Vilniaus Didžioji sinagoga, pastatyta XVII a., ilgus šimtmečius buvo vienas svarbiausių žydų religinių, kultūrinių ir bendruomeninių centrų Rytų Europoje. Aplink ją susiformavo šulhoifas – tankiai užstatytas sinagogos kiemas, kuriame veikė maldos namai, mikva, mėsinės, draugijų susirinkimų vietos ir garsioji Strašūno biblioteka.
Parodos pasakojimas prasideda nuo to, kas prarasta. Pirmojoje salėje Didžioji sinagoga atsiveria kaip griuvėsiai – sužeista, fragmentiška, beveik išnykusi. Čia pristatomos dailininko Rafaelio Chvoleso fotografijos ir kūriniai, įamžinę sinagogos, šulhoifo ir žydiškojo Vilniaus griuvėsius. „Mano tikslas buvo įamžinti griuvėsius“, – taip menininkas apibūdino savo misiją pokario Vilniuje.
Po Antrojo pasaulinio karo Vilniaus Didžioji sinagoga dar kurį laiką stovėjo, nors buvo smarkiai apgriauta. Žydų bendruomenė ir atkurto žydų muziejaus darbuotojai siekė išsaugoti jos atminimą, tačiau pastatas toliau nyko, šulhoifas buvo ardomas, o 1955–1957 m. sinagoga galutinai nugriauta.
Antrojoje parodos dalyje dėmesys krypsta į tai, kas išliko ir gali būti atkurta. Nuo 2011 m. Didžiosios sinagogos vietoje vykdomi archeologiniai tyrimai, kurių metu rasta apie 5 000 XVI–XX a. artefaktų – nuo religinių objektų iki kasdienybės daiktų. Vienas svarbiausių atradimų – 2018 m. aptikti bimos, centrinės sinagogos pakylos, fragmentai. Vėliau atidengtos mikvos, grindų fragmentai, sienų liekanos ir interjero detalės.
Parodoje taip pat pristatomi archeologiniai radiniai, architektūriniai fragmentai, monetos, hebrajiškais įrašais pažymėtos lentelės, istorinės fotografijos, meno kūriniai, interjero rekonstrukcijos ir planai. Jie padeda iš naujo įsivaizduoti Didžiąją sinagogą ir suprasti jos reikšmę Vilniaus žydų paveldui bei miesto atminčiai.
Kviečiame apsilankyti ir atrasti šią svarbią Vilniaus žydų istorijos dalį iš arti - per išlikusius fragmentus, vaizdus ir pasakojimus.
