Spektaklis. Eugène Ionesco. RAGANOSIAI
Vasario 25 d. 19 val. LNDT. „Raganosiai“ yra viena žinomiausių rumunų kilmės prancūzų dramaturgo Eugène Ionesco pjesių ir viena populiariausių XX a. komedijų. Nepaisant daugybės bruožų, būdingų absurdo teatrui, taip pat dramaturgo kūrybai, „Raganosiai“ laikomas vienu neįprasčiausių E. Ionesco kūrinių. Pjesėje vaizduojamas laipsniškas žmonijos virsmas raganosiais, taip metaforiškai perteikiant asmenybės žlugimą, žmogaus troškimą būti tokiu pat kaip visi, susilieti su mase. Dramaturgas dėmesį sutelkia į individą ir jo vietą visuomenėje, giliai žmoguje įsišaknijusį prasmės ilgesį.
Spektaklis. Peter Shaffer. EQUUS
Vasario 26 d. 19 val. LNDT. Šį kūrinį britų dramaturgas Peter Shaffer parašė 1973 metais, nugirdęs istoriją apie vaikiną, kuris mažame Rytų Anglijos miestelyje Safolke suluošino šešis žirgus. Rašytojas, taip niekad ir nesužinojęs tikrųjų įvykio aplinkybių, pasitelkė šį faktą savo istorijai ir išgalvojo motyvus, kurie galėjo priversti septyniolikmetį taip pasielgti. Peter Shaffer – garsus Didžiosios Britanijos autorius, dramaturgas ir scenaristas, pelnęs daug apdovanojimų (tarp jų – „Oskarą“, „Auksinį gaublį“ ir „Tony“), taip pat gavęs ne vieno universiteto garbės daktaro laipsnį, jam suteiktas Didžiosios Britanijos garbės riterio titulas. Dramoje „Equus“ Shafferiui svarbios tikėjimo, visuomenės papročių, lūkesčių, normalumo ir pasipriešinimo viskam, kas įprasta bei konvenciška, temos. Šiame kūrinyje rašytojas dramatizuoja konfliktą tarp apoloniškų ir dionisiškų vertybių žmogaus gyvenime.
Pjesę „Equus“ savo pirmam spektakliui Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasirinkęs režisierius Jokūbas Brazys sutelkia dėmesį į akistatą su savuoju Dievu. Žiūrovas kaip detektyvas kviečiamas leistis į kelionę po Alano pasąmonę, siekiant sužinoti jo poelgio motyvus, normalumo kainą ir kartu su juo stotis akistaton su savo dievybėmis.
Spektaklis. Ingmar Bergman. SCENOS IŠ VEDYBINIO GYVENIMO
Vasario 27 d. 19 val. LNDT. Ingmaras Bergmanas: „Tik jausdami vienas kitą, mes jaučiamės gyvi, net jei sukeliam vienas kitam skausmą.“
„Smagu, kad viskas dar pusiau su velniu baigėsi. Man prireikė trijų mėnesių, kad parašyčiau šį opusą ir dar gerokos gyvenimo atkarpos, kol visą tai patyriau. Rašydamas apie tuodu žmones, gvildendamas jų bėdą, aš savotiškai prisirišau prie jų. Jie gana prieštaringi, kartais bauginančiai vaikiški, o kartais pakankamai subrendę. Jie čia prišnekėjo ir nesąmonių, tačiau pasakė ir šį tą išmintingą. Jie nugandę, patenkinti, egoistai, kvaili, mieli, protingi, besiaukojantys, atsidavę, pikti, švelnūs, sentimentalūs, nepakenčiami ir verti meilės. Visa tai kartu. Taigi pažiūrėkime, kaip ten viskas dėjosi.“
„Jaunystėje mane mirtis gąsdino. Dabar aš suprantu, gyvenimas – tai tik šviesa, kuri vieną kartą užges ir dėl to nereikia kelti triukšmo.“
Spektaklis. Marius Ivaškevičius. IŠVARYMAS
Vasario 28 d. 17 val. LNDT. Oskaras Koršunovas: „Išvaryme“ paliesta labai aktuali tema – emigracija. Jos masto turbūt nesuvokiame net statistiškai: tik spėliojama, kiek žmonių išvažiavo, emigravo, bet ši situacija politinėje erdvėje neanalizuojama – o ką jau kalbėti apie kultūrinę ir meninę erdvę. Mene mes beveik neturime rimtos analizės, rimto požiūrio į tai, kas dabar vyksta su Lietuva, su tauta. Už to slypi ne tik tautos, valstybės interesai – už to slypi sulaužyti žmonių likimai, ištisos odisėjos – grįš tie žmonės ar negrįš… Jie palieka savo šalį, savo namus, savo šeimas. Emigracijos būna įvairios. Šiandien emigracija yra kitokia, tačiau buvo metas, kuomet žmonės vyko svetur su bilietu į vieną pusę, nemokėdami kalbos, nieko neturėdami, dažnai – apgauti… Tokią situaciją regime „Išvaryme“.
