K.Kaupinio teigimu, šiuolaikiniame kultūros lauke 90-iniai aptariami vis dažniau, nes užaugo ta karta, kuriai šie laikai buvo vaikystė. Anot režisieriaus, kiekviena karta turi tendenciją grįžti prie to laiko, nuo kurio ji prasidėjo.
„Kai ateini iki to brandaus amžiaus, kuriame turi ir veikimo įrankius, ir mąstymo struktūrą, nori kažką pasakyti. Pirmieji prisiminimai atmintyje įsirėžia stipriausiai, o tai, kas vyksta vėliau, yra trumpalaikės atminties rezultatas“, – apie gimtojo laikotarpio įtaką kūrybai pasakojo jis.
Režisierius teigė, jog „istorinės atminties“ sąvoka savaime yra oksimoronas. Jei istoriją suprantame kaip objektyvų pasakojimą, kurį dauguma žmonių supranta panašiai, tai atmintis yra subjektyvi vieno žmogaus perspektyva.
„Žmogus, kurio atmintyje užsifiksuoja kolūkio griuvimas ir kaimo nykimas, Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį gali suvokti kaip nuopuolio laiką, ką ir liudija prof. Ainės Ramonaitės tyrimai provincijoje. Tai, ką mes mieste įsivaizduojame kaip pakilimą, klestėjimo laiką, tas žmogus gali matyti visai kitaip“, – pasakojo K.Kaupinis.
Režisieriaus manymu, 1988–1993 m. laikotarpis rezonuoja su dabartimi, nes abu laikmečius sieja masyvūs pasikeitimai, vykstantys per labai trumpą laiką, neregėtu tempu byra nusistovėjusios struktūros.
Tokie laikotarpiai, anot režisieriaus, patrauklūs tiek menininkams, tiek istorikams, nes per savaitę, mėnesį įvyksta daugiau, nei sąstingio metu įvyksta per dešimtmetį.
„Rinkdamas archyvinę medžiagą spektakliui „Radvila Darius, Vytauto“ supratau, kad tas laikmetis yra keistas periodas – dingsta cenzūra ir staiga prasideda gyvo eterio laidos, žurnalistai kalbina žmonės gatvėje. Mane įkvėpė tas pliūpsnis iškalbėti tai, apie ką dešimtis metų buvo tylėta“, – pasakojo K.Kaupinis.
Režisierius teigė, jog didžiulę įtaką 90-inių palikimui padarė videokameros, atsiradusios eilinių žmonių namuose praėjus vos porai metų po Nepriklausomybės paskelbimo. Jo manymu, priverstinė sovietinė „lygybė“ lėmė, jog daugumos žmonių išeities taškas buvo panašus, todėl jo kartą sieja bendros patirtys, bendri prisiminimai ir ritualai.
„Žiūrėdamas tuos įrašus pamačiau tai, kas sieja visas tas atskiras šeimas: pirma kelionė į Vakarus, atostogos prie ežero, krikštynos, laidotuvės. Tai yra tokia 90-inių raudonoji knyga, kuri yra užfiksuota videoarchyvuose, kurių niekas Lietuvoje sistemingai nekaupia“, – dalijosi jis.
Režisierius pasakojo, jog filmuodamas „Badautojų namelį“ tikėjosi, kad 1991 metus atkurti bus kur kas lengviau nei 1938-uosius, apie kuriuos pasakojo jo pirmasis ilgametražis filmas „Nova Lituania“, bet suprato, jog dešimtasis dešimtmetis yra neįmuziejintas laikas, kuriuo tik dabar pradeda domėtis istorikai ir muziejų bendruomenė.
„Tai, ką tu labai gerai atsimeni kaip savo vaikystės artefaktus, ką tu prisimeni egzistavus, pasirodo, kad to nebėra. Mūsų senelių butai yra paversti mūsų butais, išmetus visus baldus ir užstačius viską „Ikea“, – apie trapų laikmečio palikimą pasakojo jis.
Režisieriui dešimtasis dešimtmetis yra ir papročių nykimo laikas. Jo teigimu, keičiantis ekonominei sistemai, žmonėms masiškai vykstant į miestus, išnyko sovietmečiu užsikonservavęs kaimas.
„Lietuviai šimtus metų buvo piemenys. Tas ėjimas ganyti karvių vis dar vyko 1993 m., bet tai buvo viskas, to nebėra, vaikai karvių ganyti nebeina“, – pasakojo K. Kaupinis.
Tarp meno ir istorijos
Menininko teigimu, žmonės iš prigimties siekia pasakojimų, tiek istorijoje, tiek mene, tiek politikoje. Pasak jo, mes taip susikuriame pasaulį, kuris yra logiškas, nuoseklus ir kuriame veikia priežasties ir pasekmės dėsniai.
„Nėra daug žmonių, kurie gerai jaučiasi chaose. Kuo daugiau neaiškumo, kuo daugiau pokyčių, tuo žmonėms sunkiau suprasti, kaip elgtis ir suvokti pasaulį. Tada ateina politinė jėga, neminėsiu kuri, bet ji sako: yra pažemintųjų klasė ir elitas, kuris ją išnaudoja. Reikia prieš jį sukilti ir viskas bus išspręsta. Tokį pasakojimą labai lengva suprasti“, – aiškino režisierius.
