Tai puiki proga skirti laiko kultūringam vakarui – vienam, su artimaisiais ar draugais. Šios savaitės spektaklių gidas padės išsirinkti pagal nuotaiką, o likusį darbą patikėkite teatrui, kuris moka nustebinti, įtraukti ir palikti jausmą, kad patirta daugiau nei tiesiog dar viena pramoga.
O gal metas atrasti operą?..
Opera „Lietuviai“
Sausio 30 – vasario 1 d. LNOBT. Žymaus italų kompozitoriaus A. Ponchielli opera „Lietuviai“ buvo sukurta pagal A. Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“, jos premjera 1874 m. įvyko garsiajame Milano „La Scala“ teatre. Kūrinys, pasakojantis apie lietuvių didvyriškumą karų su kryžiuočiais laikais, sulaukė nepaprasto pasisekimo ir tapo pačių italų laisvės kovų simboliu!
Lietuvos operoje „Lietuvius“ ketinta statyti jau 1939 m. Tarpininkaujant italų ministrui baronui di Giurai, Italijos spaudos ir propagandos ministerija Lietuvos operai tuomet padovanojo teisę statyti šį kūrinį.
Deja, Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos tragedija sutrukdė operos premjerai. Lietuviai „Lietuvius“ pirmą kartą pastatė 1981 m. Čikagos lietuvių operoje pagal Stasio Santvaro puikiai išverstą ir redaguotą libretą. Ypatingu įvykiu šios operos pastatymas tapo Čikagoje 1991 m., kai Čikagos lietuvių opera kartu su LNOBT pirmą kartą galėjo bendrai visam pasauliui pristatyti Lietuvos istoriją. Įspūdingas proginis pastatymas buvo sukurtas 2009 m. Trakų pilyje, minint Lietuvos vardo 1000-metį. Nuo 2020 m. Lietuviai kasmet liepos 6-ąją skambėjo Valdovų rūmų kieme, skirti paminėti Lietuvos Valstybės dienai.
„Lietuvių“ partitūra įspūdinga, spalvingas orkestras, monumentalūs chorai, skamba itin gražūs choro a cappella epizodai, melodingos solistų partijos. 2025–2026 m. sezoną LNOBT pradės šios iškilios operos premjera, ir šį kartą ją mūsų scenoje įkūnys garsusis argentiniečių režisierius Hugo De Ana, šiam pastatymui taip pat kuriantis scenografiją ir kostiumus.
Iga Gańczarczyk, Anna Smolar. PAUKŠČIAI
Sausio 27 d. LNDT. Naujajame spektaklyje prancūzų-lenkų režisierė Anna Smolar, anksčiau LNDT pristačiusi spektaklį „Sulėtintai“, nagrinėja manipuliacijos ir dominavimo mechanizmus darbo vietoje ir įkvėpimo semiasi iš Holivudo aktorės, Alfredo Hitchcocko filmų žvaigždės Tippi Hedren memuarų, išleistų 2016 m.
„Suraskit šitą merginą“, – įsakė A. Hitchcockas, kai pamatė ją televizijos reklamoje. Anuomet niekam nežinomą modelį Tippi jis iškart pakvietė dirbti kartu ir išgarsino suteikęs jai ikoniškus Melanės Daniels (filmas „Paukščiai“) ir Margaret Edgar (filmas „Marnė“) vaidmenis. Hitchcocko santykiai su Hedren buvo daugialypiai: jis tapo jos mokytoju ir mentoriumi, bet kartu kontroliavo kiekvieną žingsnį, kišosi į jos asmeninį gyvenimą, izoliavo nuo kitų.
Spektaklis yra subjektyvi filmo „Paukščiai“ kūrimo rekonstrukcija. Pasitelkdami grėsmingų ir laukinių sutvėrimų figūras, kūrėjai pabrėžia nesaugių santykių dinamiką, kurią mūsų visuomenėse įsišakniję toksiški modeliai padaro įmanomą, ir pristato heroję, atsisakiusią aukos vaidmens.
