Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 4d. 15:44

Kauno bienalės menininkė Laura Kaminskaitė: Smalsumas – viena nuostabiausių savybių

Laura Kaminskaitė
Asmeninio archyvo nuotrauka / Laura Kaminskaitė

Laura Kaminskaitė – menininkė iš Lietuvos, kūryboje žongliruojanti žodžiais, kaip elementais, įgyjančiais įvairiausią pavidalą bei tampančiais galerijoms skirtais kūriniais. Pokalbyje menininkė dalijosi mintimis apie kūrybinį kelią, ritmą ir įkvėpimą. 12-ojoje Kauno bienalėje „Po išvykimo | Prieš atvykstant“, specialiai festivaliui sukurtas L.Kaminskaitės kūrinys „Its own unfolding elswhere“, eksponuojamas Kauno Paveikslų galerijoje.

– Ką išskirtumėte savo kūrybinėje patirtyje?

– Su šeima gyvenome ir keliavome po Tarybų Sąjungą ir Rytų Europos demokratines šalis labai įdomiu laikotarpiu ,1989–1999, kai Rusijoje griuvo sovietų santvarka ir sparčiais tempais kūrėsi tiek naujos santvarkos struktūra, tiek įvairūs pragyvenimo būdai, kūrėsi naujas supratimas, požiūris ir vertybės. Tai buvo labai dinamiškas laikotarpis.

Man visuomet rūpėjo tiek fizinės, tiek vaizduotės kelionės. Pamenu, kai ankstyvoje paauglystėje vakare vedžiojau šunį, gal tai buvo Maskvoje, žvilgtelėjau į žvaigždėtą dangų ir įsispoksojau. Atrodė, kad kiekviena žvaigždė pasiima po dalelę manęs ir tokiu būdu aš tampu visatos dalimi.

Abstrakcija atvira daugybei pokyčių, kuriuose galėtų atsirasti naujų žodžių, pasaulių. Kartais savo kūrybinę praktiką įvardiju kaip palankių sąlygų vaizduotės ir fizinėms kelionėms kūrimą, parazitinės kalbos dizainą, esamų dalykų apgyvendinimą naujomis mintimis.

Aš nedarau skirties tarp parodos ir kūrinio, abu šie dalykai man yra vienodai kompleksiški ir svarbūs. Mano įtaka kūriniui yra neapibrėžta, iki tam tikro laipsnio aš formuoju tik tam tikras idėjos formas, o toliau ji jau priklauso žiūrovo vaizduotei.

– Kodėl kurdama raiškos priemone pasirenkate kalbą?

– Kalba yra mūsų socialinio gyvenimo dalis. Menas yra viena iš socialinio pasaulio sferų, kaip koncentruota gyvenimo versija parodos pavidalu. Parodų erdvės yra nuostabi aplinka mums susitikti ir paplepėti. Pokalbiai yra savotiška meilės išraiška.

Lyginant kalbą su vaizdu, vienas vėlyvo aštuoniolikto amžiaus lingvistas apibrėžia daiktavardžius kaip formas, būdvardžius kaip spalvas, o veiksmažodį kaip pačią drobę, ant kurios spalvos tampa matomos.

Darbas ir nuotykiai su žodžiais prasidėjo nuo pavadinimų kūriniams ir parodoms. Pavadinimas kaip lėktuvas tave skraidinantis į skirtingus oro uostus, kuriuose jau tavęs gali laukti gidas.

Kūrinio pavadinimas gali būti ne tik iliustruojantis kūrinį, jis gali būti lygiaverte kūrinio dalimi, papildantis ar net pratęsiantis kūrinį. Pasivaikščiojimas gali būti išdėstytas pavadinime, nepaisant to, ar jame yra scenarijus, ar nėra, nepaisant to, ar jis turi tik vieną veiksmažodį, kuriuo nustatytų minties judesio pobūdį ir kryptį. Pavadinimas gali būti pats sau ilgu tekstu, kuris įgyja pravardę meno kūrinio pavidalu, arba atvirkščiai. O kartais, žiūrovai negalėdami prisiminti įmantraus pavadinimo patys suteikia kūriniui pravardes ir taip nejučia prisijaukina jį, lyg kokį pažįstamą asmenį.

Aš nedarau skirties tarp parodos ir kūrinio, abu šie dalykai man yra vienodai kompleksiški ir svarbūs.

