Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Maestro Virgilijus Noreika: konkurse privalo nugalėti geriausias

Virgilijus Noreika
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr. / Virgilijus Noreika
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Nenumaldomai artėja I Tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas, į kurį atvyksta net 70 profesionalių dainininkų iš daugiau nei 30 pasaulio valstybių. Rugsėjo 16–22 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre vyksiantis didžiulis tarptautinis renginys neabejotinai taps vienu svarbiausių šių metų šalies kultūrinių įvykių.

Prieš didžiulio atgarsio jau sulaukusį renginį laiko išsamiam ir įdomiam pokalbiui surado ir pats maestro Virgilijus Noreika, pasidalinęs ne tik savo mintimis apie artėjantį konkursą, kuriame bus ir žiuri nariu, bet ir keliomis ankstesniuose interviu dar nepasakotomis istorijomis.

Tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas – pirmasis tokio masto tarptautinis renginys, skirtas operos solistams. Kaip reagavote, kai sužinojote, kad organizuojamas tarptautinis Jūsų vardo konkursas?

Pirmoji apie tai man užsiminė profesorė Sigutė Stonytė – aš neprotestavau. Pažįstu kelis dainininkus, kurie turi vardinius konkursus. Esu patenkintas, kad į organizacinį darbą man nereikėjo daug kištis – organizacinis komitetas puikiai dirba. Žiuri narius rinkomės labai atsakingai, todėl dalyvius vertins žymūs pasaulyje savo srities specialistai. Pats asmeniškai paskambinau ir žiuri pirmininkauti pakviečiau Lijaną Šukytę – ypatingai vertinu jos dainavimą. Apskritai, visi žiuri nariai – žymūs savo srities specialistai. Tai labai svarbu, kadangi paprastai dainininkai kreipia dėmesį ne tik į konkurso premijų dydį, bet ir į tai, kas sudaro konkurso komisiją. Dėl šios priežasties labai atsakingai rinkomės asmenybes.

Turbūt daug kartų Jūsų jau klausta, kokie gi buvo pirmieji V.Noreikos žingsniai į sceną. Visgi dar kartą pasiteirausiu: kaip viskas prasidėjo?

Pradėkime nuo teatro. Būdamas šešerių ar septynerių buvau pakviestas vaidinti Šiaulių dramos teatre – ten net ir vieną kitą žodį spektaklyje gaudavau. Dirbau „be dublerių“ ir manęs „nepaliuosavo“. Gaudavau atlyginimą, tėveliai jį paimdavo, net nežinau, koks jis ten buvo. Pirmosios mano gastrolės vyko Biržuose ir Pakruojyje. Važiuodamas iš pastarojo, atsilikau nuo traukinio, o brolis, neturėjęs su savimi dokumentų, iššoko paskui mane. Tada teko nakvoti kažkokioje žvyro kasykloje, kur vietinis sargas mus labai gražiai priėmė, pamaitino, o kitąryt siauruku grįžome į Šiaulius. Teatre klausydavausi visų operečių, teatro administracija man net pastatė kėdę balkone. Dar dabar prisimenu kai kuriuos dainų tekstus iš tų laikų. Teatras jau tada man buvo labai svarbus.

Kiek vėliau, jau gyvenant Vilniuje, šeima norėjo, kad mokyčiausi griežti violončele, mat mano brolis Eugenijus Paulauskas, žymus smuikininkas, mokėsi groti smuiku ir buvo man pavyzdys. Mano tėvelis, Eugenijaus patėvis, jį nusiuntė mokytis pas iš Peterburgo atvykusį profesorių S.Jurkevičių – Eugenijus iškart gavo labai gerus pagrindus. Bet aš mokytis groti violončele nesutikau. Paskui pradėjau pūsti „triūbą“, grojau Mokytojų namų orkestre, kurių direktoriumi kurį laiką dirbo mano tėvelis. Visgi pučiamieji man nepatiko ir toliau Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje mokiausi chorinio dirigavimo – ne pas bet ką, o pas patį Antaną Jozėną.

