METAMORFOZĖ. Pagal Franzo Kafkos kūrybą
Kovo 10 d. LNDT. Kaip, kada ir kodėl nustojame į Kitą žvelgti kaip į žmogų? Pačioje Franzo Kafkos kūrybos šerdyje visuomet galima užčiuopti nagrinėjamas skirtingas nužmoginimo formas. Istorija apie vabzdžiu pavirtusį Gregorą Zamzą kelia klausimą apie tai, kokios yra mūsų atjautos kitam ribos: kaip vyksta tapatinimosi procesas, kaip yra konstruojamas Kitas, ar sugebame priimti Kitą kaip žmonijos dalį. Šiame spektaklyje siekiama nagrinėti sudėtingą dialektinį ryšį tarp dviejų skirtingų politinių (plačiąja prasme) mechanizmų: empatiško susitapatinimo iš vienos pusės, ir nužmoginimo iš kitos.
Kafkos kūriniuose esantis prasmių laukas be galo platus, nepasiduodantis paprastoms, vienareikšmėms interpretacijoms. Siekiant atverti skirtingus jų lygmenis, spektaklyje svarbiausia vis dėlto megzti dialogą su realybe, kurioje gyvename.
1914 m. liepos 28 d. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir vos po kelių dienų F. Kafka pradėjo rašyti bene garsiausią savo romaną „Procesas“ (kuris liko nebaigtas, ir publikuotas be rašytojo leidimo tik po jos mirties). Ir nors šie du įvykiai nėra susiję abipusio priežastingumo ryšiais, karo patirtis yra akivaizdi tiek šiame, tiek kituose rašytojo kūriniuose. Kafkos kūrybos tyrinėtojai teigia, kad „Procese“ jis numatė totalitarines ideologijas, kurios netrukus apraizgė Europą, o taip pat išpranašavo to karo prigimtį.
Vasario 24 d. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, prabilta apie tai, kad šis karas pradės kitą Europos istorijos etapą, įves naują pasaulio tvarką. Taigi gali būti, kad ir mes, XXI a. 3-ojo dešimt. europiečiai, kaip ir Kafka, tapęs Pirmojo pasaulinio karo amžininku, išgyvensime lūžio epochą, po kurios pasaulyje įsivyraus nauja tvarka.
MAŽASIS EJOLFAS, rež. A. Schilling (Klaipėdos jaunimo teatras)
Kovo 10 d. LNDT. Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai scenoje jau 13-ą sezoną – ši patirtis leidžia jiems imtis sudėtingų, psichologiškai intensyvių vaidmenų. Šįkart žiūrovai išvys klasiko, Henriko Ibseno, dramą „Mažasis Ejolfas“.
Joje pasakojama Almersų šeimos istorija, kurią sukrečia netikėta tragedija. Alfredas ir Rita Almersai augina sūnų Ejolfą – berniuką su negalia, kurį tėvas pasiryžęs paversti savo gyvenimo centru, atsisakęs rašytojo karjeros. Tačiau nelaimė pakeičia planus ir sugriauna jų trapų pasaulį.
Tai spektaklis apie skausmą, kaltę, keršto troškimą ir viltį, kad įmanoma atgimti, išsilaisvinus iš sudėtingų jausmų. Tai drama apie meilės trapumą, atsakomybę ir prasmės paieškas po skaudžios netekties. Kiekvienas, gyvenantis santykiuose ar auginantis vaikus, atpažins sau artimus klausimus: kiek ilgai galime meluoti sau, kad nieko negalime pakeisti, ir kas iš tiesų atsakingas už mūsų gyvenimo nesėkmes?
Klaipėdos jaunimo teatro pastatymas kviečia žiūrovą į saugią, bet emociškai intensyvią erdvę, kurioje galima pažvelgti į savo gyvenimą tarsi iš šalies.
A. Nicolaj. SENJORAI, rež. R. Kazlas
Kovo 12-13 d. LNDT. Kalbant paprastai, spektaklis „Senjorai“ – paprastas spektaklis, apie nepaprastą paprastų pensininkų gyvenimą. Pats spektaklio pavadinimas aiškiai sufleruoja, apie ką jis – senatvę. Ir kas gali pasakyti, kokia ir kas ji, toji senatvė? Komedija? Tragedija? Absurdas? Nesąmonė? O gal pati svarbiausioji žmogaus gyvenimo dalis?
Matyt, visokių senatvių yra, kaip ir visokių žmonių. Vienam – tai aukso amžius, kitam – pragaras, trečiam… trečias taip ir nesupranta, kas su juo atsitiko ir toliau gyvena kaip gyvenęs: viduje dvidešimtmetis, o iš išorės – neišsimiegojęs jaunuolis. Ketvirtas – laukia nesulaukia, kada baigsis šis košmaras, penktam – niekad nebuvo taip smagu, kaip dabar, šeštam – atrodo, kad viskas tik prasideda… „Spręsk apie žmogų pagal tai, kaip jis baigia savo dienas.“ Šiame posakyje turbūt yra nemažai tiesos.
