„Négritude“ sąvoka yra poeto Aimé Césaire sugalvotas naujadaras, kurio tiesioginė reikšmė yra „juodumas“ arba „negriškumas“. Šiuo terminu vadinamas literatūrinis ir politinis judėjimas, 1930 metais kilęs Prancūzijoje. Jo pradininkai buvo juodaodžiai prancūzakalbiai intelektualai, o iniciatoriai – „trimis tėvais“ praminti poetai Léopoldas Sedaras Senghoras, Aimé Césaire'as ir Léonas-Gontranas Damas. Šiuos rašytojus vienijo nepasitenkinimas Vakarų propaguojamu imperializmu bei rasizmu prieš juodaodžius ir skatinimas pripažinti Afrikos kultūrą ir vertybes, pažinti tradicijas.
Prancūzų institute buvo skaitomos šio judėjimo metu kurtos eilės ir pristatytas nedidelių išlaidų reikalavęs almanachas „Négritude. Rinktinė poezija“. Jaukiai atmosferai sukurti pasitarnavo fone skambantys afrikietiški ritmai, uždegtos kalėdinės lemputės, ant žolės patiesti pledai ir paberti obuoliai, kuriais vaišintis galėjo visi, išalkę ne tik eilių.
 |
| Viktorijos Vosyliūtės nuotr./„Négritude“ poezijos vakaras |
Paryžiuje susižavėjusi „négritude“ judėjimo poezija, renginio organizatorė Neringa Greičiutė sugalvojo su ja supažindinti ir lietuvius. Subūrusi savanorių ir idėjinio darbo ištroškusių žmonių komandą, ji su Prancūziško knygyno „Pegasas“, Prancūzijos nacionalinio knygos centro ir Prancūzų instituto pagalba išleido „négritude“ poezijos almanachą. Viskam buvo skirta kukli suma – tūkstantis litų, kurių užteko ne tik knygų leidybai, bet ir renginio organizavimui. Norėdama, kad „négritude“ judėjimo poeziją renginyje skaitytų juodaodžiai, N.Greičiutė bandė susisiekti su įvairiomis afrikiečių bendruomenėmis Lietuvoje, tačiau, deja, nesėkmingai. Dėl to afrikietiško renginio metu aplink nesimatė nei vieno tamsiosios rasės atstovo. Juodaodžių kurtas eiles skaitė jas vertę lietuviai.
Vilniaus universiteto profesorė G. Dručkutė teigia, kad yra „dvi „negriškumo“ rūšys – objektyvusis ir subjektyvusis. Objektyvusis „negriškumas“ – tai su egzotika susijusi įvaizdžių sistema, ateinanti iš gyvenimo, buities ir etnografijos, o subjektyvusis „negriškumas“ – poetinę išraišką įgijusi juodaodžio siela, kuri ilgisi Afrikos.“ Anot profesorės, „négritude“ poezijos atstovai buvo to laikmečio maištininkai, turėję nemažai panašumų su siurrealistais.
Visi juodaodžiai poetai, kurių eilės išspausdintos almanache, dabar jau mirę. Siekdami pagerbti jų maištingumą, eiles vertę studentai tyčia „pakoregavo“ kai kuriuos eilėraščius, išmesdami paskutines raides iš pavadinimų. Vertėjai tikino, jog tai nėra spausdinimo klaida.