Chorinio dirigavimo privaloma disciplina buvo dainavimas, kurį man dėstė Antanas Norvaiša – pas jį mokiausi beveik metus. Pats A.Norvaiša mokėsi ir Maskvoje, šiek tiek dainavo Kaune. Jau gerokai vėliau, tobulindamasis Italijoje, supratau, kad pirmasis mokytojas man dėstė taip pat – taigi davė labai gerus pagrindus. Galbūt jis ir pats Italijoje buvo mokęsis – reikėtų išsamiau patyrinėti jo biografiją. Vėliau sužinojau, kad Rygos dainavimo katedros vedėjas išsivežė jį dėstyti į Rygą, kur A.Norvaiša po penkerių ar šešerių metų mirė. Bandžiau išsiaiškinti, kur jis palaidotas, bet taip ir nesužinojau.

A.Norvaišai išvykus, mane perkėlė pas mokyklos direktorių Antaną Karosą, kuris paruošė mane stojimams į konservatoriją. Prieš karą jis mokėsi pas Joną Būtėną, bet taip dainininku ir netapo. O nuo trečio konservatorijos kurso perėjau pas Kiprą Petrauską. Aš pats visuomet sakau, kad rimtai dainavimo mokiausi pas pirmąjį ir trečiąjį mokytojus, o lemiamas pamokas gavau Italijoje pas Gennaro Barrą – esu „La Scala“ mokyklos auklėtinis.

Man nuvykus į „La Scalą“ buvome septyniese – du italai ir penki iš Sovietų sąjungos. Dvi vietas be konkurso pasiimdavo Maskvos Didysis teatras. Būdavo taip: penkios balerinos mokosi Maskvoje, o penki dainininkai vyksta į „La Scalą“. Kitos trys vietos būdavo gaunamos per konkursą. Pirmajame ture mūsų buvo 33 dainininkai iš visos Sovietų sąjungos. Paskui, antrajame ture, likome penkiese – jame aš laimėjau. Įdomu, kad tuo, jog aš išvažiuočiau į Italiją ypatingai rūpinosi poeto Tomo Venclovos tėvas Antanas Venclova. Jis net ėjo pas Antaną Sniečkų, kad šis mane išleistų. Su pačiu T.Venclova sėdėjau viename suole mokykloje, gyvenome visai šalia, dabartinėje Pamėnkalnio gatvėje. Taigi tokia ilga ir sudėtinga buvo mano karjeros pradžia.

Daug pasakojate apie savo dėstytojus. Kaip galėtumėte apibūdinti pedagogo reikšmę dainininko tobulėjimo procese?

Tai labai įdomu. Daugelis pasaulinio garso dainininkų nėra geri dėstytojai, tačiau yra ir puikių. Aš pats perėjau daug skirtingo amžiaus dainavimo etapų. Vaikystėje gyvai radijuje dainavau gal penkis kartus – tada juk nebuvo jokių įrašų, atsistoji ir dainuoji. Prisimenu, pirmasis pedagogas mane atidžiai mokė kvėpavimo, pratimų. Jis teisingai prižiūrėjo jauną dainininką. Antrasis dėstytojas man labai daug padėjo, apsaugodamas balsą. Kadangi buvo mokyklos direktorius, jis leido sau „neklausyti“ planų, pagal kuriuos aš turėjau dainuoti tam tikrus kūrinius. A.Karosas buvo tarsi mano balso saugotojas. Pas K.Petrauską mokytis buvo labai įdomu. Tarp kitko, aš labai gerai mokėjau jį pamėgdžioti, netgi taip, kad nebūdavo galima atskirti.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Virgilijus Noreika
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Virgilijus Noreika

Pas jį dariau pažangą, siekdamas aukštų gaidų. Būtent pas K.Petrauską, galima sakyti, perėjau į aukštesnę dainavimo pakopą. Tačiau jis man neduodavo dainuoti pratimų. Dėstytojas sakydavo, kad pas jį turi ateiti jau paruoštas dainininkas, o jis dirbs tik su interpretacija. Man tada buvo tik 20-imt, koks iš manęs dar dainininkas? Italai sako, kad apskritai dainuoti pradėti galima tik nuo 23-jų ar 24-erių metų, tik tada balsas subręsta. Pats pastaraisiais metais esu labai patenkintas keliais savo studentais – talentingi dainininkai pas mane mokosi.

O kas, Jūsų nuomone, visgi svarbiausia jaunam dainininkui? Ar gali tie, kurie galbūt turi mažiau talento, sunkiu darbu pralenkti tuos, kuriems iš prigimties lyg ir duota daugiau?

