Moterys dažniau abejoja savimi siekdamos karjeros ar save pozicionuodamos. Jos jautriau ir giliau reaguoja į kritiką, pasineria į savianalizę. Moterys dažniau turi laviruoti tarp begalės rolių, ieškoti būdų viską suspėti. Iš jų reikalaujama visose srityse daugiau, geriau, o viso to išgyvenama pasekmė – atidėtos svajonės bei nutildytas savas autentiškas vidinis balsas. Kaip moteris tokiu atveju kalba viešoje erdvėje – savo balsu? Ką ji pasako apie save ne tik žodžiais? Balsas, kuris dreba prieš auditoriją, išduoda kur kas daugiau nei nedrąsą. O ar galima mėgautis viešu kalbėjimu taip, kaip mėgaujamės muzika ar teatru? Aktorė, lektorė, koučerė ir buvusi Vilniaus senojo teatro vadovė Olga Polevikova sako – taip, jei tik išdrįstame pradėti. „Viešasis kalbėjimas yra amatas, kurio galima mokytis, o balsas – mūsų kūrybos įrankis“, – įsitikinusi ji. Pasak pašnekovės, balsas atskleidžia žmogaus trapumą, vidines būsenas, kartais net sveikatos problemas. Spalio 11 dieną Vilniuje konferencijoje „(ne)Tobula moteris. Moters balsas“ Olga kalbės tema „Balso algoritmas: pastebėjimai apie baimes ir drąsą“. Olga – trijų vaikų mama, veikli moteris sėkmingai balansuojanti tarp visų savo rolių tikrai turi kuo dalintis. Prieš renginį pasikalbėjome su Olga apie jos patirtis, iššūkius ir tai, kodėl moters balsas šiandien yra svarbesnis nei bet kada.
Veiklumo Jums netrūksta, kaip save pristatytumėte vienu sakiniu?
Esu lektorė, scenos kalbos dėstytoja ir koučerė, padedanti lyderiams ir kūrėjams atrasti balsą bei drąsą kalbėti gyvai, įtaigiai ir autentiškai.
Kokius savo pasiekimus ar veiklas išskirtumėte šiandien?
Mano pasiekimai – tai ne titulų ar sertifikatų sąrašas, o žmonės, kurie po užsiėmimų su manimi išeina labiau pasitikėdami savimi. Didžiausias mano asmeninis laimėjimas – jau trejus metus esu trijų vaikų mama. Manau, nieko didesnio gyvenime nebeatsitiks, todėl mano darbai ir veiklos šiandien yra priedai prie vaikų, o ne atvirkščiai. Dirbdama visada žiūriu per šią prizmę – ar tai darys mane jų akyse įkvėpimu, ar tik atims iš jų laiką. Myliu juos ir noriu būti jiems pavyzdys, jog galima gyventi drąsiai, su prasme ir smalsumu.
Profesinėje srityje man svarbiausias pasiekimas – esu pirmoji Lietuvoje pradėjusi vesti savęs pažinimo per balsą mokymus. Pati nustebau, koks didžiulis buvo išreikštas susidomėjimas ir akivaizdus poreikis. Tai tapo nauja kryptimi, kurioje susijungia teatras, psichologija ir žmogaus vidinis pasaulis. Taip pat Europos humanitarinio universiteto iniciatyva sukūriau kartu su kitais ekspertais bakalauro studijų programą „Teatro meno raiška ir vadyba“, pagal kurią studijas šiais metais baigė pirmoji mūsų jaunųjų aktorių absolventų laida. Man tai labai prasminga – tarsi paleisti į gyvenimą savo vaikus su atsakomybe ir su didžiuliu pasididžiavimu.
