Leiskite sau būti ne tik žiūrovu, bet ir keliautoju per emocijas, žanrus ir skirtingus režisūrinio braižo pasaulius.
Nesvarbu, ar tai būtų lengvas vakaras su bičiuliais, ar gilesni apmąstymai po rimtesnės premjeros – teatras laukia. Skaitykite toliau ir išsirinkite, kuris spektaklis šią savaitę taps jūsų išvyka į meną. O gal metas leisti sau pasigrožėti baletu?..
Baletas „La strada“
Vasario 19-22 d. LNOBT. La strada | Kelias yra režisieriaus Federico Fellini 1954 m. Oskaro apdovanojimo laureatas – tai jaudinantis pasakojimas apie Dželsominą, vaikiškai naivią jauną moterį, kurią motina parduoda keliaujančiam stipruoliui cirko artistui, ir kuri vis dar sugeba rasti vilties ir nuostabos sunkiame savo gyvenime.
1952–1979 metais garsus italų režisierius glaudžiai bendradarbiavo su kompozitoriumi Nino Rota. Rotos La strada partitūra meistriškai perteikia nuotaikas nuo energijos iki aštrumo ir parodo, kaip jis sumaniai elgiasi su muzikos raiškos priemonėmis, vaizduojant charakteringus personažus. Praėjus keliolikai metų po filmo pasirodymo, Milano La Scala, vienas iš pagrindinių pasaulio operos teatrų, paprašė Rotos parašyti La strada baleto versiją; partitūra pirmą kartą nuskambėjo 1966 m.
Raimondas Klezys. AVINAI (spektaklis jaunimui)
Vasario 17 d. LNDT. Aktorius Raimondas Klezys su jaunaisiais žiūrovais (spektaklis skirtas paaugliams nuo 14 metų) dalijasi istorijomis iš savo gyvenimo. Per pasakojimus apie vaikystę, žaidimus, žiūrėtas laidas ir pokalbius su močiute atsiskleidžia rimtesnės temos, kurios pateikiamos žaidybiškai ir su humoru.
Betarpiškame spektaklyje kiekvienas gali įsitraukti tiek, kiek nori, o žiūrovų atsakymai formuoja vis kitą spektaklio veidą. Kamuolys, naudojamas spektaklyje, tampa ne tik žaidimo elementu, bet ir kūrybiniu įrankiu, leidžiančiu per žaismę įtraukti žiūrovą į asmenišką pasakojimą – atvirą, jautrų ir kviečiantį atpažinti save.
„Tavo tėvas išvažiavo į šiltus kraštus ir jis yra avinas“, – Raimondui vaikystėje pasakė močiutė. Ar tikrai mūsų tėvai yra avinai? Ar mes užaugsime kitokie nei jie, o gal esame lygiai tokie patys? Monospektaklis „Avinai“ – aktoriaus, dramaturgo Raimondo Klezio ir režisieriaus Justo Tertelio bendras kūrinys – kviečia apmąstyti apmaudą, pyktį, ir atleidimą – temas, kuriomis jaunimui ne visada drąsu kalbėtis su bendraamžiais.
Aktorius Raimondas Klezys sako, kad posakiai „avių banda“ arba „kvailas kaip avis“ yra ypač dažnai transliuojami mokyklose. „Gali pasijusti kaip tikras bandoje gyvenantis avinas, už kurį viską nusprendžia piemuo, jo atitikmuo gyvenime gali būti bet kas – likimas, Dievas, bosas ar kt. Šiame spektaklyje norisi supurtyti jauno žmogaus smegenis ir užduoti klausimą: ar tu tikrai darai, mokaisi, veiki tą, ką norėtum veikti savo gyvenime. Ar tai tėra imitavimo kultūra, kad darai dalykus tik tam, kad reikia juos daryti. Tik tam, kad tokios taisyklės ir taip darė tavo proseneliai, seneliai ar kiti artimieji“, – pavadinimo potekstę aiškina Raimondas Klezys.
Jis priduria, kad teatras yra priemonė kalbėtis, draugauti ir analizuoti. „Todėl rodydamas šį spektaklį, įtraukiu žiūrovus į gyvą veiksmą, vertindamas tai, kas vyksta čia ir dabar. Taip stengiuosi sukurti erdvę, kurioje jaunas žmogus yra matomas, girdimas ir svarbus“, – sako aktorius.
Spektaklis „Avinai“ 2024 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias spektaklis jaunajai auditorijai.
