Kazys Binkis. ATŽALYNAS
Spalio 14 d. LNDT. Kazio Binkio 1938 metais parašyto „Atžalyno“ centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, jis neatsižada vertybių, nesiliauja tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis. Tai nuotaikinga, įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.
Režisieriaus Jono Vaitkaus žodžiais, šis kūrinys gali tapti pavasariniu lietumi šiandienos teatre – nusigręžusiame nuo pamatinių vertybių, linkstančiame į destrukciją ir neigimą. Vaidinti spektaklyje režisierius pakvietė ne tik patyrusius aktorius, bet ir jo paties vadovaujamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentus. Tokios entuziazmu trykštančios kūrybinės komandos interpretuotas „Atžalynas“ – puiki galimybė iš naujo atrasti klasikinę Lietuvos dramaturgiją.
ŠVENTĖ (Rež. Kamilė Gudmonaitė, OKT / Vilniaus miesto teatras)
Spalio 14d. LNDT. Pasirinkimas statyti tokį spektaklį buvo vedamas aiškaus pojūčio, kad neįgalumas vis dar yra nematoma visuomenės kategorija, kurią suprasti reikia artinant tiek teatrą, tiek žiūrovą prie paties neįgalumo, pažvelgiant į jo esmę, stebint, ką patys negalias turintys asmenys mąsto apie neįgalumą kaip fenomeną. Spektaklio kūrėjai siekia apnuoginti normalumo sąvoką ir iškelti klausimą apie galimą žmogaus egzistavimo įvairovę, pojūčių ir potyrių įvairumą.
Oficiali statistika skelbia, kad neįgaliųjų Lietuvoje yra apie 9% visų gyventojų, taigi, kone kas dešimtas gyventojas, tačiau dauguma negalios neturinčių asmenų apklausos metu drąsiai teigia, kad neįgalių asmenų Lietuvoje apskritai nėra. Lietuvoje neįgalieji vis dar yra atskiriami, nemąstant, kad jų subkultūra galėtų prisidėti prie alternatyvios, sinestetinės ar kitaip ypatingos egzistencinės pasaulėjautos puosėlėjimo.
Opera „Turandot“
Spalio 15 d. LNOBT. Į LNOBT sceną sugrįžta vienas gražiausių pasaulio operos teatrų repertuaro spektaklių – G. Puccini opera „Turandot“. Kupina metaforų ir alegorijų pasaka apie žiauriąją princesę Turandot, epinė simbolistinė drama, išskirtinė opera visoje G. Puccini kūryboje. Deja, šios operos kompozitorius nespėjo baigti – 1924 m. jis mirė.
Priešpaskutinės „Turandot“ scenos pabaiga yra paskutinė paties kompozitoriaus orkestruota muzika: jos eskizus jis buvo pasiėmęs į Briuselio klinikas. Jaunesniosios kartos italų kompozitorius Franco Alfano pagal likusius eskizus buvo įpareigotas operą užbaigti. Premjera įvyko 1926 m. balandžio 25 d. Milano „La Scala“ teatre, dirigavo garsusis Arturo Toscanini. Per premjerą po Liu mirties scenos dirigentas nuleido batutą ir pasisukęs į žiūrovus tarė: „Čia ir baigiasi opera; šioje vietoje Giacomo Puccini liovėsi dirbęs. Šiuo atveju mirtis buvo stipresnė už meną.“ Tą vakarą po šių žodžių nusileido uždanga.
Alice Birch. SAVIŽUDYBĖS ANATOMIJA
Spalio 15 d. LNDT. Spektaklyje „Savižudybės anatomija“ susipina vienos giminės trijų kartų moterų istorijos: analizuojami močiutės, dukros ir anūkės gyvenimai ir likimai, fiksuojant kertinius, chrestomatinius ir savitus moters gyvenimo įvykius. Tiriamos temos, susijusios su šeimyninių ir romantinių draugysčių mezgimu, kartose atsikartojančių modelių ir santykių mechanizmais, netektimis, moterims primestais visuomenės lūkesčiais, savižudybės anatomija ir nuodėmės analize.
„Nuo tada, kai sužinojau, kad moteris gimsta su visais kiaušinėliais, kurie susiformuoja jai dar būnant įsčiose, daug fiziškiau pradėjau suvokti kartų klausimą. Šiandien jis man tampa labai aktualus – mūsų močiučių patirtys genetiškai gyvena mumyse, jų išgyventos istorinės traumos ir atsakas į jas yra gyvi. Tuomet susimąstau: kokius randus turės mano karta, kokie politiniai ir istoriniai ženklai bus užkoduoti vaikuose, kurie gyvens po šimto metų?“ – svarsto pirmąjį savo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatanti režisierė Uršulė Bartoševičiūtė.
