Ši data tapo pretekstu Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nariams Lilijai Valatkienei ir Vytautui Jonui Juškai apkeliauti visus garsios LDK Oginskių giminės dvarus Lenkijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje. LŽS keliautojų klubo nariai parengė įspūdingą fotografijų parodą bei paskaitų ciklą „PATRIA UNA“ (Tėvynė viena). Fotografijų paroda eksponuojama Utenos rajono Užpalių dvare, o paskaitų ciklas tęsiasi nuo spalio mėnesio.
Pažintinių paskaitų ciklas ir fotografijų paroda neatsitiktinai atkeliavo į Užpalius. Čia neseniai rekonstruotas ir kultūrinei veiklai perduotas buvęs ekonominis dvaras, kurį valdė LDK didysis etmonas, meno mecenatas Mykolas Kazimieras Oginskis. Bevaikis etmonas savo turtą, – dvarus ir žemes paveldėjimo teise užrašė talentingam sūnėnui Mykolui Kleopui Oginskiui.
„Garsi Oginskių giminė buvo labai didelė ir įtakinga, tačiau Mykolas Kleopas Oginskis, bene reikšmingiausia figūra, palikusi giliausią įspaudą LDK istorijoje, todėl pasirinkau šią asmenybę savo fotografinių tyrimų objektu. Mykolo Kleopo Oginskio vardas daugeliui lietuvių pirmiausia siejasi su garsiuoju polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“, tačiau mažai kas žino, kad M.K.Oginskis buvo ne tik kompozitorius, bet ir politikas bei diplomatas. Muzika buvo tik viena iš daugelio šios įvairiapusės asmenybės veiklos sričių“, – sakė žurnalistė, menininkė parodos autorė Lilija Valatkienė, sekusi Oginskių giminės pėdsakais Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos dvaruose ir Florencijoje.
M.K.Oginskis palaikė 1791-ųjų Gegužės 3-osios konstituciją, pasisakė už politinių teisių suteikimą miestiečiams, pats įsirašė į Vilniaus miestiečius.
Kunigaikštis aktyviai dalyvavo 1794 m. Tado Kosciuškos sukilime, pats vedė dalinius prieš rusų kariuomenę. Būdamas privilegijuoto luomo atstovas savanoriškai atsisakė luomo teikiamų privilegijų, pats sėdo ant žirgo ir vedė sukilėlius prieš rusų pajėgas. Savo turtus M.K.Oginskis užrašė kariuomenės reikmėms.
„Ką reiškia savo šalies patriotui Po įtemptų Rusijos karinės agresijos ir antrojo LDK padalijimo metų bei dalyvavimo 1794 m. sukilime, prievarta emigruoti? O žlugus bet kokioms viltims atkurti prarastą valstybingumą ir 1822 m. antrą kartą emigruoti, – šiandien įsivaizduoti sunku“, – pasakoja kultūrologas Vytautas Jonas Juška, už savo veiklą pelnęs Globalios Lietuvos apdovanojimą.
Šiandien Lietuvoje praktiškai nebeliko šeimos, giminės, iš kurios artimiausieji nebūtų emigravę iš savo gimtosios šalies. Palikti savo kraštą, iškeliauti į nežinią, prarasti tai, kas pažįstama, artima, miela ir sava, prisiimti, prisitaikyti prie svetimų tradicijų bei prisijaukinti naujus iššūkius – yra pati sunkiausia gyvenimo užduotis.
„Ar emigracija būtų primesta, ar pasirinkta, ar jėga politinių realijų išreikalauta, – buvo ne tik Oginskių gyvavimo metais. Emigracija ir šiandien skaudžiai išgyvenama“, – kalbėjo pats emigracijoje gimęs V.J. Juška.
Baigiantis jubiliejiniams Mykolo Kleopo Oginskio metams, lapkričio 8 d. 14:00 visų laukia dar vienas susitikimas su kūrėjais, žurnalistais, keliautojais iš prasmingo ciklo „PATRIA UNA“ (Tėvynė viena).
Perfrazuojant Mykolo Kleopo Oginskio žodžius apie piliečių priedermę savo tautai, valstybei iš esmės aktualumas neprarandamas ir šiandien: kiekvienas pilietis, jo pareiga, privalo stengtis ir ieškoti būdų jog būtų atgaivinta Lietuvos gerovė, atnešanti tikrą ir neabejotiną naudą tautai, valstybei ir joje gyvenantiems.
Lapkričio 8 d. 14 val. Utenos rajono Užpalių dvare diskutuosime apie Užpalių reikšmę Lietuvos kultūros ir politikos puslapiuose, kalbėsime apie emigraciją, analizuosime asmeninę patirtį bei jautrią, skaudžiai smogusią realybę.
Prieš mirtį kurį laiką Mykolas Kleopas Oginskis gyveno netoli Santa Marijos Novellos bažnyčios (Florencija). Ten jis 1833 m. ir mirė. Iš pradžių kompozitorius buvo palaidotas netoli vienuolyno esančiose kapinėse. Jo žmonos Marijos de Neri rūpesčiu po kurio laiko iš čia jo palaikai buvo perkelti į Švento Kryžiaus baziliką (Santa Croce). Ši bazilika yra iškilių valstybės, politikos, meno, mokslo veikėjų (Dantės, Mikelandželo, Džoakino Rosinio, Nikolinio Džovanio Batistos, Galilėjaus ir daugelio kitų garsenybių) amžinojo poilsio vieta.
