Šią savaitę renginių kalendoriuje – ir gyvos muzikos koncertai, ir teatro premjeros, ir jaukūs kultūriniai vakarai mažesnėse erdvėse. Vienur skambės nostalgiją keliantys hitai, kitur – šiuolaikinės muzikos ritmai ar humoro kupini pasirodymai. Tad nesvarbu, ar ieškote ramaus vakaro dviese, ar planuojate smagų išėjimą su draugais – veiklos atras kiekvienas.
Teatro mėgėjų laukia tiek klasikiniai spektakliai, tiek modernesni scenos sprendimai, o ieškantiems aktyvesnio laisvalaikio netrūks renginių po atviru dangumi, mugių bei įvairių sezoninių susibūrimų.
Tuo metu šeimos su vaikais galės rinktis edukacinius užsiėmimus, interaktyvias veiklas ar savaitgalio renginius, kuriuose netrūks pramogų mažiesiems. Pavasaris įsibėgėja, todėl vis daugiau renginių keliasi ir į lauką – parkus, miestų aikštes bei vasaros erdves.
Tad belieka išsirinkti, kas labiausiai domina, pasižymėti datą kalendoriuje ir šią savaitę skirti daugiau laiko geroms emocijoms, naujiems įspūdžiams ir gyvam laisvalaikiui.
Laura Kutkaitė. MOKYK MANE
12 d. LNDT. Režisierė Laura Kutkaitė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrusi spektaklius „Sirenų tyla“ ir „Teiresijo krūtis“ pristato naują spektaklį „Mokyk mane“. Provokuojantį kūrinį apie mokyklą kurianti Kutkaitė teigia, kad teatras yra dėkinga vieta permąstyti požiūrį į švietimą. Šiame darbe kaip ir ankstesniuose, filosofinį žvilgsnį ji derina su humoru, pasitelkia socialinę kritiką, devised principu kuriamą dramaturgiją ir tragikomiškus įvaizdžius, gimstančius improvizacijų su aktoriais metu.
Prieš pradėdama repeticijas kartu su aktoriais, Kutkaitė vyko į įvairias Lietuvos gimnazijas ir leido dieną pamokose kartu su 9-11 klasių mokiniais. Įkvėpimo kūrėjai taip pat semiasi iš mokytojų ir mokinių atsiųstų minčių bei istorijų. Jie sako, kad kiekvienas galės atpažinti savas mokyklos patirtis – tiek skaudžias, tiek pačias idiotiškiausias.
„Mokyk mane“ klausia, kokią visuomenę formuoja dabartinė mokykla? Kuo panašūs mokykla ir fabrikas? Ar galime save laikyti gamykliniais produktais? Kur brėžti ribą tarp švietimo ir indoktrinacijos? Ar mes kaip visuomenė norime įtvirtinti paklusnumo ir pavaldumo kultūrą, o gal visgi drįstame įsivaizduoti ateitį, kurioje švietimas iš tiesų išlaisvina?
„Mokyk mane“ kviečia žiūrovus kartu praleisti neįprastą „dieną mokykloje“.
Laura Kutkaitė. TEIRESIJO KRŪTIS
13 d. LNDT. Antrajame spektaklyje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2022 m. už debiutinį darbą „Sirenų tyla“ apdovanota kaip geriausia jaunoji Europos režisierė festivalyje „Fast Forward“ Dresdene) Laura Kutkaitė atsispiria nuo prancūzų poeto, dramaturgo ir novelisto Guillaume‘o Apollinaire‘o (1880–1918) siurrealistinio kūrinio „Teiresijo krūtys“ ir kartu su aktoriais konstruoja naują tekstą, neįsipareigodami originaliai pjesei. Kartu su kūrybine komanda ir aktoriais kuriamas savas asociacijų principu paremtas siurrealistinis pasaulis, savo logika kartais daugiau nei norėtųsi primenantis tą, kuris mus supa.
G. Apollinaire‘o kūrinyje mėlynveidė figūra Tereza maištauja prieš savo vyrą. Jai užželia barzda, ūsai ir ji šaukia apie tai, kokia vyriška jaučiasi. Tereza tampa Teiresiju (graikų mituose – aklo pranašo figūra), todėl Terezos vyras nusprendžia pats gimdyti vaikus, o kūrinio pabaigoje Tereza grįžta pas tą, nuo kurio bėgo.
