Vytenis Lingys gimė 1956 m., Vilniuje. Studijavo Vilniaus dailės institute (dab. VDA) tapybą (dėstytojai Jonas Švažas, Antanas Gudaitis). Šalia tapybos ir piešinių kūrė scenografijas kino filmams, dekoracijas ir kostiumus Šiaulių, Kauno, Vilniaus Jaunimo bei Sankt Peterburgo teatrams. Yra surengęs 43 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja grupinėse parodose.
Šiandien Vytenis Lingys žinomas kaip elegantiškos linijos ir subtilios baltų tonų paletės meistras. Link abstrakcijos artėjančiose drobėse – rytietiškos estetikos, vakarų dailės istorijos ir gamtos atspindžiai. „Kiekvienas žinome, kaip atrodo pragaras. Bet kaip atrodo rojus – sunku pasakyti,“ – sako menininkas, savo kūryboje nuolat ėjęs link šviesos, besiskleidžiančios baltų tonų ir grynų spalvų skambesyje.
Parodoje bus galima pamatyti ir intriguojančių, ilgą laiką niekur neeksponuotų sovietinio laikotarpio, 1976–1991 metų Vytenio Lingio paveikslų. Tuo metu menininkas nepritapo nei prie socrealizmo reikalavimų, nei prie arsininkams būdingos, vadinamosios „lietuviškosios koloristinio ekspresionizmo“ tradicijos. 8–9-ojo dešimtmečio paveikslai – siurrealistinės scenos, kuriose kažkur keliauja kupranugariai, vyksta papūgų medžioklė ir vaikštinėja baltas asiliukas raudonu pavadėliu.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrus galimybėms keliauti bei pažinti svetimas kultūras, Vytenio Lingio kūryba pradėjo keistis, ženklai ir metaforos įgijo brandumo, tapymo maniera – lengvumo, vis drąsiau formavosi savitas koloritas.
Scenografo patirties turintis menininkas nusiteikęs pastebimai pakeisti ir žiūrovams įprastą Kauno paveikslų galerijos ekspozicinės salės vaizdą. Tam bus pasitelkta virš 50 papildomų šviestuvų, neįprasti kūrinių eksponavimo būdai, specialiai šiai parodai ant sienos bus kuriamas laikinas piešinys. Taigi, parodos metu bus galima ne tik išsamiai susipažinti su Vytenio Lingio kūrybos visuma, bet ir pamatyti, kaip kūrybiškas požiūris gali pakeisti aplinką.
Vytenio Lingio retrospektyvinė paroda „Šešėlio šviesa“ Kauno paveikslų galerijoje (Donelaičio g. 16) vyks visą balandį, iki gegužės 1 dienos. Parodos atidarymas – balandžio 1 d. (penktadienį), 17 val.
– Su kokiu žodžiu geriausiai rimuojasi žodis tapytojas?
– Nesirimuoja. Man šis žodis – atsiskyrėlis vienuolis.
– Jei nebūtumėte tapytoju, kuo anuomet būtumėte tapęs?
– Tapytoju.
– Kokia spalva nupieštumėt šiandieną?
– Kol nepaėmiau teptuko ir neprisiliečiau prie drobės, nežinau. Kai prisiliečiu, viskas vyksta be manęs. Tada ir sužinau dienos spalvą. Nujaučiu, jog šiandiena būtų balta. Kai aplinkui taip tamsu, nesinori plaukti pasroviui ir tamsinti tamsumą. Nenoriu būti tamsos dalimi.
– Kokių dalykų jums gaila iš laikų, kai gimė pirmieji paveikslai?
– Vaikiško tikėjimo. Tabula rasa – tyros vaiko sielos.
– Kokioje neįtikėtinoje vietoje esate tapęs savo paveikslus?
– Nubaustas ir ištremtas tapyti. Kėdainių chemijos fabriko darbininkų bendrabutyje 1978-aisiais. Kad pajusčiau, kuo gyvena proletariatas.
– Dabar jums tenka daug keliauti po pasaulį. Dirbote Prancūzijoje, Islandijoje, Japonijoje. Ar ten dažai yra kitokie?
– Dažai tie patys, bet liejasi skirtingai. Kaip ir namų stogai. Prancūzijoje, Islandijoje ar Japonijoje jie – visur namo viršuje. Tačiau formos – vis kitokios.
– Esate sakęs, kad labiausiai už viską negalite pakęsti bandos. Kaip pavyksta nuo jos atsiskirti?
– Banda man sukelia alergiją. Organizmas natūraliai vengia sveikatai pavojingų vietų, kuriose jaučiuosi blogai.
– Išduokite, už kiek pardavėte savo pirmąjį paveikslą?
– 1975 metais, besimokydamas pirmajame Dailės instituto kurse, per tapybos praktiką kaime nupiešiau trobą. Trobos šeimininkei savo drobę „pardaviau“ už duoną, kumpį ir svogūnus.
– Ką norite įrodyti savo darbais?
– Tapyba – ne įrodinėjimas. Kad įrodinėtumei, reikia manyti, jog žinai. Tapyba – tai nuojauta, sklandanti aukščiau žinojimo.
– Ar, sulaukęs beveik šešiasdešimties, vis dar norite pakeisti pasaulį?
– Keisti, kas sukurta aukščiausiojo? Užimti Jo vietą? Ne, tokių kompleksų aš neturiu. Norėčiau būti šviesioji pasaulio pusė.
– Kam skiriate savo parodą?
– Negalvojau apie tai. Jeigu jau skirčiau, tai skirčiau šeimai.
– Vyteni, ar šešėlis turi šviesą?
– Naktis – milžiniškas, keliaujantis per žemę šešėlis. Diena – keliaujanti šviesa. Abi jos turi viena kitą ir pakaitomis aplanko mus. Kai miršta šviesa, miršta šešėlis.