Kas yra emigracija? Kas slypi už šio žodžio? Slypi labai daug dalykų, kurių vienas svarbiausių yra tapatybės praradimas. O gal – atradimas kitoje šalyje? Juk individo tapatybės klausimas šiais laikais yra vienas aktualiausių. „Išvarymas“ atskleidžia daug šio klausimo atsakymo galimybių ir sprendinių. Iš esmės emigracija – tai horizontali dvasinė kelionė „į laimę“, dažnai virstanti vertikalia kelione žemyn, į nelaimę.“
Spektaklis. Man šiandien – Hamletas
Vasario 28 d. 18:30 val. Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Būti ar nebūti? O jeigu būti – tai kaip? Spektaklis kelia tuos pačius hamletiškus klausimus, tačiau žvelgia į garsiąją V. Šekspyro pjesę jauno žmogaus akimis. Kaip būti, jei esi sutrikęs, išduotas, jei praradai pasitikėjimą brangiausiais žmonėmis?
Daugiau nei 400 metų viso pasaulio scenose statomas „Hamletas“ seniai nebėra tik literatūros ir teatro kanonas. Hamletas – tai ir tam tikras pasaulio suvokimo būdas, nuotaika, dvasinė būsena, pažįstama daugeliui iš mūsų. Šiame spektaklyje Hamletas yra paauglys – maištaujantis, nesitaikstantis, abejojantis savimi ir kitais, nesuprastas, nusivylęs, bet giliai širdyje trokštantis taikos su savimi ir pasauliu. Ar mūsų „sugverusioje gadynėje“ dar įmanomas dialogas, susikalbėjimas tarp skirtingų kartų, pagarba kitokioms vertybėms?
SKAITYMAI: DRAMOS KLASIKA. Ingmaro Bergmano „Sarabanda“
Kovo 1 d. 16 val. LNDT. 2019 metais Vytautas Rumšas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė Ingramo Bergmano „Scenas iš vedybinio gyvenimo“, o dabar mėgins išsiaiškinti, kuo pavirto šios dramos herojai kitoje švedų autoriaus pjesėje „Sarabanda“.
Pasak Vytauto Rumšo, „Scenose iš vedybinio gyvenimo“ pasakojama apie Johano ir Marianės porą, kuri aplinkinių akyse atrodo tobula, tačiau dviese nejaučia jokio tarpusavio ryšio. Tai yra vyro ir žmonos santykiai komforto zonoje, skausmingai ieškant savo tikrojo aš, ir galų gale, keliant vienas kitą link šviesesnių minčių.
Ingmaras Bergmanas, pasitelkęs subtilų psichologizmą, vaizduoja iš išorės darnios, pasiturinčios šeimos iširimą. „Sarabandoje“ veikia ankstesnės dramos „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ herojai – dvi dukras auginantys psichologas Johanas ir advokatė Marianė. Jie susitinka po daugelio metų, jau gerokai senstelėję, abu seniai išsiskyrę, gyvenimo mėtyti ir vėtyti...
Ingmaras Bergmanas – garsiausias Švedijos kino ir teatro kūrėjas, režisierius, dramaturgas, nominuotas 9-iems „Oskarams“, specialiu prizu apdovanotas 1971-aisiais.
Orkestras. Muzikiniai tiltai tarp rytų ir vakarų
Kovo 1 d. 19 val. Lietuvos nacionalinė filharmonija. Lietuvos kamerinis orkestras kviečia nutiesti muzikinius tiltus tarp Rytų ir Vakarų, taip pat susipažinti su orkestro svečiais iš Turkijos, arfininku Çağatay Akyolu ir dirigentu Muratu Cemu Orhanu. Koncerte greta nuostabaus Georgo Friedricho Händelio Koncerto arfai ir orkestrui B-dur, nuotaikingos anglų kompozitoriaus Gustavo Holsto „Šv. Pauliaus siuitos“ bei prancūzų kilmės amerikiečių arfininko ir kompozitoriaus Marcelio Grandjany Klasikinio stiliaus arijos skambės turkų simfoninės muzikos pradininko, priklaususio vadinamam „Turkijos penketui“, Ulvi Cemalio Erkino „Sinfonietta per archi“ ir azerbaidžaniečių kompozitoriaus Fikreto Amirovo Simfonija styginių orkestrui.
Dirigentas M. C. Orhanas pasirodo tiek su pagrindiniais Turkijos kolektyvais, tiek su pasaulio orkestrais, įvairiuose teatruose pastatė nemažai operų. Porą metų jis buvo Cemalio Reşito Rey’aus koncertų salės Stambule meno vadovu ir CRR simfoninio orkestro vyr. dirigentu; su Olteno filharmonijos orkestru koncertavo Amsterdamo „Concertgebouw“ salėje. M. C. Orhanas studijavo dirigavimą, dainavimą ir kompoziciją Turkijoje, Niujorke, Venecijoje.
Vilniaus publikai jau pažįstamas, fenomenaliu muzikantu vadinamas arfininkas C. Akyolas pasirodo su įvairiais Turkijos ir Europos šalių orkestrais, yra koncertavęs tokiuose festivaliuose kaip Zalcburgo, Mahlerio Amsterdame, Šlėzvigo-Holšteino, „Wien Modern“, „BBC Prohms“, „Festival de Radio France en Montpellier“, „Ferrara Musica“; bendradarbiavo su Claudio Abbado, Bernardu Haitinku, Riccardo Chailly, Péteriu Eötvösu, Giuseppe Sinopoli ir kitais garsiais dirigentais.