Spektaklis vaikams „Užburtos akys“
Spalio 16 d. LNOBT. „Užburtos akys“ – šiuolaikiška ir mocartiškai linksma tikros draugystės ir pirmos meilės istorija. E. T. A. Hoffmanno pasakos „Smėlio žmogus“ ir klasikinio baleto „Kopelija“ įkvėptas baletas pasakoja apie nuoširdžią žmogišką draugystę, kurios negali pakeisti jokia mašina, kad ir labai panaši į žmogų. Vienas pagrindinių baleto veikėjų – keistasis profesorius Kopelijus.
Jo didžiausias troškimas ir tikslas – visus žmones padaryti laimingus, kad jie darniai gyventų ir niekada nesipyktų. Profesorius svajoja sukurti galingą robotų imperiją. Šie taps žmonių pagalbininkais, draugais bei mylimaisiais ir pasaulyje įsivyraus tvarka ir ramybė!
Pagal David Foster Wallace esė. APMĄSTANT OMARĄ
Spalio 16d. LNDT. Pastaruoju metu retai Lietuvoje spektaklius statanti ir su septyniais kitais menininkais savo vadovavimo kadenciją Ciuricho teatrui (Schauspielhaus Zürich) baigusi Yana Ross spektakliui LNDT Mažojoje salėje pasirinko amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace (1962–2008), iš esmės kvestionuojančio žmogiškąją prigimtį, esė „Apmąstant omarą“. Savo tekstuose D. F. Wallace imasi narstyti jautriausius ir nepatogiausius šiuolaikinės visuomenės klausimus – empatiją, vaikų auklėjimą, intymumą, nesusikalbėjimą ir antropocentrizmo pabaigą.
„Tikimės, kad pavyks paskatinti žiūrovus permąstyti savo etikos ir moralės kodeksus bei vertybes ir tuo pačiu atkreips dėmesį į socialiai priimtinas pilkąsias zonas, kurias ketiname kvestionuoti. Kuriant spektaklį labai pravertė ir svarbi Susan Sontag knyga „Regarding the Pain of Others“, – teigia Yana Ross.
Pedro Calderón de la Barca. GYVENIMAS – TAI SAPNAS
Spalio 17 d. LNDT. Po pranašystės, kad Lenkijos princas, vienintelis sosto įpėdinis Sigizmundas atneš nelaimes savo šaliai ir atims sostą iš savo tėvo, karalius Bazilijas įkalina sūnų bokšte. Sulaukęs pilnametystės, Sigizmundas yra išleidžiamas iš bokšto ir sužino savo tikrąją kilmę. Jis susiduria su visiškai nepažįstamu pasauliu, kuris, jo akimis, tėra sapnas. Tai iškelia juodžiausius princo troškimus, sužadina jo godumą ir aistrą valdyti taip, kaip jis supranta. Bet jeigu visa tai tėra sapnas, ar turi būti atsakingas už savo veiksmus?
Žymiausio brandžiojo baroko ispanų dramaturgo Pedro Calderón de la Barca kūrinyje „Gyvenimas – tai sapnas“ persipina nuotykiai, filosofija, kerštas, garbės troškimas, meilė ir intrigos. Interpretuodami šią klasikinę pjesę, spektaklio kūrėjai analizuoja konfliktą tarp laisvos valios pasirinkimų ir lemties, gilinasi į egzistuojančios ir susikuriamos realybės priešpriešas, nagrinėja teisingumo ir išminties klausimus.
Pagal Ovidijaus „Metamorfozes“. Premjera. ICARUS MACHINE
Spalio 18 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras. „Icarus Machine“ – tai Dedalo ir Ikaro mito dekonstrukcija. Senajame pasakojime, aprašytame Ovidijaus „Metamorfozėse“, Dedalas – garsus graikų inžinierius ir skulptorius – meta iššūkį dievų tvarkai. Jis sukuria medinę karvę, kad karalienė Pasifajė galėtų susijungti su dieviškuoju jaučiu. Iš šios sąjungos gimsta Minotauras – anomalija, gėdos kūnas. Dedalas, vykdydamas karaliaus Minojo valią, pastato Labirintą – sudėtingą, be išeities struktūrą, kurioje bus paslėpta ši būtybė.
Tačiau kartu su sūnumi Ikaru pats tampa šios konstrukcijos kaliniu – įkalintas ne tik fizinėje erdvėje, bet ir savo paties kaltėje. Norėdamas pabėgti, jis sukuria sparnus. Bet sūnus pakyla per aukštai, sparnai sudega, ir jis krinta į jūrą. Skrydis, kuris turėjo išvaduoti, tampa žlugimo priežastimi.