Pasak spektaklio „Senjorai“ režisieriaus ir vieno iš vaidmenų atlikėjo Rolando Kazlo: „Norėtųsi, kad šis spektaklis paprastam pensininkui duotų daugiau nei duoda maža pensija. O dar daugiau – būsimam senjorui. Nors pjesės herojai yra italai , norėtųsi, kad vyresnio amžiaus Lietuvos žiūrovas, apsilankęs spektaklyje, pasakytų ar tyliai sau pagalvotų: „tai apie mane“, „man daug kas atpažįstama“ arba „tokio spektaklio man dabar kaip tik ir reikėjo“.
Aktorių sudėtis išties įspūdinga: trys vienos kartos, vieno kurso draugai Vitalija Mockevičiūtė, Evaldas Jaras ir Rolandas Kazlas, po daugelio metų vėl susitinka ir, prisimindami jaunystę, scenoje pasitinka artėjančią senatvę. Niekas nežino, kiek metų V. Mockevičiūtei, tačiau bendras aktorių amžius kartu sudėjus – gana solidus: 165 metai! Visu šimtu daugiau nei amžius, kai išeinama į pensiją. Taip kad patirties, gilintis į senjorų pasaulį, senatvės herojų džiaugsmus ir vargus, turėtų užtekti.
Pagal David Foster Wallace esė. APMĄSTANT OMARĄ
Kovo 12 d. LNDT. Yana Ross spektakliui LNDT Mažojoje salėje pasirinko amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace (1962–2008), iš esmės kvestionuojančio žmogiškąją prigimtį, esė „Apmąstant omarą“. Savo tekstuose D. F. Wallace imasi narstyti jautriausius ir nepatogiausius šiuolaikinės visuomenės klausimus – empatiją, vaikų auklėjimą, intymumą, nesusikalbėjimą ir antropocentrizmo pabaigą.
„Tikimės, kad pavyks paskatinti žiūrovus permąstyti savo etikos ir moralės kodeksus bei vertybes ir tuo pačiu atkreips dėmesį į socialiai priimtinas pilkąsias zonas, kurias ketiname kvestionuoti. Kuriant spektaklį labai pravertė ir svarbi Susan Sontag knyga „Regarding the Pain of Others“, – teigia Yana Ross.
„Prisipažįstu, kad niekad nesupratau, dėl ko tokiai didelei daliai žmonių smagios atostogos siejasi su šlepetėmis per pirštą ir akiniais nuo saulės, kuriais pasidabinus reikia grūstis per beprotiškus kamščius iki triukšmingų, kaitrių, sausakimšų turistinių vietų tam, kad būtų galima paragauti „vietinių skanėstų“, nors pats turistų pasirodymas iš esmės sužlugdo visą koncepciją. Man būti masiniu turistu reiškia tapti gryniausiu nūdienos amerikiečiu – neišprususiu svetimšaliu, godžiai trokštančiu to, ko negali gauti, ir nusivylusiu dėl to, ko negali sau pripažinti“, – rašo D. F. Wallace.
Pedro Calderón de la Barca. GYVENIMAS – TAI SAPNAS
Kovo 13 d. LNDT. Po pranašystės, kad Lenkijos princas, vienintelis sosto įpėdinis Sigizmundas atneš nelaimes savo šaliai ir atims sostą iš savo tėvo, karalius Bazilijas įkalina sūnų bokšte. Sulaukęs pilnametystės, Sigizmundas yra išleidžiamas iš bokšto ir sužino savo tikrąją kilmę. Jis susiduria su visiškai nepažįstamu pasauliu, kuris, jo akimis, tėra sapnas. Tai iškelia juodžiausius princo troškimus, sužadina jo godumą ir aistrą valdyti taip, kaip jis supranta. Bet jeigu visa tai tėra sapnas, ar turi būti atsakingas už savo veiksmus?
Žymiausio brandžiojo baroko ispanų dramaturgo Pedro Calderón de la Barca kūrinyje „Gyvenimas – tai sapnas“ persipina nuotykiai, filosofija, kerštas, garbės troškimas, meilė ir intrigos. Interpretuodami šią klasikinę pjesę, spektaklio kūrėjai analizuoja konfliktą tarp laisvos valios pasirinkimų ir lemties, gilinasi į egzistuojančios ir susikuriamos realybės priešpriešas, nagrinėja teisingumo ir išminties klausimus.
