Buvusioje Vilniaus žydų geto teritorijoje įrengta ekspozicija „Malina“ – tai slėptuvė, kurioje žydai bandė išgelbėti savo ir artimųjų gyvybes.
Žodis „malina“ gali būti aiškinamas taip: pirma, – tai hebrajiško žodžio „malion“ – „viešbutis“ reikšmė. Lietuvoje šis žodis priskirimas žargonizmams. Ši unikali ekspozicija – tai būdas parodyti II pasaulinio karo baisumus ir išgyvenimo pastangas.
„Kadaise „malinose“ slapstydavosi vagys. Nacių okupacijos metais žodis „malina“ mieste pradėjo skambėti vis dažniau. Malinas įrenginėjo naktimis, jos kūrėsi rūsiuose, po šiukšlių dėžėmis – visur, kur tik leido žmogaus fantazija. Iš pradžių „malinos“ gete buvo gan primityvios – rūsiuose, tamsiuose kambarėliuose, palėpėse ir panašiose vietose. „Malinos“ buvo prabangios ir skurdžios, didelės ir mažos, skirtos vienai šeimai, o kartais net šimtams žmonių. Paskutinėmis geto dienomis slėptuvių įrengimo menas pasiekė didžiausių aukštumų. Išaugo visas požeminis miestas.“
„Malinose“ dažnai vykdavo baisių tragedijų. Žmonės ten neretai mirdavo iš bado ar dėl tyro oro stokos. Naikinant getą dešimtys „malinų“ su gyvais žmonėmis buvo palaidotos po susprogdintų namų griuvėsiais.
Rimanto Dichavičiaus fotografijos paroda „Paminklas paminklui“ – tai tik aidas, tik šešėlis, tik menki trupiniai to, ko jau nebėra. Šiandien neberasime ant šių jaukių, nugludintų Vilniaus kalvelių nei vieno akmens iš tų šimtų ir tūkstančių ten sergėjusių mirusiųjų dvasią seniausiose žydų kapinėse. Jie visi virto skalda, tiltų ar namų pamatais, laiptais – vienu mirksniu, – po nematomos rankos slaptos plunksnos brūkštelėjimo. Tai įvyko 1965 metais – ramiai, tyliai – kaip ir visi atlikti juodieji darbai.
