Po buvusios ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson atstatydinimo praėjusių metų sausio pradžioje į kultūros ministro postą buvo paskirtas Mindaugas Kvietkauskas, kuris lig tol ilgą laiką dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovu. Ar pasibaigus kadencijai tęs politinę karjerą, M.Kvietkauskas kol kas neatsako, tačiau teigia, jog jo planuose Seimo rinkimų nėra.
Kultūros strategija ir sritys, kurioms labiausiai trūksta finansavimo
– Ministre, šiame poste esate jau metus. Ką laikote trimis svarbiausiais per šį laiką nuveiktais darbais?
– Patvirtintą ilgalaikę Lietuvos kultūros politikos strategiją, parengtą, Vyriausybei pateiktą tvirtinti kultūros politikos pagrindų įstatymą ir palankų 2020 m. valstybės biudžetą kultūrai su pozityviais pokyčiais. Šiuos dalykus įvardinčiau kaip tris svarbiausius darbus.
– Lietuva iki šiol neturėjo kultūros politikos pagrindų įstatymo. Kodėl jo reikia? Ar jis kažką esmingai pakeis Lietuvos kultūros lauke, ar daugiau įtvirtins tai, kas šiuo metu jau vyksta?
– Pagrindinio kultūros srities įstatymo poreikis jau daug metų buvo įvardintas kultūros bendruomenės. Valstybės teisėkūros požiūriu toks poreikis yra akivaizdus, kadangi nepriklausomybės laikotarpiu buvo sukurta daug įstatymų atskiroms kultūros sritims, tačiau trūksta vieningos sistemos. Taip pat yra tam tikrų nišų, kurioms trūksta teisinio reguliavimo.
Viena vertus, tai yra esamos teisinės bazės sisteminimas, antra vertus, yra tam tikros sritys, kuriose reguliavimo trūksta. Tarp jų yra tarptautinė kultūros politika, regionų kultūros politika ir kiti panašūs klausimai, kur atsiranda aiškios nuostatos.
– Paminėjote 2020 m. finansavimą kultūrai. Sausio pradžioje kvietėte prisidėti savivaldybes prie kultūros darbuotojų atlyginimo didinimo. Visgi Lietuvos savivaldybių asociacija teigia, jog formuojant šių metų biudžetą buvo žadėta, kad visus 10 proc. – tiek, kiek turėtų augti algos kultūros darbuotojams – šiemet padengs valstybė.
– 2018 m. ministerija kartu su savivaldybėmis suderino ir pasirašė memorandumą dėl tęstinio savivaldybių prisidėjimo, keliant kultūros darbuotojų atlyginimus. Buvo sutarta, kad memorandumo tąsa yra trejiems metams. Taigi susitarimas yra įformintas raštu. Kultūros ministerija savivaldybėms nuolat komunikavo, kad pagal to memorandumo nuostatus mes ir toliau prašysime jų prisidėjimo.
2019 m. lapkritį biudžeto projekte mums jau buvo aišku, kiek tokio prisidėjimo prašytumėme. Biudžetą patvirtinus, tokią informaciją savivaldybėms ir pateikėme. 70 proc. lėšų savivaldybių kultūros darbuotojų atlyginimams suteikia ministerija ir prašo 30 proc. savivaldybių prisidėjimo 2020 metais. Pernai ta proporcija buvo kitokia – 50 proc. ir 50 proc. Šiemet sąlygos savivaldybėms netgi palankesnės.
Kam pinigų galėtų būti skiriama ir daugiau, tai bibliotekų finansavimui naujoms knygoms įsigyti.
– Kalbant apie kultūros finansavimą, kur šiuo metu vis dar matytumėte didžiausią poreikį finansavimą didinti?
– Kultūros darbuotojų atlyginimai išlieka svarbiu klausimu. Pagal viešojo sektoriaus darbo užmokesčius, jie vis dar yra pernelyg žemai, gerokai atsilieka nuo vidutinio darbo užmokesčio. Dėl tos disproporcijos Kultūros ministerija nuolat akcentuoja, kad atsilikimas, tarkime, nuo Švietimo sektoriaus darbuotojų, tikrai turi būti mažinamas sparčiau.