Anot K.Kaupinio, valstybės istoriją sujungti į vieną, rišlų pasakojimą yra itin sunku, ypač kai vyksta esminiai lūžiai. Jo manymu, šis vientiso pasakojimo nebuvimas yra viena iš konfliktų tarp menininkų ir istorikų priežasčių. Menas kuria siužetą pagal istorinius įvykius, atsiranda beletristika, o publika įvykius prisimena taip, kaip jie vaizduojami mene, nes šis pasakojimas yra daug paprastesnis ir nuoseklesnis nei tikrieji įvykiai.
Nepaisant to, režisierius teigė, jog kritikai dažnai atkreipia dėmesį tik į tai, ar filmas tobulai atitinka realius įvykius, ar personažai atrodo taip pat, kaip personažai atrodo. Jie nesusimąsto apie tai, kodėl buvo pasirinktas tam tikras laikotarpis, kokią laikmečio dvasią – zeitgeist – bando užčiuopti menininkas.
„Kai kuriu filmą, renkuosi eiti į konkretų laiką, nes jame pamatau kažką, kas yra apie dabartį. „Badautojų namelio“ atveju, laikas tarp Sausio 13-osios ir rugpjūčio pučo yra tam tikras limbo, kai istoriškai reikšminga tragedija jau įvyko, bet dar neaišku, kur šie įvykiai nuves. Tai yra laukimo būsena, kurioje mes ir dabar esame“, – aiškino jis.
Mano amžiaus prancūzas turbūt niekada nėra pagalvojęs, kad Prancūzijos gali nelikti Europos žemėlapyje.
Režisierius tvirtino, jog valstybės politika ir menas yra viena kitai priešingos jėgos – politika įtvirtina, suteikia struktūrą, o menas ardo, sąmoningai ieško išimčių, net kai istorinis naratyvas yra teisingas. Kai valstybė yra tvirta, menas, anot režisieriaus, tiesiog palaiko balansą, bet kai valstybė virpa, kai kyla klausimų dėl valstybės ateities, šis santykis yra daug jautresnis.
„Mano amžiaus prancūzas turbūt niekada nėra pagalvojęs, kad Prancūzijos gali nelikti Europos žemėlapyje. Geriausiu atveju, Prancūzijoje ateis fašistinis režimas, bet kad Prancūzijos neliks ir jis taps bedaliu objektu, jam tokios mintys nekyla. O man – kyla kiekvieną dieną“, – pasakojo jis.
Kodėl tikėti „Dievo pirštu“?
K.Kaupinis teigė, jog palaiko meną, kuris stiprina tikėjimą valstybe, kuriame „mūsų joja labai daug“ tol, kol tai netampa fiktyviu naratyvu, pasiteisinimu nieko neveikti dėl valstybės.
„Jei atstačius aukštutinę pilį, sustiprėtų kiekvieno mūsų pasiryžimas, kad ši valstybė niekada daugiau nebus okupuota, pats eičiau jos statyti. Bet jeigu aukštutinės pilies atstatymas bus tam, kad apgautume save ir sukurtume mitą, kad nieko daugiau nereikia daryti, nereikia statyti nė vieno trikojo pasienyje, tai esu labai prieš tos pilies statymą“, – aiškino režisierius.
Menininko teigimu, Lietuva patiria politinio dalyvavimo krizę dėl gerėjančių finansinių sąlygų ir žmonių noro rūpintis savo individualiomis problemomis.
„Tegu tuos dalykus, kurie reikalauja daug atsakomybės ir daug pasiaukojimo dėl bendro tikslo, daro kažkas kitas. Juo labiau, kai kalbama apie tokius neapibrėžtus dalykus kaip bendrasis politinis gėris, kuris, greitai pasirodo, yra visai ne bendrasis. Pasirodo, kad reikia su visais daužytis kaktomuša, kad reikia daug dirbti, o pasiekti gali mažai“, – pasakojo jis.
K.Kaupinis diskusiją baigė mintimi, jog norint rasti sprendimus politinėms problemoms, reikia ne tik ryžto imtis veiksmų, bet ir tikėjimo „Dievo pirštu“, tikėjimo, kad pasaulis neapsiriboja nusistovėjusia tvarka.
„Kultūros protestui tai pavyko. Sakykime, pašalinti populistinę partiją iš Kultūros ministerijos yra nedidelis dalykas, bet labai daug kam Europoje to padaryti nepavyko. Galbūt tai nėra taip tvaru, kaip norėjome, bet mums pavyko, sistema sujudėjo. Kiekvienas toks įvykis parodo, kad reikia neprarasti tikėjimo. Privalome tikėti, kad Dovydas laimės prieš Galijotą, ne veltui ši istorija gyvuoja tūkstančius metų“, – vylėsi jis.
Pokalbis su K.Kaupiniu – pirmasis diskusijų cikle „Pilietiškumo namas“, kuriame Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia apmąstyti valstybės istoriją, jos vertybes ir pilietiškumo formas šiuolaikinėje visuomenėje. Diskusijų ciklą pratęs kovo 12 d. vyksiantis pokalbis su Nijole Oželyte, pavadinimu „Kovo 11-oji šiandien: laisvė kaip kasdienis pasirinkimas“.