Pagal David Foster Wallace esė. APMĄSTANT OMARĄ
Sausio 28 d. LNDT. Yana Ross spektakliui LNDT Mažojoje salėje pasirinko amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace (1962–2008), iš esmės kvestionuojančio žmogiškąją prigimtį, esė „Apmąstant omarą“. Savo tekstuose D. F. Wallace imasi narstyti jautriausius ir nepatogiausius šiuolaikinės visuomenės klausimus – empatiją, vaikų auklėjimą, intymumą, nesusikalbėjimą ir antropocentrizmo pabaigą.
„Tikimės, kad pavyks paskatinti žiūrovus permąstyti savo etikos ir moralės kodeksus bei vertybes ir tuo pačiu atkreips dėmesį į socialiai priimtinas pilkąsias zonas, kurias ketiname kvestionuoti. Kuriant spektaklį labai pravertė ir svarbi Susan Sontag knyga „Regarding the Pain of Others“, – teigia Yana Ross.
„Prisipažįstu, kad niekad nesupratau, dėl ko tokiai didelei daliai žmonių smagios atostogos siejasi su šlepetėmis per pirštą ir akiniais nuo saulės, kuriais pasidabinus reikia grūstis per beprotiškus kamščius iki triukšmingų, kaitrių, sausakimšų turistinių vietų tam, kad būtų galima paragauti „vietinių skanėstų“, nors pats turistų pasirodymas iš esmės sužlugdo visą koncepciją. Man būti masiniu turistu reiškia tapti gryniausiu nūdienos amerikiečiu – neišprususiu svetimšaliu, godžiai trokštančiu to, ko negali gauti, ir nusivylusiu dėl to, ko negali sau pripažinti“, – rašo D. F. Wallace.
Martin Algus. SIEROS MAGNOLIJOS
Sausio 28-29 d. LNDT. Ralfas ir Marta – šiuolaikinė pora – susirūpinę savo karjeromis, sveika gyvensena, įvaizdžiu visuomenėje. Marta, metusi dėstytojos darbą nusprendžia kandidatuoti į instituto direktorės postą, kruopščiai ruošiasi konkursui, tačiau jos gyvenimą sujaukia žinia apie staiga atsiradusį tėvą, kuriam reikia globos. Tas vyras daugybę metų gyveno su kita moterimi, bet šiai mirus jos vaikai susirado Martą ir pareiškė, kad ji kaip biologinė dukra dabar privalo pasirūpinti seniu. Tai visiškai neįtelpa iš griežtą Martos darbotvarkę. Ką daryti? Kaip keisis jų gyvenimas? O gal jo nepriimti? Situacija paveikia ir Martos bei Ralfo santykius. Apie tą seną žmogų dukra neturi nė vieno gero prisiminimo. Kaip jis elgėsi su Marta vaikystėje ir kokio elgesio sulauks dabar?
Europa vis labiau sensta, bet kokia yra senų žmonių padėtis visuomenėje? Ar tai tik seni, nereikalingi kūnai? Koks vaikų ir tėvų santykis, skriaudos ir globos ryšys?
Spektaklio kūrėjai klausia, kaip atmintis formuoja mūsų dabartį? Prisiminimai, perrašydami praeitį ima kurti naują naratyvą. Prisiminti čia lyg sužinoti. Baimės nuojauta persmelkia ne tik „Sieros magnolijų“ turinį, bet ir pjesės formą – numesdamas po vieną padriką žodį į personažų lūpas, Martinas Algusas kelia įtampą, nepasitikėjimą, nerimą.
Jo Strømgren. DURYS
Sausio 29 d. LNDT. Jo Strømgren: Durys skiria „čia“ ir „kitur“. Yra labai stiprus įsitikinimas, kad toje kitoje pusėje visad bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje. Spektaklyje „Durys“, pasitelkiant judėjimą ir šokį, keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visad egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir kaip ji kinta skirtingose tautose.
Žmones visad riboja aplinka – namai, mokykla, darbovietė, šalis, restoranas, kuriame išgalime lankytis, asmuo, kurį mylime ar apsimetame mylį.
