Opera „Traviata“
Gruodžio 30 – sausio 4 d. LNOBT. G. Verdi Traviata – viena populiariausių ir dažniausiai statomų pasaulyje operų, šiuo spektakliu 1920 m. gruodžio 31 d. prasidėjo ir Lietuvos profesionaliosios operos kelias. LNOBT repertuare, nuo pat teatro įsikūrimo, ji neskambėjo vos porą metų, tad dažnai pavadiname ją „nacionaline lietuvių opera“. Iki šiol Naujuosius sutinkame šampano taures keldami su Violeta ir Alfredu. Šis pastatymas – jau devintasis šios operos pastatymas LNOBT.
Naujojo pastatymo režisierius Fabio Ceresa sako: „pirmiausia spektaklyje ieškau nuostabos efekto, kurį patiriame matydami gražias scenas, išpuoselėtus kostiumus. Svarbu susitelkti į dramaturgijos idėjas ir spektaklio esmę, bet estetinis grožis tik sustiprina meno vertę, akį traukiantis vaizdas perteikia tikrąją operos magiją. Mano spektaklių kostiumai persmelkti prabangos, istorijos ir fantazijos – tai padeda kurti šią magiją. Tas pat pasakytina ir apie scenas – jos prabangios, keliančios nuostabos, estetinio pasigėrėjimo jausmą. Man tai labai svarbu. Tai neatsiejama operos dalis, kurią, mano supratimu, svarbu išsaugoti ir perteikti.“
William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA
Gruodžio 30-31 d. LNDT. Režisierius Oskaras Koršunovas: Shakespeare’o veikalas „Romeo ir Džuljeta” dažniausiai įsivaizduojamas kaip odė romantiškai meilei. Iš tikrųjų tai – socialinė drama, kurioje paprasta meilė dramatiškomis aplinkybėmis įgauna aukščiausią tragizmo skambesį. Šioje tragedijoje mane labiausiai domina tai, kad meilė gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, Veronos karo atmosferoje. Norėjau akcentuoti šį paradoksą: neapykanta žudo, tačiau būtent ji įžiebia meilės kibirkštį.
Apie tai galima kalbėti ir dievišku lygmeniu – meilė gimsta iš neapykantos, kad pastarąją nugalėtų. Gali būti, jog iš tikrųjų pati neapykanta gimsta iš nieko. Montekių ir Kapulečių pavyzdys būtent yra iškalbingas, nes niekas nebežino nesantaikos priežasties. Jų karo priežastis visi seniausiai pamiršo. Jaunasis Tebaldas priima neapykantą ir ją gina kaip tradiciją. Mes dažnai puoselėjame tokias tradicijas, kurios sukuria priešpriešą iš tariamų skirtumų ir palaiko neapykantą. Tai, deja, vis dažniau taikomas principas – sutelkti visuomenę ieškant priešų.
Statydamas spektaklį norėjau įsigilinti, kaip neapykanta formuoja skirtumus ir tampa visa ko priežastimi. Man atrodo, kad neapykanta yra skirtumų pagrindas, kuris tarp Montekių ir Kapulečių steigia skirtumų iliuziją, apgauna ir dar labiau juos supriešina. Taip pasidalijusios visos visuomenės.
Meilė panaikina skirtumus. Ji vienintelė parodo, jog iš esmės tarp klanų nėra jokio konflikto. Meilė sukuria laisvę, o laisvėje nėra priešybių. Deja, Romeo ir Džuljeta laisvę atranda tiktai mirtyje. Paaukota laisvė sunaikina ne tik modernybę, kurią lemia vaikai, bet ir tėvų taip puoselėjamą tradiciją.
Pagal Albert'o Camus romaną. SVETIMAS
Sausio 3-4 d. LNDT. Spektaklį „Svetimas“ pagal Nobelio literatūros premijos laureato Albert’o Camus knygą stato slovėnų režisierius Jernejus Lorenci, laikomas ryškiausia šiuolaikinio slovėnų teatro figūra, taip pat vienu individualiausių, įžvalgiausių, novatoriškiausių teatro kūrėjų Europoje.
Abejingumo, vienatvės ir absurdiškų atsitiktinumų temas nagrinėjančiame romane „Svetimas“ aprašomas trumpas pagrindinio veikėjo Merso gyvenimo etapas, jo teismo procesas. Atsisakęs meluoti sau ir kitiems, nepaklusęs visuomenės primestoms taisyklėms ir patekęs į keistų atsitiktinumų virtinę, Merso galiausiai yra pasmerkiamas ne už galimą nusikaltimą, o už tai, kad yra kitoks – svetimas.
Ar šiuolaikinė visuomenė, kaip niekad tolerantiška, aktyviai ginanti žmogaus teises, užstojanti silpnuosius, tikrai yra pakanti kitokiems? Ar yra kitokie, kurių visuotinai gailima, ir kitokie, kurių ne? Kur tas skirtumas? Kaip jaustumėtės jūs, teisme bandydami paaiškinti savo elgesio motyvus, bet sulaukdami vis tų pačių tendencingų klausimų ir supratę, kad jūsų atsakymai iš tiesų niekam neįdomūs? Kovotumėte ar pasiduotumėte?
Platonas. DIALOGAI
Sausio 3 d. LNDT. Tai jauno režisieriaus Motiejaus Ivanausko spektaklis pagal Platono užrašytas jo mokytojo Sokrato mintis ir diskusijas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorystę neseniai baigęs Motiejus Ivanauskas sako: „Daug kas liudija, kad gyvenime dažnai svarbus yra „aukso viduriukas“.
Kitaip sakant – balansas tarp dviejų priešingų polių. Tai galioja ir psichologijoje, ir politikoje, ir naujo spektaklio struktūroje. ,,Dialoguose“ dėmesį traukia tai, kad Sokrato mokymai lyg ir akivaizdžiai ragina siekti „amžinųjų vertybių-dorybių“ – išminties, saiko, valios ugdymo – tačiau tuo pat metu jaučiama „laisva“ antikinės Graikijos atmosfera, ironiškas Sokrato požiūris į save, pašnekovus ir į paties pasiūlomus pamąstymus. Tai iš karto nuteikia palankiai, nes Sokratas nelaiko savęs visažiniu, o tiesiog iškelia į paviršių tam tikras problemas, kurios tada visiems pasidaro akivaizdžios.“
MIGLA. Psichodelinė drama
Sausio 3 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras. „Migla“ – tai sapną primenanti psichodelinė drama, kurioje realybė susilieja su prisiminimų, fantazijos ir magijos pasauliu. Spektaklis atskleidžia jaunos moters vardu Ema istoriją. Po daugelio metų Ema grįžta aplankyti savo vaikystės namų, kuriuose ji prisimena save laimingą ir tikinčią rytojumi. Bet čia jau kurį laiką gyvena jai nepažįstama šeima. Ema maloniai susipažįsta su ja ir yra pakviečiama užeiti vidun. Taip ji atsiduria savo vaikystės kambaryje...
Pabandykite įsivaizduoti, jog su savo mylima šeima gyvenate jaukiuose namuose ir vieną dieną buto tarpduryje pasirodo nepažįstamoji, kuri lyg tarp kitko užsimena, jog tai jos buvę vaikystės namai. Jūs netikėtą viešnią maloniai pakviečiate užeiti, o ji nutaria iš čia nebeišeiti. Kaip jums elgtis?