Galvoju apie ritmą. Apie ritmą, kuris įleistų į parodą žiūrovą / lankytoją / patyrėją ar apie ritmą, kuris priliptų išėjus iš parodos ir nešiotumeisi su savimi ir karts nuo karto jis išnirtų į tavo kasdienybę.

Kartais reikia prasieiti ilgais sakiniais ar ilgesniais pokalbiais, vietoj to, kad panaudotum taiklią sąvoką, kuri kartais jau nebekvestionuojamai vartojama, tam kad vėl atrastum aktualumą, ar į kažką galėtum pažvelgti naujai.

– Ką jums reiškia raidė? Poezija?

– Kartais stebina, kaip poetinis vaizdinys, kurį išvystame skaitydami, nors jis akivaizdžiai buvo pasiūlytas kito, mums pradeda atrodyti, kaip mūsų pačių sukurtas. Tai tampa nauja būtybe mūsų kalboje, paversdama mus tuo, kuo ji pasireiškia, ir tokiu būdu ji išreiškia mus.

Spausdintinę raidę suvokiu kaip skulptūrą, kiekvienas šriftas turi išskirtines formos subtilybes. Apie rašytinę raidę galvoju kaip apie judesį, erdvinę formą laike. Dar įdomiau galvoti kaip raidės draugauja tarpusavyje ir kuria skambesį.

– Kur ieškote įkvėpimo?

– Nugirstuose pokalbiuose, knygose, ganduose...

Ypač gandai, atrodo, tokie žavūs savo abstrakčia, kintančia struktūra.

Įdomu, kad užsiminėte apie įkvėpimą. Kartais tai panašu į telefoninį skambutį, į kurį adresatas neatsiliepia, nes išjungęs skambučio garsą arba jo telefonas yra išsikrovęs. Tuomet vaikštinėji miestu ir ieškai. Mėgaujiesi žingsnių judesiais. Sukuri skirtingus ėjimo žingsnius, kurie tampa panašūs į keistus judesius. Apeini visą miestą, randi daug įvairių pokalbių, nuotykių, išpūti naujas formas. Pradedi tampyti žodžius, susuki, tempi ir paleidi, juokiesi. Panašu, kad tai tampa naujais žodžiais, kuriuose apsigyvena dar neįvardyti dalykai.

– Žodžiai Jūsų kūriniuose įgauna įvairias, netikėtas tekstui, galerijoms skirtas formas. Kaip tekstai jūsų kūriniuose įgauna pavidalą?

– Kartais tai yra labai intuityvus dalykas, bet visuomet galvoju, kiek tekstas įgauna prasmių, ką jis kuria skirtinguose kontekstuose. Patyrėjo santykyje su paroda, kasdienybe, aplinka. Ar tiesiog atsiduria prie skirtingų pokalbių staliukų.

Neseniai susidūriau su įdomia sąvoka – text echo / teksto aidas, kuria nusakoma situacija, kuomet žiūrovai savo bendravimo kalboje atkartoja parodos / kūrinio teksto dalis. Įdomu tai, kad teksto aidas tarp dviejų žiūrovų tampa lyg trečiu pašnekovu.

– „Its own unfolding elsewhere, 2019 kurtas specialiai 12-ajai Kauno bienalei. Gal galite plačiau papasakoti apie kūrybinį procesą?

– Daniel Milnes, vienas iš penkių 2019 m. Kauno bienalės kuratorių, pakvietė mane. Man tai pasirodė fantastiškai įdomu, nes dar niekada anksčiau neteko dalyvauti parodoje Kaune, tad su džiaugsmu sutikau.

Didelį įspūdį paliko Kauno Paveikslų galerijos modernistinė architektūra. Tai lyg vaikščiojimas po skulptūrinį kūrinį, kuris rodosi skirtingose laiko trukmėse. Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, jog Linas Lapinskas dirbs su Kauno bienalės parodos architektūra. Vienas malonumas, kai parodine erdve rūpinasi talentingas ir atidus kūriniams architektas, su kuriuo taip įdomu diskutuoti parodos įgyvendinimo procese. Manau, kad Linas Lapinskas padarė stebuklingą darbą nuimdamas sluoksnį per ilgą laiką priaugusių ekspozicinių sprendimų Kauno paveikslų galerijos ekspozicinėje salėje. Sluoksnį, kuris, lyg ilgai užsilikęs makiažas po vakarėlio, slėpė žavias modernistinės erdvės proporcijas, formas, charakterį, bendrą erdvės žavesį.

Per daugybę pokalbių su kuratoriumi, tarp visų mano pasiūlymų šiai parodai, užaugo būtent šis kūrinys, „Its own unfolding elsewhere“. Tai abstraktus, daugiasluoksnis tekstinis kūrinys, įveiksmintas parodos lankytojo.