Priklausyti tam tikrai aplinkai yra nuostabu, ypač jei tavo kaimynas restoranuose lankytis neišgali. Tokie dalykai mus priverčia šypsotis. Tačiau kai vieną dieną kitas kaimynas grįžta namo su kanoja ant mašinos stogo, mes pradedame jaustis apgailėtini. Ir kai kaimyno veide atpažįstame tą šypseną, mes, be abejonės, užsinorime kanojos. Net jei ir labai nemėgstame būti gamtoje.
Spektaklis „Durys“ per naivų ir asociatyvų žvilgsnį į grupę žmonių, atskirtų sienos, siekia atskleisti labiausiai nuviliančius ir destruktyvius žmonių bruožus. Kadangi kitoje pusėje viskas visuomet atrodo įdomiau, siauros durys tampa svarbiu slenksčiu į pokyčius. Tačiau kadangi niekas nėra patenkintas tuo, ką turi, geresnio paieškos tampa nesibaigiančiu procesu. Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar visgi beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys?
Molière. TARTIUFAS
Sausio 30-31 d. LNDT. Režisierius Oskaras Koršunovas: „Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių. Žinoma, spektaklyje jis neapsimetinėja šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikius už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja.
Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į Bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą. Pasaulinė finansinė krizė – tartiufizmo pasekmė. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur tiesiog klesti tartiufizmas.
Šiame pastatyme nesilaikau vien klasicistinių kanonų: čia yra ir tekstinių, ir veiksminių akibrokštų. Pats Molière’as diktuoja įdomias pastatymo sąlygas. Šis autorius aštrus, aktualus. Jokia pjesė pasaulyje iki šiol nėra sukėlusi tokio didelio skandalo kaip „Tartiufas“. Tai pirmas dramos kūrinys, tapęs tarptautiniu įvykiu: supriešinęs vieną iš didžiausių valstybių su įtakingiausia galia, megavalstybe – Popiežiaus rūmais. Lietuvoje tartiufizmą aš matau ne Bažnyčioje, o tarp šiuolaikinių valdininkų, šiuolaikinėje politikoje, šiuolaikiniame versle, kur labai daug kalbama gražiomis frazėmis, bet už viso to slypi korupcija. Kaip lengvai ir ciniškai manipuliuojama žmonėmis, pasitelkus propagandines viešųjų ryšių priemones...
Spektaklyje tai atpažįstama. Deja, ateinanti karta nėra sąžiningesnė. Ji tiesiog geriau pasiruošusi tai manipuliacijai, kuri ypač puikiai atsiskleidė liberalų skandale. Liberalai tiesiogiai kalbėjo apie tai, kad ateina sudaužyti korupcijos, o mums pasiūlė patį didžiausią korupcijos pyragą, kurį mes dabar raikom.“
PIRK DRAMBLĮ. OKT / Vilniaus miesto teatras
Sausio 27 d. Šiaulių valstybinis dramos teatras. Tai Eglės Kižaitės režisuojamas mono spektaklis apie tiesą ir atvirumą. Leisti sau ir kitiems jausti jausmus, nebūti abejingiems vieni kitiems – neslėpti dramblių kambariuose, pamatyti juos ir įvardinti. Jausmai mus daro išskirtinius ir laisvus, bandydami juos užspausti užsidarome kambaryje su drambliu ir bandome įsivaizduoti, kad jo čia nėra. Bet dramblys lieka kambaryje net jei užsimerkiame ir kartojame, kad jo čia nėra. O jo atsikratyti – ne taip lengva.
Dovilės Zavedskaitės parašyta pjesė buvo puikiai įvertinta Niurnbergo nacionalinio teatro organizuojamame šiuolaikinės dramaturgijos konkurse „Talking about borders“ (liet. „Kalbėjimas apie sienas“ ). Tai kūrinys, atskleidžiantis šeimos portretą, lydimą netekties, savižudybės ir depresijos, tačiau visą tamsą ir dramą atsveria humoras ir ironija.
Šioje šeimos istorijoje režisierės E. Kižaitės didžiausią dėmesį patraukė beveik kiekvienoje scenoje dalyvaujantis Berniukas – maždaug aštuonerių metų vaikas, lankantis antrą klasę. Tai vaikas, kuris atsiduria ypač skaudžioje situacijoje, kurios jam niekas negeba paaiškinti. Būtent tas negebėjimas kalbėti su vaiku, negebėjimas reikšti emocijų, empatijos trūkumas yra tai kas įkvepė režisierę ir aktorių Mantą Bendžių imtis šios medžiagos ir sukurti spektaklį, kurio centre būtų būtent Berniukas.