Dar viena veiklumo linija, kuri nuolat kartojasi mano kelyje – drąsa eiti ten, kur dar mažai kas buvo. Tapau jauniausia vadove, kūriau naujas mokymų, studijų programas, kai aplinkoje buvo daugiau „prieš“ nei „už“. Tai nėra vien tik apie drąsą – labiau apie nenumalšintą smalsumą, kuris yra mano variklis. Man atrodo, kad dar žinau per mažai, todėl einu tyrinėti, mokytis, išgyventi ir dalintis. Šis smalsumas mane veda iš veiklos į veiklą ir tikiu, kad lydės iki gilios senatvės. Stebiu žmones, kurie ir būdami devyniasdešimties išlieka smalsūs – man tai didžiausias įkvėpimas ir orientyras.
Kokia vis tik veikla yra mieliausia Jūsų širdžiai?
Iš esmės turiu du darbus – būti mama ir būti mokytoja. Abu man teikia beprotišką džiaugsmą, nes tiek vaikai, tiek studentai moka nustebinti, kartais užduoti klausimą, kurio pati sau nebūčiau sugalvojusi užduoti. Tokie momentai – pati saldžiausia veiklos dalis.
O kas Jus įkvepia, motyvuoja kasdien?
Įkvėpimą randu žmonėse. Kiekviena diena, praleista su studentais ar mokiniais, man atneša kažką naujo – mažą atradimą ar įžvalgą. Noras tai patirti vėl ir vėl iš naujo mane kasdien traukia į auditoriją. Bet kartu esu išmokusi ir sustoti – pasisemti energijos iš knygų, muzikos, kelionių ar tylos. Rašymas mane labai stipriai grąžina į save, jis tarsi įžemina, padeda apdoroti patirtis ir sugrąžina aiškumą. Daug klausausi žmonių, kuriuos laikau autoritetais, kuriuos gerbiu. Jų mintys, būdas būti, balsas man tampa įkvėpimu ir primena, kad visada yra kur augti. Bet jeigu apibendrinčiau, kas motyvuoja – labiausiai knygos. Tai yra tai, kas palaiko mano ugnelę ir leidžia išsaugoti džiaugsmą.
Esate be galo smalsi, žingeidi. Iš kur semiatės energijos ir noro imtis vis naujų iššūkių?
Man viskas įdomu – esu smalsi iki širdies gelmių. Su metais atradau dar vieną džiaugsmą – keisti artimas veiklas. Man buvo gera būti teatro vadove ir grįžti į auditoriją pas studentus, gera užsiimti privačia praktika ir tuo pat metu imtis socialinių atsakomybių. Toks greitas vaidmenų kaitaliojimas mane pakrauna ir kartu tampa poilsiu.
Smalsumas mane veikia kaip savaime besiplečiantis medis: sužinau vieną dalyką, tada iškart kyla papildomi klausimai, gilinuosi į juos, o tada atsiveria naujos kryptys ir taip be galo. Tai tarsi grandinė, kuri visada veda pirmyn. Visa tai įmanoma todėl, kad labai stipriai jaučiuosi pasaulio dalimi – man rūpi, kas vyksta aplink, rūpi visuomenė, žmonės. Stebėtojos vaidmuo man nėra patogus – aš negaliu likti nuošalyje, kai kažkas vyksta šalia. Aš noriu dalyvauti, būti savo gyvenimo žmogumi. Tas nuolatinis dalyvavimas, judėjimas, buvimas su žmonėmis ir jų pasauliais man suteikia energijos ir noro imtis naujų iššūkių.
Kada įvyko didžiausias jūsų gyvenime lūžis? Kas atsitiko, kas turėjo įtakos (įvykis, asmuo, sprendimas ir pan.)?
Lūžio, kad vieną dieną staiga viską suprasčiau, nebuvo. Buvo esminiai periodai, taškai. Paauglystėje man atrodė, kad viskas labai aišku: pabaigi universitetą, tada šeima ir pan. Bet gyvenimas parodė, jog viskas klostosi kitaip.
