Marius Ivaškevičius. IŠVARYMAS
Gruodžio 2, 4 d. LNDT. Oskaras Koršunovas: „Išvaryme“ paliesta labai aktuali tema – emigracija. Jos masto turbūt nesuvokiame net statistiškai: tik spėliojama, kiek žmonių išvažiavo, emigravo, bet ši situacija politinėje erdvėje neanalizuojama – o ką jau kalbėti apie kultūrinę ir meninę erdvę. Mene mes beveik neturime rimtos analizės, rimto požiūrio į tai, kas dabar vyksta su Lietuva, su tauta. Už to slypi ne tik tautos, valstybės interesai – už to slypi sulaužyti žmonių likimai, ištisos odisėjos – grįš tie žmonės ar negrįš… Jie palieka savo šalį, savo namus, savo šeimas. Emigracijos būna įvairios. Šiandien emigracija yra kitokia, tačiau buvo metas, kuomet žmonės vyko svetur su bilietu į vieną pusę, nemokėdami kalbos, nieko neturėdami, dažnai – apgauti… Tokią situaciją regime „Išvaryme“.
Kas yra emigracija? Kas slypi už šio žodžio? Slypi labai daug dalykų, kurių vienas svarbiausių yra tapatybės praradimas. O gal – atradimas kitoje šalyje? Juk individo tapatybės klausimas šiais laikais yra vienas aktualiausių. „Išvarymas“ atskleidžia daug šio klausimo atsakymo galimybių ir sprendinių. Iš esmės emigracija – tai horizontali dvasinė kelionė „į laimę”, dažnai virstanti vertikalia kelione žemyn, į nelaimę.”
Eglė Švedkauskaitė. FOSSILIA
Gruodžio 3 d. LNDT. Įkvėpta Dalios Grinkevičiūtės kūrinio „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Užsienyje kino meną studijuojantis Sūnus gauna užduotį sukurti dokumentinę apybraižą ir šiek tiek dvejodamas jos veikėjais pasirenka savo šeimą - Mamą, Tėvą ir Sesę. Grįžusio į gimtąjį Kauną jo laukia tikras lobis – Muziejaus darbuotoja pakviečia šeimą susipažinti su ką tik senelių namo sode atrastu Tėvo tetos prisiminimų apie Sibiro tremtį rankraščiu. Vaikinas pradeda pamažu tyrinėti ne tik penkiasdešimt metų po žeme išgulėjusį rankraštį, bet ir savo šeimos praeitį bei suvokti, kaip ji formuoja jo šeimos santykius dabartyje.
Nors E. Švedkauskaitė kuria fikcinę spektaklio veikėjų šeimą, remiasi ir tikrais faktais: 1991 m. Žaliakalnyje, Kaune, Perkūno al. 60 buvo atsitiktinai iškastas stiklainis, kuriame rasti paskiri lapeliai su Dalios Grinkevičiūtės prisiminimais apie Sibirą. Rankraštis laikytas prarastu, nes dar pati Grinkevičiūtė prieš keletą dešimtmečių bandė jo ieškoti, bet nerado. Dalios Grinkevičiūtės kūrinys yra ne tik vienas paveikiausių lietuvių literatūros kūrinių, mokyklinės programos dalis, bet taip pat yra išverstas į penkiolika kalbų. Tai įspūdingas meno kūrinys apie žmogiškumo išsaugojimą nežmogiškomis sąlygomis, pačios autorės žodžiais kalbant, „paminklas Šiaurės aukoms“.
Miranda Rose Hall. PJESĖ GYVENANTIEMS IŠNYKIMO LAIKAIS
Gruodžio 3 d. LNDT. „Perskaičiau pjesę ir supratau: aš noriu dar pagyventi, nors laikas senka. Mane labiausiai sukrėtė tai, kokia ši tarptautinį pripažinimą pelniusi pjesė yra aktuali Lietuvoje ne tik ekologiniu, bet ir visuomeniniu požiūriu. Pagal Jungtinių tautų tyrimus, Lietuva yra antra sparčiausiai nykstanti tauta pasaulyje. Mes, kaip ir daugelis kitų reiškinių pasaulyje, esame ant išnykimo ribos. Ilgą laiką pirmavome, bet per ateinančius porą dešimtmečių išnykimo prognozė baisi – lietuvių bus beveik trisdešimčia procentų mažiau. Tai baisu. Aš noriu, kad geras gyvenimas tęstųsi. Bet mūsų likimas? Koks mūsų ateities scenarijus? Man svarbu kurti ateitį šiandien. Ir šis spektaklis yra mano manifestas gyvenimui“, – sako spektaklio režisierius Antanas Obcarskas
Tai kūrinys apie gyvenimo vertę, mirties neišvengiamybę, atsiradimo stebuklą ir išnykimo teorijas. Pagrindinis pjesės veikėjas pasakoja apie mūsų planetą – kaip ji pradėjo formuotis, kaip atsirado ir išnyko įvairios rūšys ir kaip gyvename šiais laikais. Ar gali būti, kad pramonės, žmogaus veiklos, įvairių verslo šakų sąlygota klimato krizė atvedė žmoniją prie šeštojo išnykimo ribos?
Pagal David Foster Wallace esė. APMĄSTANT OMARĄ
Gruodžio 3 d. LNDT. Pastaruoju metu retai Lietuvoje spektaklius statanti ir su septyniais kitais menininkais savo vadovavimo kadenciją Ciuricho teatrui (Schauspielhaus Zürich) baigusi Yana Ross spektakliui LNDT Mažojoje salėje pasirinko amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace (1962–2008), iš esmės kvestionuojančio žmogiškąją prigimtį, esė „Apmąstant omarą“. Savo tekstuose D. F. Wallace imasi narstyti jautriausius ir nepatogiausius šiuolaikinės visuomenės klausimus – empatiją, vaikų auklėjimą, intymumą, nesusikalbėjimą ir antropocentrizmo pabaigą.