Spektaklyje sutinkame jau suaugusį Berniuką, praėjus daugiau nei dešimčiai metų po netekties, tačiau vis dar išgyvenantį tų dienų įvykius. Visa istorija jį persekioja kaip dramblys apie kurio buvimą jis pats nesupranta.
Spektaklio metu išvysite portretą žmogaus, kuris išgyveno tokius stiprius įvykius savo vaikystėje, to kuris staiga neteko visko pats to nesuprasdamas. Vaikystės patirtys keliauja kartu su mumis ir turi didžiulės įtakos suaugus. Labai dažnai norint suprasti save ir kylančius sunkumus, privalome atsigręžti į savo vaikystę. Net ir po dešimties metų klausimas – „O kur mama?“ Berniukui spaudžia gerklę, ir kiekvieną kartą senieji namai – mamos butas – gražina visus prisiminimus.
Dabar – praėjus tiek laiko jis gerai žino, kas įvyko, žino, kad mamos nėra ir kodėl, tačiau vis dar ruošiasi priimti ir suprasti, išgyventi tiesą. Tą tiesą, kurios aplinkiniai nesugebėjo įvardinti jam būnant mažam. Suaugusiųjų baimė įkalino Berniuką, daro nelaimingu, negebančiu susitvarkyti su savo jausmais ir galbūt artėjančiu prie tokios pat pabaigos kaip ir mama...
PABANDOM DAR KARTĄ (SKERDYNIŲ DIEVAS)
Sausio 31 d. Šiaulių valstybinis dramos teatras. Pabandom dar kartą? Gal dar vieną kartelį? Kieno gyvenime nepasitaikė tokių situacijų? Vis bandom ir tikimės, kad pagaliau mums pavyks. Kartais tai pasiteisina, o kartais tik dar labiau įklampina, kaip nutiko ir šios pasauliniu hitu tapusios komedijos herojams. Spektaklis „Pabandom dar kartą“ sukurtas pagal garsios prancūzų autorės Yasmina Reza pjesę „Skerdynių dievas“.
Ši subtilaus juodojo humoro komedija atnešė autorei daugybę prestižinių apdovanojimų, pjesė iki šiol statoma viso pasaulio scenose. Komedijoje vaizduojama gana buitiška ir daugeliui mūsų lengvai atpažįstama situacija. Vieną popietę susitinka dvi inteligentiškos poros aptarti tarp jų vaikų kilusias muštynes, kurių metu vienam berniukui buvo išmuštas dantis. Vaikų tėvai – Ujė ir Rėjų šeimos – stengiasi neva civilizuotai spręsti konfliktą, randant visiems priimtiną susitaikymo būdą.
Pradžioje mandagus ir kultūringas bendravimas pamažu įgauna vis aštresnį toną – sulig kiekvienu bandymu susikalbėti, įtampa tarp šeimų ir pačių porų viduje vis labiau auga. Įpusėjus susitikimui, kava pakeičiama romu ir tuomet iškyla po išoriniu porų blizgesiu ir padorumu slepiama neapykanta, nepasitenkinimas ir net agresija. Poros ima svaidytis ne tik kaltinimais, iracionaliais argumentais, seksistiniais ir homofobiškais įžeidinėjimais, bet ir po ranka pasitaikiusiais daiktais. Planuotas suaugusių civilizuotų žmonių susitikimas baigiasi vaikiškai nesuvaldytu chaosu.
Nors iš pirmo žvilgsnio komedijos turinys atrodo gana paprastas, buitiškas ir net banalokas, tačiau iš tikrųjų jame paslėpta daugybė temų ir gilesnių prasmės klodų. Didžiausias šios komedijos laimėjimas – tai ne tiesmukas, o intelektualus ir labai taiklus humoras su lengvu ironijos prieskoniu, kurį scenoje šarmingai ir dozuotai žarsto talentingų aktorių ketvertas.