Vienas iš esminių priimtų sprendimų gyvenime – eiti paskui savo svajonę ir stoti į aktorystę. Patekau į Dalios Tamulevičiūtės kursą. Būti jos studente man prilygo laimėtam aukso puodui. Dėstytojos nebėra jau apie dvidešimt metų, bet ji vis dar yra šalia manęs – nuolat mintyse su ja tariuosi. Tai nebuvo vienkartinis lūžis, bet etapas, kuris mane iš esmės suformavo.
Kitas esminis periodas – kai pradėjau dėstyti. Šis sprendimas davė kryptį, kurios net nebūčiau galėjusi įsivaizduoti. Vėliau atėjo savo verslo kūrimas, gyvenimas iš profesijos, o po to ir vadovavimas teatrui. Įdomu tai, kad būtent Tamulevičiūtė pranašavo, jog vadovausiu teatrui. Apie tai sužinojau daug vėliau.
Buvo ir kiti etapai: motinystė, pasitraukimas iš teatro, grįžimas į jį. Visi šie patyrimai mane keitė. Jei vis dėlto reikėtų įvardyti vieną dieną, tai būtų ta, kai supratau: viską, ką turiu, galiu ir neturėti. Kas mane myli, gali ir nebemylėti. Namai, kuriuose gyvenu, galėtų būti ne mano. Suvokimas buvo labai paprastas ir kartu labai gilus – pasaulis man neskolingas. Ir tai tapo didžiuliu išlaisvinimu.
Rolės – dukra, mama, žmona, vadovė, aktorė, lektorė, mokytoja – ko kiekviena rolė moko Jus? Skirtingos rolės – kas jas visas vienija?
Visose savo rolėse stengiuosi likti savimi. Galbūt todėl galiu pasakyti, kad vienintelis dalykas, kuris visas roles vienija – esu aš pati. Žinoma, vienos rolės man sekasi geriau, kitos sunkiau ir balanso paieška tarp darbų, karjeros, namų, šeimos nuolat iškyla kaip iššūkis. Kaip ir daugeliui, man tai didelis klausimas.
Pastebiu, kad dažnai lengviau įsipareigoti kitiems, o savo šeimos ar net savo pačios interesus nustumti į šalį. Tarkime, šiandien turiu daug darbų, todėl šeimos pramogą atidedame rytojui. Atrodytų, menkas dalykas, bet per tokius atidėliojimus šeima kartais nukenčia dažniau nei svetimi žmonės, kuriems nedrįsčiau atsakyti. Gyvenimo balansas nėra savaime duotas – jo reikia sąmoningai ieškoti, stengtis jį išlaikyti.
Pirmą kartą apie roles rimčiau susimąsčiau perskaičiusi Stephen R. Covey „7 efektyviai veikiančių žmonių įpročiai“. Autorius siūlė susirašyti savo pagrindines roles ir stebėti, ką per savaitę jose nuveikei. Nuo tada stebiu, ar „pralošiau“ kurį nors vaidmenį, ar ne. Kartais pralošiu. Savistaba ir sąmoningumas padeda priimti sprendimus kuo sąmoningiau, o ne mechaniškai. Man svarbiausia, kad kiekvienoje rolėje likčiau gyva ir tikra.
Esate viename interviu pasakiusi, kai Jūs buvote teatro vadovė, kad atsparumas netaptų kietumu. Ar pavyksta?
Jeigu neprimintumėte, kad tai pasakiau aš, turbūt pati nustebčiau – „oho, kokia gera mintis“, kuri labai teisinga. Atsparumas lengvai gali virsti kietumu, jeigu nesi sąmoningas. Atsparumas turi saugoti, bet ne užgrūdinti iki nejautrumo. Ir tai kasdienė praktika, reikalaujanti dėmesio. Tikiuosi, kad man bent šiek tiek pavyksta.
Grįžtant prie balanso, Jūs vedate radijo laidą „Gyvenu ir spėju“. Ar tai vienas iš balanso paieškos būdų, kai kalbinate pašnekovus ir aktualioje temoje pasigilinate pati? Greičiausiai balanso paieškos ir inspiravo vesti laidą, nes tai aktualu ne tik Jums.