Šiame pastatyme, kurio premjera įvyko Miuncheno Gärtnerplatztheater 2018 m. liepos 12 d., jaudinančią istoriją baleto kalba pasakoja vienas žymiausių šių dienų choreografų Marco Goecke.
Molière. TARTIUFAS
Vasario 17-18 d. LNDT. Režisierius Oskaras Koršunovas: „Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių. Žinoma, spektaklyje jis neapsimetinėja šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikius už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja.
Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į Bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą. Pasaulinė finansinė krizė – tartiufizmo pasekmė. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur tiesiog klesti tartiufizmas.
VAIDINA MARIUS REPŠYS
Vasario 18 d. LNDT. Marius Repšys – vienas žinomiausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių. Jis suvaidino Vandalą „Išvaryme“, Lauryną „Katedroje“ ir daug kitų įsimintinų vaidmenų, laimėjo aukščiausius teatro ir kino apdovanojimus.
Pastaruosius keletą metų Marius Repšys pasirodo ekranuose ir spaudos puslapiuose ne tik kaip teatro ir kino vaidmenų kūrėjas, bet ir kaip žmogus, kovojantis su universaliomis, daugeliui pažįstamomis problemomis. Aktorius drąsiai ir atvirai kalba apie depresiją ir psichozės epizodus, kankinančius nuo vaikystės.
Ar menininko talentas ir psichikos problemos – dvi tos pačios monetos pusės? Ar aktorystė – ir kūryba apskritai – ne tik apdovanoja, bet ir žaloja, o vėliau pati semiasi jėgų iš padarytų žaizdų? Jei taip, kaip tą žalą mažinti ir ar reikia tai daryti?
Šiame spektaklyje žiūrovas kviečiamas pabūti su aktoriumi. Pabūti labai arti. Leistis kelionėn gilyn į pasąmonę, į vidinį kosmosą, geriant iš atminties šaltinių, kaunantis su šešėliais, linksminantis su animomis, ieškant savojo dievo.
Marius Repšys – aktorius, taigi scenoje jis vaidins. Bet kaip suvaidinti save? O gal mes nė nedarome nieko kito, gal mūsų „aš“ tėra nuolat besikeičiančių, skirtingoms aplinkybėms pritaikomų vaidmenų rinkinys? Tuomet galima paklausti kitaip: ar įmanoma savęs nevaidinti? Kiek kaukių turime nusiimti, kad pagaliau išvystume save?
Šiuose klausimuose, kaip ir spektaklyje, teatras persipina su gyvenimu. Bet teatras yra vieta, kur pamišimas leidžiamas, o gyvenime esame linkę jo nepripažinti. Spektaklio kūrybinė grupė tiki, kad čia gyvenimui yra ko pasimokyti iš teatro.
Martin Algus. SIEROS MAGNOLIJOS
Vasario 19 d. LNDT. Ralfas ir Marta – šiuolaikinė pora – susirūpinę savo karjeromis, sveika gyvensena, įvaizdžiu visuomenėje. Marta, metusi dėstytojos darbą nusprendžia kandidatuoti į instituto direktorės postą, kruopščiai ruošiasi konkursui, tačiau jos gyvenimą sujaukia žinia apie staiga atsiradusį tėvą, kuriam reikia globos. Tas vyras daugybę metų gyveno su kita moterimi, bet šiai mirus jos vaikai susirado Martą ir pareiškė, kad ji kaip biologinė dukra dabar privalo pasirūpinti seniu. Tai visiškai neįtelpa iš griežtą Martos darbotvarkę. Ką daryti? Kaip keisis jų gyvenimas? O gal jo nepriimti? Situacija paveikia ir Martos bei Ralfo santykius. Apie tą seną žmogų dukra neturi nė vieno gero prisiminimo. Kaip jis elgėsi su Marta vaikystėje ir kokio elgesio sulauks dabar?
Europa vis labiau sensta, bet kokia yra senų žmonių padėtis visuomenėje? Ar tai tik seni, nereikalingi kūnai? Koks vaikų ir tėvų santykis, skriaudos ir globos ryšys?
Spektaklio kūrėjai klausia, kaip atmintis formuoja mūsų dabartį? Prisiminimai, perrašydami praeitį ima kurti naują naratyvą. Prisiminti čia lyg sužinoti. Baimės nuojauta persmelkia ne tik „Sieros magnolijų“ turinį, bet ir pjesės formą – numesdamas po vieną padriką žodį į personažų lūpas, Martinas Algusas kelia įtampą, nepasitikėjimą, nerimą.