„Tikimės, kad pavyks paskatinti žiūrovus permąstyti savo etikos ir moralės kodeksus bei vertybes ir tuo pačiu atkreips dėmesį į socialiai priimtinas pilkąsias zonas, kurias ketiname kvestionuoti. Kuriant spektaklį labai pravertė ir svarbi Susan Sontag knyga „Regarding the Pain of Others“, – teigia Yana Ross.
„Prisipažįstu, kad niekad nesupratau, dėl ko tokiai didelei daliai žmonių smagios atostogos siejasi su šlepetėmis per pirštą ir akiniais nuo saulės, kuriais pasidabinus reikia grūstis per beprotiškus kamščius iki triukšmingų, kaitrių, sausakimšų turistinių vietų tam, kad būtų galima paragauti „vietinių skanėstų“, nors pats turistų pasirodymas iš esmės sužlugdo visą koncepciją. Man būti masiniu turistu reiškia tapti gryniausiu nūdienos amerikiečiu – neišprususiu svetimšaliu, godžiai trokštančiu to, ko negali gauti, ir nusivylusiu dėl to, ko negali sau pripažinti“, – rašo D. F. Wallace.
Baletas „Kopelija“
Gruodžio 4-7 d. LNOBT. Leo Delibes‘o baletas „Kopelija“ – vienas populiariausių Lietuvoje, nes būtent ta premjera 1925 m. gruodžio 4 d. prasidėjo profesionalios baleto trupės kelias Lietuvoje. Tad visą 2025–2026 m. sezoną švenčiame šį išskirtinai reikšmingą Lietuvos baleto 100-mečio jubiliejų!
Kaip ir daugelį populiarių kūrinių, „Kopeliją“ iki šių dienų stato įvairūs choreografai, kas kartą pateikdami savą jos versiją ir redakciją. Iš komedijos virsdamas tragedija, čia priartėdamas prie Hoffmanno „Smėlio žmogaus“, čia nuo jo nutoldamas, šis baletas iki šiol yra vienas dažniausiai statomų pasaulyje. Trys veiksmai magijos, komiško sąmyšio, kuris kyla dėl klaidingai suprastos tapatybės, veržlus romantizmas, įspūdingi pastatymai – kaip tik tai kausto žiūrovų dėmesį jau 140 metų. Lietuvos baleto 100-mečio proga „Kopeliją“ mūsų scenoje stato vienas garsiausių mūsų dienų lietuvių choreografų Martynas Rimeikis.
Paskui baleto batelį: prieš šimtą metų ir dabar
Gruodžio 6 d. LNOBT. Kviečiame į patyriminę ekskursiją, skirtą Lietuvos baleto šimtmečiui! Vedini baleto batelio – puanto – praversime paslaptingas duris, jungiančias du pasaulius: baleto artistų ir teatro žiūrovų. Kartu stebėsime, kaip šokėjai pradeda savo darbo dieną, kalbėsime apie baleto pamokas tarpukariu. Neaplenksime ne tik charizmatiškų asmenybių, nutiesusių kelią profesionaliajam Lietuvos baletui, bet ir spalvingos Kauno tarpukario bohemos, su jausmų audromis ir to laikmečio madomis.
Pasidomėsime, kaip šiais laikais pasikeitė baleto artistų darbo sąlygos ir kas padeda jiems patirti mažiau traumų. Prisiminsime ilgametę baleto ir operos draugystę, o atsisveikindami pasidalinsime mielais prisiminimais.
Laurynas Adomaitis, Antanas Obcarskas. BOKSAS
Gruodžio 6 d. LNDT. Nerimstančia kovos dvasia persmelktas spektaklis „Boksas“ yra sportinė-mistinė kelionių drama apie dviejų kartų kovotojus. Saúlas (akt. Laurynas Jurgelis) – talentingas boksininkas, kurio išskirtinį potencialą įžvelgia klubo treneris (akt. Marius Repšys) ir bet kokia kaina nori jį padaryti pasaulio čempionu. Tsiganas (akt. Gediminas Rimeika) – į antrą planą nustumtas boksininkas, nenorintis taikytis su outsaiderio pozicija. Jo ambicijas pajautęs verslininkas (akt. Giedrius Savickas) prisiima globoti jauną sportininką ir siekia nugalėti savo gyvenimo traumas. Kam kova baigsis nokautu?
Dviejų jaunų boksininkų Saúlo ir Tsigano akistata vietinės reikšmės klube įžiebia globalias ambicijas, kurios peržengia geografines, o kartais ir fizinio pasaulio ribas. Jaunų vyrų kelionė atrandant savyje kovotoją tampa priemone seniems vilkams suvesti sąskaitas. Viena vertus, visuomenė kovotojus garbina kaip herojus, kita vertus, atstumia, kaltindama agresija. Kovotojo paradoksas sukelia savidestrukcijos polinkį. Boksininkai naikina savo priešininkus, tačiau laimėję dažnai jaučiasi sunaikinę save.
Kitaip nei likusių sportų, bokso niekas „nežaidžia“. Todėl teatro scenoje pasirodys tikri kovotojai, prižiūrimi profesionalių trenerių. Aktorių fizinis ir psichologinis pasirengimas spektakliui yra unikalus.