Pasakysiu paprastai. Dainuoja – ne balsas, o protas. Jis vadovauja visam dainavimo procesui. Tai, kaip sujungiamas protas su esamu balsu, ir lemia kaip dainuojama. Svarbu, ir tai, kokius refleksus pedagogas išugdys, ar teisingai pasakys, ką daryti. Nuo to priklauso dainininko vystymasis. Reikia jauną dainininką išmokyti galvoti, atidaryti burną – tai technika. Prieš kelis mėnesius buvau Estijoje – esu Estijos muzikos akademijos daktaras. Ten teatre kabo etatinių solitų portretai, vienuolika vyrų ir šeši iš jų – mano mokiniai.

O ar sekate savo buvusių mokinių veiklą? Šiandien daug jų dainuoja ne tik Lietuvos, bet ir prestižinėse užsienio scenose.

Seku, bet nedalyvauju kiekviename spektaklyje. Pirmasis žymesnis mano mokinių buvo Sergejus Larinas, dainavęs geriausiose operose visame pasaulyje. Jis ir palaidotas mūsų Antakalnio kapinėse. Pasaulyje dainuoja ir mano Edgaras Montvidas, Vaidas Vyšniauskas (užsienyje prisistatantis kaip Kristijanas Benediktas), Laimonas Pautienius, Liudas Norvaišas, Arūnas Malikėnas, Kęstutis Alčiauskis – iš viso 47 dainininkai jau baigė studijas pas mane. Merūnas mane irgi vadina mokytoju, jis pas mane atėjo jau tik studijuoti magistro. Iš pradžių jis mokėsi pas mano draugą, a. a. Joną Antanavičių, buvusį Kauno muzikinio teatro solistą. Šis man kažkada pasakė: „Virgilijau, ruošiu tau studentą“.

Apskritai, kalbant apie lietuvišką dainavimo mokyklą. Iš kokios tradicijos ji, Jūsų nuomone, yra perėmusi daugiausia bruožų?

Tik iš itališkos. Nors trys laikraščiai Rusijoje yra rašę: „Noreika – rusų muzikos išpildymo etalonas“. Tarp kitko, žinote, kaip baigėsi mano karjera Didžiajame teatre? Ten dainavau „Traviatą“, „Toską“, „Rigoletą“, kitus – iš viso aštuonis vaidmenis. Dalyvauvau gastrolėse „La Scala“ teatre, dainavau jas atidarant.... O 1975 m. pavasarį į savo kabinetą mane pasikvietė teatro direktorius. Jis kategoriškai liepė man pereiti į etatinį darbą. Siūlė 600 rublių atlyginimą ir trijų kambarių butą Maskvos centre. Man tai buvo labai netikėta ir aš atsisakiau. Tada man ir buvo pasakyta, kad daugiau Didžiajame teatre nedainuosiu – darbo jame neatsisakoma. Bet nesigailiu. Esu savame krašte, o ten niekada nebūčiau buvęs savas. Aukščiausiasis mane nukreipė ten, kur reikia.

Bet kokiu atveju Jūsų solinė karjera buvo įspūdinga. Bet be jos taip pat reikšmingą gyvenimo laikotarpį praleidote ir vadovaudamas Nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Kokie Jūsų prisiminimai iš tų laikų?

Vadovavau teatrui lygiai šešioliką su puse metų. Be abejo, dainavimui tai trukdė. Kai mane panoro paskirti direktoriumi, ilgą laiką nesutikau. Tuo metu turėjau problemų su balsu: „susirgo“ viena mano balso klostė, dainuojant viršuje man kartais „sutraškėdavo“ balsas. Galbūt Kultūros ministerijos atstovai galvojo, jog aš jau baigiu karjerą? Iš pradžių pokalbiai su ministru vykdavo asmeniškai. Tačiau kartą buvau pakviestas susitikimui, kuriame dalyvavo ne tik ministras, bet ir kai kurie darbuotojai. Tada supratau, kad garsas apie mano balso problemas pasklis ir bus labai sunku dirbti. Todėl aš, paprašytas jau trečią kartą, sutikau vadovauti teatrui su viena sąlygą – turėjau būti ne direktorius, o meno vadovas. Vėliau, pasitobulinęs ir finansų srityje, priėmiau ir direktoriaus pareigas.