Kazys Binkis. ATŽALYNAS
Vasario 20 d. LNDT. Kazio Binkio 1938 metais parašyto „Atžalyno“ centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, jis neatsižada vertybių, nesiliauja tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis. Tai nuotaikinga, įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.
Režisieriaus Jono Vaitkaus žodžiais, šis kūrinys gali tapti pavasariniu lietumi šiandienos teatre – nusigręžusiame nuo pamatinių vertybių, linkstančiame į destrukciją ir neigimą. Vaidinti spektaklyje režisierius pakvietė ne tik patyrusius aktorius, bet ir jo paties vadovaujamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentus. Tokios entuziazmu trykštančios kūrybinės komandos interpretuotas „Atžalynas“ – puiki galimybė iš naujo atrasti klasikinę Lietuvos dramaturgiją.
„Berašydamas šį veikalą aš teatrą šiek tiek apgavau ta prasme, kad veikalas išėjo jaunimui, kurio amžiaus sąvoka labai plati – maždaug nuo 12 iki 60 metų amžiaus ir daugiau.“ (Kazys Binkis)
Martin Bellemare. LAISVĖ
Vasario 21 d. LNDT. Ar turime teisę pakeisti artimojo sprendimą, jei jis pasirenka mirtį?
Šiuolaikinė kanadiečio Martin Bellemare pjesė pasakoja apie tvarkingą, ekologišką, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą.
Pjesės veiksmas vyksta šeimoje, kur šeimos nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbiantys vienas kito pasirinkimus, nevaržantys vienas kito laisvės. Šeimos ląstelė šiuo atveju – tai visuomenės atspindys.
M. Bellemaro pjesės viešai statomos Prancūzijoje, Kanadoje bei Vokietijoje. Dramaturgo kūrybinėje biografijoje – apie dešimt pjesių, „Laisvė“ – žinomiausia, pirmą kartą pristatyta Lietuvos teatro žiūrovams ir užsienio ekspertams 2021 m. tarptautinio teatro festivalio Sirenos metu.
JAUNYSTĖ (A|CH teatras)
Vasario 22 d. LNDT. Šokio spektaklis „Jaunystė, arba scenarijai pagal kuriuos gyvena tėvai ir vaikai“, jau tapęs praėjusio ACH teatro sezono sensacija ir, įvertinus 2023 metų pardavimus, www.bilietai.lt pripažintas žiūrimiausiu šokio spektakliu, tęsia savo kelionę po Lietuvą ir į žiūrovų širdis ir naujajame – jubiliejiniame, jau 25-ajame teatro sezone. Pilnos žiūrovų salės, dešimtys tūkstančių jį jau pamačiusiųjų, visada stiprios publikos emocinės reakcijos, visada jautrūs atsiliepimai ir visada griausmingos ovacijos – „Jaunystė“ nepalieka abejingų, giliai paliečia žiūrovo širdį, skatina apmąstyti santykius su pačiais artimiausiais.
Spektaklyje, kurio centrinė teminė ašis – ne visada paprasti tėvų ir vaikų santykiai, pirmą kartą susipynė net trys šokio žanrai: klasikinis baletas, šiuolaikinis-modernus šokis ir gatvės šokiai. Taip pat, pirmą kartą A|CH teatro istorijoje vienoje scenoje vaidmenis kuria žinomi, patyrę scenos meno meistrai, baleto solistai, aktoriai, šokėjai ir 13-16 metų vaikai, gabiausieji baleto, šokio ir vaidybos meno mokyklų mokiniai, 2022-aisiais įsteigtos ACH teatro Junior trupės jaunieji artistai. Jiems greitai augant, sugrįžtančioje „Jaunystėje“ šoks ir vaikus didžiojoje scenos įkūnys jau antroji, pačios choreografės Anželikos Cholinos kruopščiai paruošta mažųjų šokėjų sudėtis.
Spektaklio „Jaunystė“ siužete persipina šešių šeimų gyvenimo fragmentai ir susiduria du pasauliai – vaikų ir suaugusiųjų. Tai kontrastinga psichologinė tragikomedija, kurioje šiuolaikiškos šeimyninio gyvenimo dramos perteikiamos šokio kalba, skambant galingai Johano Sebastiano Bacho muzikai.