Laida „Gyvenu ir spėju“ man yra ne tik projektas, bet ir būdas pačiai ieškoti balanso. Aš apskritai linkusi ieškoti efektyvumo – kaip viską sudėlioti taip, kad būtų ne tik atlikta, bet ir prasminga, kad vestų į vidinę darną. Laidoje man įdomiausia pasimatuoti: aš taip, o kaip tu? O kaip tau yra? Kaip tu supranti pasaulį, ką išskiri? Tada atsiveria kitokios perspektyvos.
Kurdama laidos programos koncepciją pasirinkau nelįsti į eterį su savo ekspertiškumu. Čia nesu dėstytoja ar koučerė – tiesiog klausiu ir klausausi. Be galo smagu, nes tai padeda pačiai pamatyti daugiau. Šie pokalbiai man yra vienas iš įkvėpimo būdų – išgirsti kitą žmogų, pasisemti jo minčių, pajusti, kaip jis gyvena. Toks klausymasis, įsiklausymas mane pačią augina, padeda išlaikyti sąmoningumą, kurio niekada negali būti per daug. Aš nelabai tikiu, kad įmanoma gyvenimą paleisti vien automatiniu režimu. Taip, įpročiai yra naudingi, bet svarbiausia – neprarasti dėmesio, budrumo, būti gyvai. Laida man tai primena kiekvieną kartą.
Kai moterys pas jus mokosi kalbėjimo viešai meno, su kokiais iššūkiais jos dažniausiai susiduria? Kaip mokote juos spręsti?
Psichologai seniai pastebėjo skirtumą tarp vyrų ir moterų pasitikėjimo savimi. Karjeroje, pavyzdžiui, moteris, kandidatuodama į pareigas, dažnai abejoja – atrodo, kad jos CV dar nepakankamai geras. Tuo tarpu vyrai, aiškiai matydami, kad jų CV nepakankamai stiprus, drąsiai eina ir kandidatuoja. Sakykime, tai nėra taisyklė, tačiau dažnas atvejis. Ta pati taisyklė galioja ir kalbėjime, ir savęs pozicionavime. Moteris daug aštriau išgyvena perfekcionizmą. Yra labai daug skirtingų situacijų, atvejų ir niuansų, savų istorijų, bet subtilumas yra daugiau būdingas moteriai. Moterų reakcija į kritiką, į savęs analizę – gilesnė.
O kaip išdrįsti kalbėti viešai? Ar moterys dažnai slepia savo balsą, bijo viešumo? Kaip manote, kodėl?
Aš neteigčiau, kad moterys labiau bijo ar slepia balsą. Išeiti kalbėti viešai reikia ne tik drąsos, bet ir įgūdžių. Kaip važiuojant dviračiu reikia mokėti laikyti balansą, taip kalbant viešai reikia jausti sceną, laiką, energiją. Tai išmokstama – ateini, pabandai ir pamažu tampa lengviau. Kartais reikia daug kartų, saugios erdvės, kad žmogus pajaustų, jog įmanoma, pasimatuotų, kaip jam jo pasirinkta tema.
Man smagiausia matyti, kai mokiniams ima lengvėti, kai viešasis kalbėjimas jiems pradeda teikti džiaugsmą ir azartą. Tikrasis rezultatas yra ne tik „gebėti kalbėti gerai per kančias ir stresą“, o pajusti, kad pats procesas gali būti malonus.
O kaip pradėti? Labai paprastai – pradėti. Išsižioti, pasakyti pirmus žodžius, atrasti erdvę, kur tai būtų galima daryti saugiai. Papildoma drąsa vien nuo galvojimo apie ją tikrai neateis. Viešasis kalbėjimas yra amatas – jį reikia imti ir daryti savo balso stygomis, rankomis, širdimi. Ir kai žmogus patiki, kad kalbėjimas gali būti kūrybos forma, tada jis atneša didžiulį pasitenkinimą.