Be abejo, kad Kultūros ministerijos vadovai žinojo mano biografiją. Šios istorijos, beje, dar niekada nepasakojau. Įstojau į akademiją 1953 m. ir reikėjo užsidirbti, todėl vasarą nuėjau dirbti auklėtoju į stovyklą, kurioje buvo apie 170 vaikų. Tada man buvo 19 metų. Sezono pabaigoje kažkur išvyko vyriausia vadovė ir buvau paprašytas ją pakeisti. Ji buvo antras svarbiausias asmuo po direktoriaus. Po antro kurso vėl ten nuvažiavau, iškart pakviestas būti vyriausiuoju vadovu. Tačiau direktorius tąkart „užgėrė“ ir buvau paprašytas laikinai perimti jo pareigas. Vadovybei patiko kaip dirbu ir galiausiai buvau paskirtas nuolatiniu stovyklos direktoriumi. Stovykla – ant ežero kranto, daug vaikų, reikėjo dirbti atsakingai. Kaip šiandien prisimenu, kad į dieną galėdavau išleisti vaikų maitinimui 1800 rublių, o, būdavo, išleidžiu 2000, 2100 ir vaikams kaip maža, taip maža valgyti.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Virgilijus Noreika
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Virgilijus Noreika

Tačiau vėliau pastebėjome, kad virėjos duktė penktadieniais atvažiuodavo ir išsiveždavo du didžiulius krepšius maisto – išsprendžiau šią situaciją. Matyt, todėl ir po trečio kurso mane paskyrė direktoriumi – tada jau pastačiau vaikams baseiną. Po ketvirto kurso mane kvietė ir vėl, bet tada atsisakiau – jau buvau operos solistas. Tokia istorija – vadovauti ir bendrauti su žmonėmis tapo netikėta jaunystės patirtimi. Manau, kad valdžia žinojo apie mano organizacines galimybes.

Pradėjęs vadovauti teatrui, tvarkiau jo akustiką, pastačiau du poilsio namus darbuotojams Varėnos rajone ant ežero kranto, sutvarkėme pastatą prieš tarnybinį įėjimą. Teatras neturėjo repeticijų salės, siekėme tai ištaisyti. Prisimenu, kai mums buvo pasiūlytos gastrolės Maskvos Didžiajame teatre. Pasiūlė gastroliuoti dvi savaites, o aš pasakiau, kad išsilaikysime teatre ir visą mėnesį. Ir išties, visą mėnesį lankomumas buvo šimto keturių procentų, o juk beveik visus spektaklius dainavome lietuvių kalba!

Teatre man vadovaujant dainavo vien mūsų solistai, stengiausi statyti spektaklius pagal balsus, kuriuos turėjome, todėl dainininkai sparčiai tobulėjo, o vėliau drąsiai išvažiuodavo dainuoti ir į užsienį. Per sezoną rodydavome beveik 300 spektaklių, sekmadieniais – net po du. Todėl man skaudu, kad buvau „nuimtas“ ne tik iš teatro direktoriaus pareigų, bet ir kaip dainininkas. Tada vienintelis čia dainavau Otelą, o turėjau dviem metams emigruoti į Venesuelą... Ten dainavau vos tris ar keturis koncertus per dvejus metus. Venesueliečiai uždraudė mūsų pasirodymus, nes labai jau skyrėsi mūsų dainavimo lygis nuo jų – teko užsiimti pedagogika. Dirbau Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje Karakase. Paskui atėjo į valdžią prezidentas, kuris pradėjo Venesuelą naikinti, ir mes išvažiavome namo.

Šiandien į teatrą nueinu nedažnai – vis dar esu labai užsiėmęs. Man šiek tiek abejonių kelia tai, kad labai dažnai pas mus dainuoja „gastrolieriai“. Be trenažo nebūtų nei Virgilijaus Noreikos, nei Sergėjaus Larino, nei Liudo Norvaišo, nei kitų. Dainininkai neišauga be spektaklių, todėl mano pagrindinis tikslas buvo leisti dainuoti jauniems, nors svečių irgi pakviesdavome.

Jūsų kūrybinėje biografijoje – įspūdingas skaičius vaidmenų. O visi operos solistai turbūt turi tam tikras partijas, kurios jiems dėl vienokių ar kitokių priežasčių, labiausiai įsiminė, buvo tarsi svarbiausios, brangiausios, o gal pareikalavusios daugiausia pastangų. Ar galite ir Jūs tokius vaidmenis išskirti?