Gediminas Rimeika, režisierius: „Pjesėje „Gyvenimas – tai sapnas“ skleidžiasi pamatinės temos, jau tapusios mūsų kasdienybės archetipais. Tai – garbės troškimas, meilė, kilmė. Calderónas vaizduoja tikrąja aistra degančius žmones ir parodo, kokius kelius jie yra pasiryžę nueiti vardan savo tikslo. Spektaklyje klasikinis teatras susilieja su avangardiniu teatru, taip suteikiant galimybę žiūrovui pasinerti į intrigų, meilės, nuoskaudų ir keršto kupiną sapną.“
MES NEGALIME VIENAS BE KITO. KARTOS. Kalbasi V. Anužis ir K. Cicėnas
Pokalbių ciklas „Mes negalime vienas be kito. Kartos“ 2026 metais grįžta kaip gyvas susitikimų formatas, kuriame moderatorius, aktoriai ir publika kuria bendrą, atvirą pokalbį: „Keičiantis aktorių kartoms, patirtims ir kontekstams, teatras tampa saugia erdve kalbėtis apie tai, kas mus skiria – ir kas iš tiesų jungia. Tai įtraukiantys, nuoširdūs susitikimai, kuriuose gimsta tikras bendrystės jausmas: toks, kad pasibaigus pokalbiui nesinori skirstytis, norisi likti, kalbėtis, fotografuotis su mylimais aktoriais ir tęsti dialogą jau už renginio ribų. Kviečiame ateiti ir pabūti drauge – klausytis, dalintis, įsitraukti tiek, kiek norisi, ir būti šio gyvo dialogo dalimi“, – teigia organizatoriai.
Penktasis ciklo renginys kviečia į susitikimą su dviem žiūrovų mylimais Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais – Vytautu Anužiu ir Kęstučiu Cicėnu. Susitikimas vyks kovo 14 d. 15 val. Skirtingų kartų aktorių tandemas žiūrovams geriausiai pažįstamas iš kultinio spektaklio „Išvarymas“, kuriame jie įkūnija tą patį į Londoną emigravusį Beną skirtingais jo gyvenimo laikotarpiais – tai itin simboliška šio ciklo susitikimų temai.
Šie aktoriai taip pat vaidina viename naujausių teatro repertuaro spektaklių – „Savižudybės anatomija“. Renginio metu kūrėjai dalinsis įdomiomis istorijomis iš savo kūrybinio kelio, kupino ryškių vaidmenų ir įsimintinų akimirkų scenoje.
Pokalbį moderuos LNDT Komunikacijos koordinatorė Aušra Pociūtė, o klausimus aktoriams galės užduoti kiekvienas norintis.
Renginys nemokamas, bet būtina registracija: https://forms.office.com/e/Q3Ns6M3SnF
Kazys Binkis. ATŽALYNAS
Kovo 14 d. LNDT. Kazio Binkio 1938 metais parašyto „Atžalyno“ centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, jis neatsižada vertybių, nesiliauja tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis. Tai nuotaikinga, įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.
Režisieriaus Jono Vaitkaus žodžiais, šis kūrinys gali tapti pavasariniu lietumi šiandienos teatre – nusigręžusiame nuo pamatinių vertybių, linkstančiame į destrukciją ir neigimą. Vaidinti spektaklyje režisierius pakvietė ne tik patyrusius aktorius, bet ir jo paties vadovaujamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentus. Tokios entuziazmu trykštančios kūrybinės komandos interpretuotas „Atžalynas“ – puiki galimybė iš naujo atrasti klasikinę Lietuvos dramaturgiją.
„Berašydamas šį veikalą aš teatrą šiek tiek apgavau ta prasme, kad veikalas išėjo jaunimui, kurio amžiaus sąvoka labai plati – maždaug nuo 12 iki 60 metų amžiaus ir daugiau.“ (Kazys Binkis)
NEPARAŠYTAS LAIŠKAS. Rašytojos Šatrijos Raganos gyvenimo ir kūrybos motyvais (Solo teatras)
Kovo 14 d. LNDT. Spektaklis-impresija paremtas žinomos lietuvių rašytojos, pedagogės M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877-1930) biografijos ir kūrybos faktais bei ypač intriguojančia jos slėpiningo asmeninio gyvenimo istorija: nors išlikę daug rašytojos laiškų, nėra nė vieno, skirto jai itin svarbiam žmogui, šalia kurio nugyveno nemažą savo gyvenimo dalį – kunigui K. Bukantui. Kalbama, kad prieš mirtį rašytoja liepusi seseriai sudeginti jos dienoraščius...