Moters balsas – kaip jūs suprantate, kas tai? Ką jis reiškia jums?
Balsas – labai plati tema, o moters balsas gal net dar platesnė. Man jis – tarsi raudonasis siūlas, jungiantis mūsų vidinį ir išorinį pasaulį. Fizinį ir dvasinį pasaulius sieja nematomas ryšys ir jei įsiklausai į balsą, jis pasako daugiau nei žodžiai. Aš tikiu, kad terapeutui viską pasako kūnas, tyrimams – skaičiai, o man apie žmogų viską pasako balsas.
Balsas atskleidžia mūsų atvirumą arba trapumą, parodo, kas vyksta viduje. Jame yra viskas. Šiuolaikinė medicina jau patvirtina, kad iš balso galima net nusakyti kai kurias ligas. Man balsas yra vartai į žmogaus dvasinį pasaulį, ir kuo labiau mokomės girdėti vieni kitų balsus, tuo daugiau sužinome vieni apie kitus.
Kokia bus jūsų tema konferencijoje „(ne)Tobula moteris“?
Pasidalinsiu savo 20-ties metų patirtimi balso temoje, atskleisiu, kur yra kūrybinė moterų galia naudojant pilnai savo balsą.
Kaip manote, ar tokios konferencijos kaip ši „(ne)Tobula moteris“, kurios tema šiemet yra Moters balsas, yra reikalingos?
Esu įsitikinusi, kad tokios konferencijos ne tik reikalingos, bet būtinos. Visų pirma – įkvėpimui. Kuo toliau, tuo sunkiau kardinaliai naujų žinių atrasti, bet jeigu išeini iš konferencijos su viena prasminga mintimi, manau, tai jau labai daug. Tokie susitikimai suteikia galimybę pasižiūrėti į kitus, pasiklausyti, pasimatuoti savo patirtis, pajusti bendrą energiją – tai neįkainojama. Dėl to ir einame į konferencijas – atrasti sau dar truputį jėgų, motyvacijos, vidinio turinio. Tai labai stipri patirtis.
Ko palinkėtumėte moterims, kurios bijo save drąsiai, gyvai išreikšti arba siekti savo svajonių?
Linkiu, kad aplinkybės susiklostytų taip, jog kiekviena moteris pajaustų tą vidinį draivą ir pasimėgavimą procesu, atrastų džiaugsmą išreikšti save – gyvai, drąsiai, autentiškai. Linkiu, kad moterų kelyje vis atsirastų naujų galimybių priartėti prie to, kas tikra, gyvybinga ir žmogiška. Ir kad jausmas bei minėtos galimybės būtų ne vienkartinės, o visada lydėtų kaip natūralus gyvenimo ritmas.
Apie taip, kaip save geriau išgirsti ir būti išgirstai, apie tai, kaip autentiškai išreikšti savo balsą ne tik per kūną, judesį, bus jau septintus metus vyksianti konferencija „(Ne)Tobula moteris“, kuri suburs moteris iš visos Lietuvos atviram ir nuoširdžiam pokalbiui apie „Moters balsą“. Konferencijos tikslas – padrąsinti moteris atrasti savo autentišką balsą, mokytis jį reikšti viešumoje, darbe, santykiuose ir kasdienybėje. Renginio programoje – 15 įkvepiančių pranešėjų iš įvairių sričių, temos apie santykius, savivertę, išvaizdą, viešąjį kalbėjimą bei profesinės tapatybės paieškas.
Daugiau informacijos apie programą ir bilietų įsigijimą galima rasti oficialioje svetainėje: https://netobulamoteris.lt/ . Konferencija „(Ne)Tobula moteris“ vyks spalio 11 d. Vilniuje, LVSO salėje.[LK1]
Bilietus galite įsigyti jau dabar: https://shorturl.at/5ZQu0
