Virtuoziška, žėrinti programa pasižymi elegantiška akademine estetika bei spalvinga geografija.
Programos atskaitos taškas – Austrija. Nuo čia suklestėjusio klasicizmo, muzikos raida pasuko visiškai nauja linkme, atsiskleidė naujomis formomis. Šios karalijos patriarchas buvo Jozefas Haidnas. Koncerte skambės jo pirmasis kūrinys – pirmasis pirmojo opuso styginių kvartetas. Kompozitorius pirmuosius kvartetus kūrė barono Carlo Josefo Fürnbergo užsakymu – tiesiog todėl, kad baronas mėgdavo smuikuoti ir turėjo greta dar tris stygininkus.
Nors tai buvo atsitiktinumas, tačiau Haidno muzikoje du smuikai, altas ir violončelė sutarė taip tobulai, kad ilgainiui styginių kvartetas tapo vienu pagrindinių muzikos žanrų. Jo gimimu galima laikyti būtent šį – tyrą ir paprastą Jozefo Haidno pirmojo opuso pirmąjį kvartetą.
Skleidžiant muzikinę žinią pasauliui iš Lietuvos, būtų nuodėmė palikti nuošaly lietuvių muziką. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras – nuolatinis vietinių kompozitorių draugas, nuoširdus ir jautrus jų kūrinių interpretuotojas. Šį kartą profesorius Donato Katkaus mostui paliepus, nuskambės Osvaldo Balakausko dedikacija Witoldui Liutoslawskiui „Meridionale“. Įdomus, intelektualus lietuvių modernizmo asmenybės dialogas su įsmeigusiu daugybę naujų technikų į kamerinio orkestro priemonių arsenalą lenkų modernizmo atstovu, seniai girdėtas Lietuvos scenose, o tokius didelius mūsų kūrėjų muzikinius darbus dera ir gera prisiminti.
Iš lietingo gimtojo krašto muzika pakvies persikelti į tokį pat lietingą, bet tolimą kraštą – į Didžiąją Britaniją, kuri pagrįstai didžiuojasi nepakartojamu Edwardu Elgaru. Koncertui parengtas kūrinys „Introdukcija ir Allegro“ sutvertas lyg tyčia tam, jog kiekvienas orkestro muzikas galėtų pademonstruoti savo meistriškumą. „Introdukcija ir Allegro“ – romantiko prisiminimas apie barokinį concerto grosso, kuriame kvartetas galinėjasi su orkestru, o orkestras rungtyniauja pats su savimi. Būdamas puikus smuikininkas, Elgaras suteikė šį kūrinį atliksiantiems smuikininkams milijoną progų sublizgėti, bet nepamiršo ir žemojo registro instrumentų – būtinai atkreipkite dėmesį, kokia žavinga gali būti meistriškai vedama sudėtinga kontrabosų linija.
Finalas – išsiveržimas ne tik iš šaltųjų platumų, bet ir iš Europos. Argentiniečių kompozitoriaus Alberto Ginasteros žaviosios melodijos – folklorinės prigimties. Nors savo „Pampeanose“ jis necituoja liaudies motyvų, pats pavadinimas yra aliuzija į „pampas“ – Argentinos kaubojų dainas. Savo antrąją „Pampeaną“ Ginastera dedikavo violončelininkei Aurorai Natolai, kuri netrukus po to tapo jo žmona ir su kuria drauge jis skambindavo šį efektingą duetą.
Tačiau Lietuvoje neteks išgirsti violončelės, koketuojančios su fortepijonu: nuskambės naujoji, Tomo Petrikio parengta versija violončelei su orkestru – žavingos Ginasteros harmonijos, perspalvintos sodresniu, glotnesniu orkestro skambesiu, suteikia kūriniui šiek tiek kitokį pavidalą, pagardina jį kitokiais prieskoniais, bet išsaugo argentinietiškojo kolorito žavesį bei originalią kompozitoriaus idėją.
Žavinga programa, talentingi bei degantys aistra muzikai atlikėjai, daugiatūkstantinė, milžiniška auditorija iš Danijos, Švedijos, Estijos, Latvijos, Rumunijos, Graikijos, Lenkijos, Šveicarijos, o taip pat – JAV ir Kanados... Būkite šio didžiulio susitelkimo apie muziką ir vardan jos liudininkai, būkite jo dalyviai – aplankydami koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje ar tiesiog įsijungdami lapkričio 12 d. 19 val. radijo imtuvus.