Spektaklio režisierė ir atlikėja Birutė Mar subtiliai keliauja rašytojos pėdom, atversdama jos laiškus ir dienoraščius, kuriuos Šatrijos Ragana rašė nuo jaunystės, interpretuodama kūrinių „Viktutė“, „Dėl ko tavęs čia nėra“, „Sename dvare“ ir kt. fragmentus – taip mėgindama atspėti Šatrijos Raganos paslaptį. O taip pat apmąstyti ir priminti istorinį rašytojos gyvenimo kontekstą bei jos puoselėtas vertybes, neprarandančias aktualumo praėjus šimtmečiui.
Aktorės monologas - tarsi M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos „išpažintis“ praėjus daugeliui metų, jos „neparašytas laiškas“, kuriam subtiliai pritaria smuikininko A. Šilalės atliekami muzikiniai motyvai. Kadaise vakarais taip kartu muzikuodavo rašytoja M. Pečkauskaitė ir kun. K. Bukantas...
SKAITYMAI: DRAMOS KLASIKA. Kazio Binkio „Generalinė repeticija“
Kovo 15 d. LNDT. Kazio Binkio komedija „Generalinė repeticija“ – vienas ryškiausių lietuviškojo avangardizmo ir modernėjančios tarpukario teatro kultūros pavyzdžių. Dramos skaitymas pristatys kūrinį, kuriame teatro repeticija tampa savarankiška scenine situacija, leidžiančia atskleisti kūrybinio proceso dinamiką, vidinius konfliktus ir meninės disciplinos trapumą.
„Generalinė repeticija“ – satyrinė komedija, vaizduojanti teatro trupės pasirengimą artėjančiai premjerai. Kūrinyje demaskuojama teatrinio darbo užkulisinių įtampų visuma: aktorių konkuruojantys ambicijų laukai, tekstų užmiršimas, režisieriaus pastangos suvaldyti chaotišką kolektyvą, sceninės disciplinos trūkinėjimas. Binkis subtiliai ir su jam būdingu humoru parodo, kaip repeticija, iš pirmo žvilgsnio esanti tik pasiruošimas spektakliui, iš tiesų pati virsta savarankišku performatyviu veiksmu. Šis kūrinys – tai ir švelni šypsena teatrinio meno link, ir kritiškas žvilgsnis į kultūrinės profesionalizacijos procesą Lietuvoje XX a. pradžioje.
Kazys Binkis (1893–1942) – vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros modernistų, rašytojas, poetas, dramaturgas ir avangardinio judėjimo „Keturi vėjai“ iniciatorius. Jo kūryba jungia humorą, eksperimentinę vaizduotę ir dėmesį teatrinei raiškai. Binkis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos teatrinio gyvenimo formavimo, rašydamas ne tik dramas, bet ir straipsnius apie teatrą, skatindamas modernios scenos kultūros plėtrą. „Generalinė repeticija“ atspindi jo gebėjimą derinti literatūrinį eksperimentą su kritiška kultūrine refleksija, suteikiant žaismingą, tačiau prasmingą žvilgsnį į meninio kūrybinio proceso kasdienybę.
Roger Vitrac. VIKTORAS, ARBA VAIKAI VALDŽIOJE
Kovo 15 d. LNDT. Spektakliu „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ režisierius Gintaras Varnas siekia tęsti seniai pradėtą siurrealistinio teatro ciklą (Federico García Lorca’os „Jei praeitų penkeri metai“, „Publika“, „Sombras“, Guillaume’o Apollinaire’o „Teiresijo krūtys“ ir kt.). Didžiausia režisūrine inspiracija tapo kūrinyje atsispindinti visuomenės kritika. Anot režisieriaus, tai galėtų būti lyg savotiška Aldouso Huxley „Puikaus naujo pasaulio“ kamerinė variacija.
Režisierius pasisako prieš primityvinimą ir sušiuolaikinimą teatre bei savo spektakliu kelia klausimą, ar mažas žmogus neturi teisės sugriauti vyraujančios stereotipinės nusistovėjusios visuomenės santvarkos. Jo teigimu, tai šmaikšti XX a. trečiojo dešimtmečio satyrinė parabolė apie šeimą ir tėvų sukurtą melagingą ir veidmainišką, bailų ir miesčionišką „gerovės“ pasaulį, kurį su malonumu griauna maištaujantys maži anarchistai, nihilistai, chuliganai vaikai, todėl reikia manyti, kad šiandien, XXI a. trečiajame dešimtmetyje, ji turėtų suskambėti naujai.
Siurrealistinė pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – absurdo teatrui artima satyra, išjuokianti buržuazijos konformizmą, kalbos klišes, kuriomis maskuojama slapta neapykanta ir žiaurumas. Kūrinys ironiškai griovė vyraujantį stereotipinį požiūrį į santuoką, religiją, logikai prieštaraujančią tariamą tvarką, nukreiptą prieš miesčioniškos viduriniosios klasės, šeimos instituto ar sociumo bendrąja prasme, moralę.
