymas sujungti menininko naudotus vaizdo ir garso aparatus su jais nufilmuotais vaizdais. Kartu tai ir kuriančio Meko portretas kitų menininkų žvilgsniu. Galima tai sujungti į vaizdų grandinę: Kamera – Mekas – Filmas, arba Mekas kaip filmo subjektas ir objektas.
Žiūrovus pasitiks Jono Meko asmeniniai daiktai: kamera „Bolex“, videokamera, magnetofonas, kino projektoriai ir netgi medinė kėdė, ant kurios sėdėdamas maestro sumontavo ne vieną filmą. Netikslu būtų tai vadinti aparatūra, veikiau Meko tęsiniais.
Apžiūrimos relikvijos atgyja, kamera tarsi užsiaugina filmininko rankas, matytas iš nuotraukų ir kino juostų. Filmuojančio Meko vaizdą matome ir Lietuvos dokumentininkų – Roberto Verbos ir Bytautės Pajėdienės sukurtuose filmuose.
Parodoje žiūrovai taip pat išvys ištrauką iš Jono Meko filmo „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (1972) – apsilankymą gimtuosiuose Semeniškiuose. Jau pirmame kadre rodoma žila moteris balta skarele. „Ten buvo mama. Ji laukė. Ji laukė 25-erius metus“ – švelniai kalba sūnaus paklydėlio balsas už kadro.
Mekas sugrįžo į Lietuvą 1971 m. ne tik kaip avangardinio kino kūrėjas, bet ir kaip poetas. Leidykla „Vaga“ suskubo tais metais išleisti jo poezijos knygą ir Semeniškių idilės lietuvių poezijos peizaže gražiai prisiglaudė prie Antano Baranausko „Anykščių šilelio“. Parodoje galima bus išgirsti ir Jono Meko įskaitytas idiles, kurios autoriaus balsu smelkiasi kiaurai kaip „senas lietaus šniokštimas“.
Parodos kuratorė Laima Kreivytė. Paroda veiks iki rugsėjo 7 dienos.