Kiekviena kalba suponuoja tam tikrą minties choreografiją, stilių, charakterį.

Vienam žiūrovui šis kūrinys gali prilipti kaip ritmas, kuris lydės per visą parodą, o kitam patyrėjui pasiūlys savotišką eisenos stilių, vaikštant po parodos erdves. Man įdomu įsivaizduoti, kaip kūrinys gali pasakoti apie abstrakčią žiūrovo patirtį parodose ir kasdienybėje, o netrukus kūrinys gali vėl persivilkti ir nustebinti, prisistatydamas jau kaip paroda, pasakojanti apie save iš parodos perspektyvos.

Viskas gana painu, bet eidami į parodas labai dažnai galime nuspėti, kad atsidursime erdvėje su baltomis sienomis.

– Jūsų kūrinyje apgyvendinta poema – anglų kalba. Kas lėmė tokį pasirinkimą? Ar kūryba gimtąja ir užsienio kalba turi vienodą galią?

– Kiekviena kalba suponuoja tam tikrą minties choreografiją, stilių, charakterį.

Manau, kad labai vertinga, kai per gimtąją kalbą gali reflektuoti kitą kalbą ir atvirkščiai. Dėl kitos kalbos atsiranda įvairių supratimų, kokie yra ryšiai tarp skirtingų dalykų. Kartais reikia pakeisti prasmių vežėją, kad galėtum kažką atrasti ar komfortabiliau keliauti toliau. Dažnai pradedu dirbti su tekstu iškart anglų kalba, bet kartais, kai stringu rašyme, pabandau rašyti lietuvių kalba, ir stebiu kaip važiuojasi tuomet.

Turbūt reikėtų prisipažinti, kad anglų kalbos pasirinkimui man pradžioje turėjo įtakos mano asmeninė meninė praktika, dalyvaujant parodose užsienyje. Anglų kalba turi daugiaveidį vaidmenį. Šiuo metu tai yra vis dar tarptautinė meno kalba, turinti meno istorijos artikuliacijos tradiciją, gyvą santykį su socialia parodine plotme ir jos kalbiniais ritualais, o kartu – tai yra gana konservatyvi kalba su savo nacionaline istorija. Į anglų kalbą žiūriu kaip į specifinę medžiagą iš kurios galima sudėlioti savotišką dalyką, tačiau nesu kategoriška kalbų prasirinkimo prasmėmis.

Remio Ščerbausko nuotr./Lauros Kaminskaitės kūrinys
Remio Ščerbausko nuotr./Lauros Kaminskaitės kūrinys

„Kosminis megztukas“ – tai kūrinių serija, kurio pavadinimo nusprendžiau iš lietuvių kalbos neversti į kitas kalbas. Mane žavi kaip šis pavadinimo skambesys kuria savotiškus portalus, įėjimus ir išėjimus mūsų vaizduotėje.

– Kas pavojinga gyvenant šiuolaikiniame pasaulyje? O kas – būnant menininku?

– Nustoti būti smalsiai. Manau, smalsumas yra viena iš nuostabiausių žmogaus savybių, kuri gali turėti be galo keistų veiksmo pavidalų, kuri verčia mus būti kūrybingais, palaiko gyvą santykį su pasauliu.

– Ką jums reiškia kelionė?

– Turiu mėgiamą pasakojimą iš Lewis Carroll „Silvija ir Bruno“ apie krokodilo kelionę, o pasakojimas skamba taip: „Kartą krokodilas sumanė pakeliauti, jis užsilipo abiem kojom sau ant uodegos. Ir jis žingsniavo, ir žingsniavo, visą kelią savo nugara. Ir jis žingsniavo, ir žingsniavo iki pat savo kaktos. Ir jis nužingsniavo dar trupučiuką toliau už savo nosį...“ Manau, tai yra gražus pasakojimas, kalbant apie mūsų patirtis su kūriniais, parodomis, kelionėmis. Mes žengiame į parodą su jau esančia mūsų asmenine patirtimi ir žiniomis, ir per šią kelionę galime nužengti truputį toliau už savo nustatytų žinojimo, požiūrių ribų ir atsidurti kažkur keistai kitur, įvaldyti kažkokiam dalykui naują požiūrį, įgauti kažko naujo, nors tai gali būti labai arti mūsų kasdienybės.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

03:13
00:52
01:23

Esports namai

Maistas