Kalbant apie įvairias finansavimo sritis, norėčiau pabrėžti, kad šiemet pavyko padaryti daug, bet kam pinigų galėtų būti skiriama ir daugiau, tai bibliotekų finansavimui naujoms knygoms įsigyti. Krizės metais buvo drastiškai sumažintas finansavimas naujoms knygoms įsigyti, dabar skiriama lėšų suma – 300 000 eurų – šiek tiek gerina padėtį, bet tam, kad pasiektume Europos Sąjungos vidurkį, tų lėšų tikrai reikėtų daugiau.
Santykiai su prezidentūra
– Per šiuos metus buvo nemažai politinių permainų, tarp jų ir Daukanto aikštėje. Kaip šiuo metu apibūdintume savo santykius su prezidentūra?
– Konstrukyvūs santykiai. Bendradarbiaujame su prezidento patarėjais, dirbančiais kultūros, švietimo srityse.
– Prezidentas Gitanas Nausėda BNS naujienų agentūrai sukritikavo Kultūros ministeriją dėl esą nepakankamai pagarbaus požiūrio į savivaldybėse esantį kultūrinį paveldą. Ar, jūsų manymu, ši pastaba pagrįsta?
– Kiek žinau, prezidentas šias pastabas išsakė viešėdamas Plungėje, Oginskių rūmuose. Kultūros ministerija yra skyrusi nemažas investicijas šio komplekso renovavimui – ir Oginskių rūmų, ir bibliotekos, senosios laikrodinės, veikiančios tame komplekse. Taip pat [ministerija] skyrė lėšas rūmų pagalbinio pastato renovavimui, kur turėtų įsikuri didelė, puikios akustikos muzikos salė.
Parama paveldui tikrai yra labai konkreti. Aš pats esu lankęsis Plungės Oginskių rūmuose šiemet, susitikęs su darbuotojais, su kultūros centru. Man situacija Plungėje asmeniškai yra labai gerai žinoma ir noriu pabrėžti, kad iš savo vizitų per šiuos metus labai nemažai dėmesio skyriau savivaldybėms, savivaldybių kultūros darbuotojams. Suskaičiavus, per tuos metus, kuriuos dirbau, iš 60 savivaldybių, apsilankiau arba susitikau su merais bene pusėje jų. Tai rodo darbo su savivaldybėmis intensyvumą.
– Stebint viešąją erdvę, susidaro įspūdis, kad yra dar bent vienas klausimas, kur prezidentūros ir ministerijos pozicijos išsiskiria. Tai „Garso“ kino teatro Panevėžyje išsaugojimas ir Stasio Eidrigevičiaus menų centro, kuris turėtų atsirasti „Garso“ kino teatro vietoje, atsiradimas. Regis, prezidentūra aktyviai įsitraukė į „Garso“ kino teatro tolesnio likimo klausimą, tačiau ministerija savo ruožtu yra skyrusi paramą S.Eidrigevičiaus menų centrui.
– Tai yra Panevėžio miesto savivaldybės objektas ir savivaldybės sprendimai. Labai norėtųsi, kad, kuriant tokius objektus kaip tarptautinio garso menininko Stasio Eidrigevičiaus menų centras, tų ginčų nebūtų ir kad būtų rastas sutarimas su miesto bendruomene ir dėl kino funkcijų, ir dėl „Garso“ pastato likimo.
Ministerijai tenka konstatuoti, kad Panevėžio miesto savivaldybė nerado tokio susitarimo, ir iš tikrųjų susitikimuose ir su Panevėžio kultūrine bendruomene, ir su Panevėžio miesto savivaldybe mes raginame rasti bendrą sprendimą. Aš tikiu, kad tokio sprendimo galimybė yra – kad būtų dar kartą persvarstytas projektas, jeigu reikia, kad jis būtų pakoreguotas, atsižvelgiant ir į paveldosaugininkų išsakytus tam tikrus priekaištus, ir į kino bendruomenės lūkesčius. Ministerija nuosekliai siekia sutarimo. Bet sprendimai šiuo atveju yra savivaldybės rankose.
Labai norėtųsi, kad, kuriant tokius objektus kaip tarptautinio garso menininko Stasio Eidrigevičiaus menų centras, tų ginčų nebūtų.
Apie pasitraukusius ministerijai pavaldžių įstaigų vadovus
– Per šiuos metus įvyko pokyčių ir kultūros ministerijai pavaldžiose institucijose. Darbą pradėjo nauji nacionalinių muziejų vadovai, kai kurie jų darbą jau ir baigė – gruodžio mėnesį iš pareigų pasitraukė M.K.Čiurlionio muziejaus direktorė Ina Pukelytė. Per šiuos metus daug atgarsio sulaukė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovo Leono Blėdžio pasitraukimas, po kiek laiko iš pareigų pasitraukė ir teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas.
Ar jūs buvote susitikęs su iš pareigų išėjusiais vadovais, susipažinote su jų pasitraukimo priežastimis ir tuometine situacija jų vadovautose institucijose?
– Situacijos yra skirtingos. Ministerija pernai įvykdė daug muziejų vadovų konkursų – 16. 13 vadovų pasikeitė, tai labai didelė kaita. Būčiau linkęs sakyti, kad dauguma pokyčių tikrai labai sėkmingi.
Iškilo tam tikrų problemų, kurių negalėjome numatyti, M.K.Čiurlionio muziejuje. Ministerija vykdė planinį auditą, pradėtą 2019 m. gegužės mėnesį. Jo metu buvo nustatyti galimi tam tikri muziejaus veiklos organizavimo, personalo politikos pažeidimai, į kuriuos aš, kaip ministras, privalėjau reaguoti. Pradėjome tarnybinį patikrinimą pagal teisės aktus. Deja, muziejaus direktorė nepateikė paaiškinimo, bet nusprendė pasitraukti iš pareigų.
Iš tikrųjų, ministerija su ta situacija susipažino, apgailestavo, kad tokį sprendimą vadovė priėmė, nes ji tikrai galėjo aiškinti situaciją. Bet tai buvo aiškiai priimtas jos sprendimas ir teko skelbti naują konkursą – jis jau yra paskelbtas, laukiame naujų kandidatų.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro atvejis iš tikrųjų buvo didelis netikėtumas. Leono Blėdžio atsistatydinimo mes negalėjome prognozuoti. Jo apsisprendimo [motyvai] jo paties nėra aiškinti. Jis sako, kad tai yra asmeniniai motyvai.
Aš buvau susitikęs su Panevėžio teatro kolektyvu, bendruomene. Kiek įmanoma, siekiau, kad ta situacija taptų ramesnė teatre. Siekdamas, kad teatro veikla liktų stabili, paskyriau laikinąjį vadovą, Antaną Venckų, turintį didelę patirtį vadovauti tokio pobūdžio valstybiniam teatrui. Ir paskelbiau naują konkursą. Kandidatai yra pateikti, mes laukiame, kad konkursas įvyktų.
Noriu pasakyti, kad interpretacijos dėl kokios nors ministerijos daromos įtakos teatro veiklai, spektakliams, programai tikrai neturi jokio pagrindo. Kokio nors diktato iš ministerijos pusės nėra. Mes siekiame, kad teatras toliau pradėtų naują sėkmingą veiklos etapą.
– Ne paslaptis, kad naujieji vadovai į savo vadovaujamas institucijas atėjo po to, kai šiuose postuose ilgą laiką veikė kiti žmonės. Ar ministerija reiškė palaikymą naujiems vadovams, atėjusiems į susiformavusius kolektyvus, ir jų bandytiems įgyvendinti pokyčiams?
– Be abejo, ministerija tiems vadovams, kurie laimėjo mūsų konkursus, tikrai išreiškė visišką palaikymą jų programoms ir jų įgyvendinimui. M.K.Čiurlionio muziejaus atveju, iškilo klausimai, atliekant auditą. Ministerijos veiklos logika šiuo atveju buvo grįsta teisiniais argumentais, kodėl pradėjome tarnybinį patikrinimą.
Bet programai palaikymą visi vadovai tikrai turėjo. Ir mano asmeninį palaikymą. [Turėjome] tikrai ne vieną susitikimą, svarstant, kaip programą būtų galima įgyvendinti.
Interpretacijos dėl kokios nors ministerijos daromos įtakos teatro veiklai, spektakliams, programai tikrai neturi jokio pagrindo.
– Pasitraukdama iš pareigų Ina Pukelytė savo „Facebook“ paskyroje teigė, jog 2019 m. muziejaus lauko tvarkybos darbai vyko, nors jiems nebuvo numatytos lėšos – apie tai ji sako informavusi ministeriją, tačiau jokio atsako nesulaukė. Kodėl?
– Situacija dėl vadovės atsistatydinimo, kaip mes matome iš ministerijos pusės, nebuvo susijusi su vykdomu investiciniu projektu.
Jam reikalingos lėšos išaugo objektyviai, nes projektas vykdomas jau 13 metų. Per tą laiką keitėsi paslaugų įkainiai, darbuotojų algos turėjo būti didinamos. Todėl ir bendra suma augo. Šitą projektą, centrinio muziejaus pastato investicinį projektą, šiemet, po ilgos epopėjos, kaip tik planuojame pabaigti. Su direktore dėl vykdomo investicinio projekto ir dėl planuojamo investicinio projektų ir aš, ir ministerijos darbuotojai buvo susitikę ne kartą. Mūsų požiūriu, tikrai čia nebuvo objektyvi problema, kuri galėjo lemti direktorės atsistatydinimą.
– Vis dėlto iš I.Pukelytės įrašo galima suprasti, jog jos pasitraukimo iš užimamų pareigų priežastis kaip tik ir yra, jos manymu, nepagrįstai išaugusios lėšos, reikalingos muziejaus rekonstrukcijai. Ar ministerija planuoja tirti šį klausimą? Ar apie tai, kur buvusi direktorė mato galimus nusižengimus, po pasitraukimo buvo kalbėta su I.Pukelyte?
– Iš dabar atlikto ministerijos audito, išvadų dėl kokių nors pažeidimų mes neturime. Investicijų skyrius taip pat seka projektų įgyvendinimą ir didesnis lėšų poreikis tikrai buvo nustatytas. Investicijų skyrius vertina šito objekto būklę objektyviai.
Žiniasklaidos rėmimo fondo steigimas ir ministerijos vaidmuo jame
– Pastaruoju metu daug dėmesio viešojoje erdvėje sulaukė siūlymas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą pertvarkyti į Žiniasklaidos rėmimo fondą. Kaip šį siūlymą vertinate jūs? Kiek prie jo prisidėjo Kultūros ministerija?
– Ministerija savo siūlymus šiam projektui yra pateikusi, esame tai svarstę su Seimo kultūros komitetu. Žiniasklaidos rėmimo fondo projektas yra Seime, mes dalyvaujame svarstymuose. Šitai idėjai išties pritariame, matydami per daugelį metų susikaupusias ir neišspręstas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo problemas. Savo siūlymuose pabrėžiame, kad jei naujasis fondas bus įsteigtas, jis tikrai turėtų veikti nešališkai, kaip ekspertinė institucija, užtikrinanti žiniasklaidos priemonių nepriklausomumą nuo politinės valdžios.
Pagal panašų modelį veikia Lietuvos kultūros taryba ir jos rėmimo mechanizmas. Iš tikrųjų, per tuos metus, kai Lietuvos kultūros taryba veikia, galima kelti įvairiausių klausimų dėl jos veiklos, bet ne dėl politinio diktato ar kišimosi. Šitas modelis, mūsų požiūriu, yra tikrai pasiteisinęs. Manytume, kad Žiniasklaidos rėmimo fondas pagal tokią formulę taip pat sėkmingai veiktų, sėkmingiau nei esamas fondas, nepažeidžiant žiniasklaidos autonomijos.
Per tuos metus, kai Lietuvos kultūros taryba veikia, galima kelti įvairiausių klausimų dėl jos veiklos, bet ne dėl politinio diktato ar kišimosi.
– Dalis žiniasklaidos bendruomenės vis dėlto nuogąstauja dėl galimo fondo politizavimo ir kelia klausimą, kodėl reikia naujo darinio – galbūt užtektų įvesti naujas pertvarkas jau egzistuojančiame Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde?
– Įvairios pertvarkos buvo siūlytos. Palankesnis kultūrinei žiniasklaidai rėmimo modelis, ilgalaikio, trimečio projektų rėmimo modelis – tų pasiūlymų tikrai būta įvairių, bet jų nepavyko įgyvendinti dabar esančiame fonde. Išvada – dėl dabartinės fondo valdymo schemos, dėl dabartinio valdymo modelio, kur tiesiog nepavyksta rasti sutarimo.
– Gruodžio mėnesį taip pat paaiškėjo, jog Kultūros ministerija nebuvo įtraukta į darbo grupę dėl Krašto apsaugos ministerijos siūlytų, tiesa, nepriimtų pataisų, siūlant neleisti viešinti informacijos, kai valstybės ir savivaldybių institucijos nėra priėmusios galutinių sprendimų. Apie žiniasklaidos rėmimo mechanizmo pertvarką taip pat daugiausia kalba Seimo Kultūros komitetas, ne Kultūros ministerija.
Kaip jūs matote ministerijos vaidmenį formuojant visuomenės informavimo politiką? Ar, jūsų manymu, kartais ne per tyliai šiais klausimais skamba ministerijos balsas?
– Ministerija atlieka savo vaidmenį, teikiant įstatymų projektus ir komentarus. Labai nuosekliai. Tai buvo ir su LRT įstatymo svarstymu – ministerija rengė Vyriausybės išvadas, jas pateikė ir iš tikrųjų, kaip matyti, tos išvados taip pat prisidėjo prie dabartinio artėjančio, tikėkimės, sutarimo, dėl LRT projekto. Manyčiau, kad šiuo atveju ministerijos vaidmuo buvo tikrai labai aiškus ir pozityvus.
Lygiai kaip ir dėl Žiniasklaidos rėmimo fondo. [Vyko] nuoseklus darbas prie teisės aktų, išvadų teikimas. Galbūt ne visada pasimato, ką ministerija veikia dirbdama su teisės aktais, kartu su Seimu, Vyriausybėje, bet mūsų požiūris yra nuolatinis dialogas. Ir su žiniasklaidos lauku, ir su politikais, ir su ministerijoje veikiančia Medijų taryba. Aš manau, kad tą dialogo vaidmenį ministerija atlieka tinkamai.
– Kaip sureagavote į tai, kad Kultūros ministerija nebuvo pakviesta į minėtą darbo grupę, nors buvo nagrinėtas klausimas, esantis jos žinioje? Ar Vyriausybėje kėlėte klausimą, kodėl tai įvyko?
– Taip, tokiuose svarstymuose iš tikrųjų Kultūros ministerijos atstovavimas būtų reikalingas. Ir mano požiūriu, tas dalyvavimas tikrai turėtų būti užtikrintas. Tokį klausimą tolesniame etape ministerija nuosekliai kels. Šiuo atveju konstatuojame, kad įvyko, kaip įvyko, bet jei tai būtų svarstoma ateityje, ministerijos dalyvavimas būtų reikalingas.
Ieškos sprendimo, kaip Lietuvai dalyvauti Londono ir Bolonijos knygų mugėse
– Neseniai paaiškėjo, jog dėl finansavimo trūkumo Lietuvai, tikėtina, šiemet nepavyks dalyvauti Londono ir Bolonijos knygų mugėse. Kaip vertinate šią situaciją? Ar matote kelių, kaip ją spręsti?
– Pagal esamą sistemą, pagrindinės su tarptautinėmis knygų mugėmis susijusios veiklos tikrai yra užtikrintos. Tarptautinės Vilniaus knygų mugės organizavimas, pagrindinė kultūrinė programa – tam lėšų tikrai nemažėja. Lietuva, kaip ir anksčiau, dalyvaus Frankfurto knygų mugėje.
Lietuvos leidėjų asociacija, gavusi Kultūros tarybos kiek mažesnę paramą, iškėlė klausimą dėl galimybės dalyvauti ir Bolonijos, ir Londono knygų mugėse. Šitą situaciją mes esame apsvarstę, turime tam tikrus galimus sprendimo variantus, kuriuos aptarsime ateinantį antradienį kartu su Lietuvos kultūros institutu, Lietuvos leidėjų asociacija ir Lietuvos kultūros taryba.
Iš tikrųjų, reikia pripažinti, kad vis dar ieškome tinkamo modelio. Vienas modelis buvo sukritikuotas audito, atlikto Lietuvos kultūros institute, jis buvo bandytas taisyti, siekiant Lietuvos kultūros tarybos finansavimo. Dabar matyti, kad mums reikia ieškoti dar kažkokio tobulesnio sprendimo, kuris nesikirstų su audito išvadomis, bet užtikrintų Lietuvos dalyvavimą strategiškai svarbiose tarptautinėse mugėse.
Iš tikrųjų, reikia pripažinti, kad vis dar ieškome tinkamo modelio.
– Ar galite įvardyti, kokie yra tie galimi keliai?
– Iki susitikimo dar negalėčiau įvardinti. Tiesiog ministerija siūlys tam tikrus variantus, kaip tą finansavimą būtų galima užtikrinti, kokie būtų lėšų šaltiniai. Kalbėsimės ir su Lietuvos leidėjų asociacija, kurios finansavimas iš Kultūros tarybos, vis dėlto, nėra toks jau mažas – arti 100 000 eurų.
– Bus kalbama apie sprendimus jau kitiems metams?
– Kalbame apie šių metų galimybes.
– Praėjusiais metais, bankrutavus Lietuvių kino akademijai, nutrūko ir nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinių gervių“ teikimas. Kas, jūsų manymu, turėtų perimti apdovanojimų organizavimą – Lietuvos kino centras ar pati kino bendruomenė?
– Tikrai labai gaila, kad pernai nebuvo įteiktos „Sidabrinės gervės“, juolab, kad Lietuvos kinas išgyvena pakilimo laikus, pernai turėjome 22 lietuviškų filmų premjeras. Tad apdovanojimų tikrai labai pritrūko.
Lietuvių kino akademija (LiKA) dėl vidinių finansinių sunkumų informavo, kad negalės teikti tradicinių apdovanojimų ir iš Lietuvos kino akademijos taip pat girdėjome patikinimus, kad apdovanojimai galėtų būti atnaujinti po LiKA transformacijos. Ir Kultūros ministerija, ir Lietuvos kino centras yra išsakę pasiruošimą būti partneriais, atnaujinus apdovanojimus. Iki šiol iš LiKA ar ją pakeisiančios naujos organizacijos mes tokio pasiūlymo tikrai nesame gavę. Laukiame iš kino bendruomenės iniciatyvos.
Kita vertus, Kultūros ministerija šiemet atlieka pirkimą tyrimui, kokia yra kultūros srities apdovanojimų sistema. Norėtume gauti objektyvius atsakymus, kur sistemą galėtume patobulinti ir kur apdovanojimų trūksta, kur galėtų keistis jų nuostatai ar piniginės išraiškos. „Sidabrinių gervių“ ar naujų apdovanojimų Lietuvos kino kūrėjams ateitį taip pat matytume bendros kultūros srities premijų sistemos tobulinimo kontekste. Aš tikrai labai norėčiau, kad bent jau šiemet apdovanojimai Lietuvos kino kūrėjams iš naujo atsirastų.
M.Kvietkauskas: neplanuoju dalyvauti Seimo rinkimuose
– Koks yra jūsų pagrindinis tikslas, kurį sieksite įgyvendinti per likusį laiką ministro poste?
– Jų keletas. Pats artimiausias, kurį matau, yra kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto patvirtinimas Vyriausybėje ir pateikimas Seimui.
Kitas svarbus tikslas, kuriam dabar telkiame jėgas, yra kultūros paveldo apsaugos sistemos tobulinimas, ją reglamentuojančių teisės aktų, naujo paveldosaugos modelio pagal mūsų ministerijos atliktą tyrimą, pagal STT neseiniai pateiktas išvadas apie šitos sistemos trūkumus, sudarymas. Paveldosaugos srityje labai seniai pribrendę tam tikri pokyčiai dėl funkcijų išgryninimo, teisės sistemos tobulinimo. Tai matyčiau kaip šių metų ir savo likusio darbo šioje kadencijoje vieną didžiausių darbų.
– Kas laukia po to? Ar planuojate tęsti politinę karjerą?
– Sunku pasakyti. Iš tikrųjų, ta ateitis yra atvira. Šiuo atveju vienintelis atsakymas, kurį turiu, kad neplanuoju dalyvauti Seimo rinkimuose.
– Galbūt galvojate apie UNESCO? Pasigirsta kalbų, kad tai galėtų būti jūsų kita stotelė.
– Nesu apie tai galvojęs.