Man lengviau pasakyti, kurių vaidmenų aš nemėgau. Ne prie širdies man buvo dainuoti Jules Massenet operoje „Manon“, nes man nepatiko vyriškasis personažas, kurį Manon vedžioja už nosies. Nelabai mėgau ir Verterį, nors ten man patinka kelios labai gražios arijos. Nepatikdavo dainuoti „Mergaitėje iš Vakarų“, mat ta partija daugiau centriniam tenorui, kas ne visai atitiko tai, ką tuo metu dainuodavau aš, tekdavo forsuoti balsą. Išties, visuomet mėgau dramos kupinus vaidmenis. Tačiau ruošdamas bet kokią partiją, dažniausiai ją natūraliai pamėgsti, randi daugybę gražių dalykų. Man labai patikdavo dainuoti, kai diriguodavo mūsų, lietuvių dirigentai, partijas atlikdavome lietuviškai, kiekvienas žodis būdavo suprantamas publikai. Na, o jeigu reikėtų išskirti vaidmenį, kurį teko dainuoti daugiausia kartų, tai turbūt būtų Hercogas iš „Rigoleto“. „Širdis mergelių...“ dažnai tekdavo dainuoti bis'ui. Puikia opera laikau V. Klovos „Pilėnus“, nesutinku tik su dviem libreto aspektais. Pastatyta taip, kad geri, suaugę vyrai pabaigoje nusižudo – juk reikia eiti ir stoti į kovą! Paskutinė arija iškilminga, o mes einame žudytis... Tačiau aš negalėjau tuo įtikinti kūrėjų. Gerbiu lietuvių operų autorius – per šešiolika su puse metų vadovaujant teatrui teko pastatyti net 18 lietuviškų veikalų.

Daug kalbėjomės apie operą, bet be gausybės vaidmenų sceniniuose veikaluose, didžiulis ir Jūsų kamerinės muzikos repertuaras.

Sunkus kamerinės muzikos dainininko darbas. Ją juk priimta dainuoti originalo kalba, reikia dainuoti ir vokiškai, rusiškai, sakralinius kūrinius – ir lotyniškai, o jei dar prancūziškai... Visada mėgstu atlikti lietuvių kompozitorių muziką, savo natų bibliotekoje turiu daug jų kūrinių – vien Benjaminas Gorbulskis specialiai man parašė per 30 dainų. O iš viso mano repertuarą sudaro apie 1000 kūrinių, kokius 600 jų galėčiau trumpai pakartojęs dainuoti nors ir rytoj.

Konkursas nenumaldomai artėja. Kokiomis nuotaikomis jo laukiate?

Stengiuosi daug nesikišti. Konkurso rengėjai prašė, kad pakalbėčiau su kai kuriais savo pažįstamais dainininkais, kad jie atsiųstų savo mokinius. Bet daug jų jau ir nebėra – tiek jaunesnių, tiek vyresnių. Vienas kitas likęs, bet nedėsto, neturi mokinių. Yra ir dar vienas dalykas: kviesdamas įsipareigočiau. Tačiau ir be to organizacinis komitetas sulaukė net 180 paraiškų iš daugiau nei 30 pasaulio šalių – tuo labai džiaugiuosi. Norėtųsi, kad šis dainininkų konkursas toliau egzistuotų, o nuo pirmojo ypatingai daug priklauso. Svarbu, kad jis būtų tinkamai išviešintas, matomas žiniasklaidoje, neužgestų.

O koks, Jūsų manymu, turėtų būti nugalėtojas?

Konkurse privalo nugalėti geriausias. Čia negali būtų mielaširdystės, sakymo, kad „ateityje iš jo dar bus“.. Čia svarbu, kaip solistas dainuoja dabar – ne pedagogų tai posėdis, kai žiūrima, kokia pažanga padaryta. O nusivylusių visada bus – aš pats Michailo Glinkos konkurse nė į trečią turą neperėjau, nors padainavau puikiai. Tada laimėjo žiuri nario studentas, o vėliau, kiek teko teatrų apvažiuoti, taip ir negirdėjau, kad jis kur dainuotų. Mes to neleisime – turi nugalėti geriausias.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą