Daugiau nei dvidešimt metų romansus atliekanti atlikėja devynerius metus mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje violončele, bet galų gale suvokusi, kad violončelininke nebus, įstojo į J.Tallat-Kelpšos konservatoriją, kur mokėsi chorinio dirigavimo. Žinoma, mokslai nesibaigė vien dirigavimu – teko mokytis groti ir pianinu, ir akordeonu. Pati išmoko groti gitara, nes romansai atlikėjos buvo mėgiami nuo seno, o akompanuoti norėjo pati sau. Taigi baigusi mokslus savo gyvenimą ir susiejo su muzika – šiandien yra kolektyvų meno vadovė, chormeisterė, periodiškai dirbanti mokykloje.
Atlikėja groja ir dainuoja nuo 1994 metų, jai tai – ir džiaugsmas, ir didžiulė palaima. ,,O kai laikui bėgant sužinai, kad yra žmonių, be galo mėgstančių šį žanrą, tampa dar smagiau, – teigia atlikėja. – Man rodos, bręsdamas ar net sendamas žmogus turi daugiau galimybių pamilti romansų žanrą, nes kuo didesnė patirtis, tuo dažniau širdin įsliūkina ilgesys, prisiminimai. Galvoju, kad romansai – tai be galo nostalgiškas žanras.
Romansų atlikėjo stiprybė – nuoširdumas, nes ir pats žanras yra be galo nuoširdus, todėl čia nesunkiai pastebėsi melą. Klausytojas privalo patikėti atlikėju, net jei vienas romansas apie meilę, o kitas – jau apie neapykantą. Koncerte privalai maksimaliai susikoncentruoti į kūrinį, žodžius, melodijos subtilumus, kad jis suskambėtų ne tik fizinėje aplinkoje, bet ir rastų atgarsį žmogaus širdyje. Juk romansas – tylus, nerėkiantis žanras, todėl jam reikalingas ir įsiklausymas, o girdint, mėginant pajusti, gali aplankyti ir tam tikras nušvitimas – ne sykį teko girdėti sakant: „O aš maniau, kad romansas tai nuobodu“. Svarbu būti atviram ir nebijoti pažvelgti į subtilius dalykus, esančius pačioje žmogaus gelmėje.“
Kupinas romansų magijos koncertas, belaukiant gražiausios pavasario šventės – Velykų – taps tikra atgaiva sielai ir ramybės uostas nuo kasdienybės rūpesčių.
Koncertas įvyks kovo 24-ąją, 18 valandą.