„Skaitant pjesę, mane stipriai paveikė du dalykai: moters vaizdavimas kaip stiprios tik jai esant vyru, moters prilyginimas jos gimdai, ir turbūt stipriau už viską – Terezos grįžimas pas savo vyrą. Noriu žiūrovus panardinti į kaleidoskopišką, asociacijų principu sukurtą choreografinį sapną. Mane domina spektaklio kaip scenos eilėraščio kūrimas. Noriu dar kartą grąžinti Terezą pas Vyrą, sutikti vyresnę Terezą ir jos klausti: ar ji dėl šio žingsnio apgailestautų, ar jo gailėtųsi?
Tai tampa beveik neįveikiamu retoriniu klausimu, susijusiu su žmonių įsitikinimais, primestais socialiniais konstruktais, susijusiu su taip stipriai įsikerojusiomis moteriškumo ir vyriškumo sampratomis. Dėl ryškios feministinės pozicijos mano spektakliai panašūs į manifestus, tačiau juose visuomet glūdi ašara. Šio kūrinio epicentre – labai didžiulė abejonė pačiu manifestavimu. Šiuo spektakliu aš ne teigiu, o abejoju. Todėl pirmą kartą jaučiu viltį.
Noriu, kad „Teiresijo krūtis“ (be gailesčio amputuoju vieną krūtį Apollinaire‘ui) būtų dialogas lytiškumo, disidentinio seksualumo, teisės į savo kūną klausimais. Nuolat turime kovoti už teisę į savo pačių kūnus, nes jie turi ir viešą plotmę. Kūnas, kaip radikaliausia mūsų šiuolaikybės forma teatre ir už jo ribų, yra socialinis šiandienos reiškinys, karo laukas. Spektaklyje jis tampa pagrindine erdve mums kelti klausimus pasitelkiant negailestingą karo metaforą“, – sako režisierė Laura Kutkaitė.
William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA
14-15 d. LNDT. Režisierius Oskaras Koršunovas: Shakespeare’o veikalas „Romeo ir Džuljeta” dažniausiai įsivaizduojamas kaip odė romantiškai meilei. Iš tikrųjų tai – socialinė drama, kurioje paprasta meilė dramatiškomis aplinkybėmis įgauna aukščiausią tragizmo skambesį. Šioje tragedijoje mane labiausiai domina tai, kad meilė gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, Veronos karo atmosferoje. Norėjau akcentuoti šį paradoksą: neapykanta žudo, tačiau būtent ji įžiebia meilės kibirkštį.
Apie tai galima kalbėti ir dievišku lygmeniu – meilė gimsta iš neapykantos, kad pastarąją nugalėtų. Gali būti, jog iš tikrųjų pati neapykanta gimsta iš nieko. Montekių ir Kapulečių pavyzdys būtent yra iškalbingas, nes niekas nebežino nesantaikos priežasties. Jų karo priežastis visi seniausiai pamiršo. Jaunasis Tebaldas priima neapykantą ir ją gina kaip tradiciją. Mes dažnai puoselėjame tokias tradicijas, kurios sukuria priešpriešą iš tariamų skirtumų ir palaiko neapykantą. Tai, deja, vis dažniau taikomas principas – sutelkti visuomenę ieškant priešų.
Statydamas spektaklį norėjau įsigilinti, kaip neapykanta formuoja skirtumus ir tampa visa ko priežastimi. Man atrodo, kad neapykanta yra skirtumų pagrindas, kuris tarp Montekių ir Kapulečių steigia skirtumų iliuziją, apgauna ir dar labiau juos supriešina. Taip pasidalijusios visos visuomenės.
Meilė panaikina skirtumus. Ji vienintelė parodo, jog iš esmės tarp klanų nėra jokio konflikto. Meilė sukuria laisvę, o laisvėje nėra priešybių. Deja, Romeo ir Džuljeta laisvę atranda tiktai mirtyje. Paaukota laisvė sunaikina ne tik modernybę, kurią lemia vaikai, bet ir tėvų taip puoselėjamą tradiciją.
Martin Algus. SIEROS MAGNOLIJOS
14 D. LNDT. Ralfas ir Marta – šiuolaikinė pora – susirūpinę savo karjeromis, sveika gyvensena, įvaizdžiu visuomenėje. Marta, metusi dėstytojos darbą nusprendžia kandidatuoti į instituto direktorės postą, kruopščiai ruošiasi konkursui, tačiau jos gyvenimą sujaukia žinia apie staiga atsiradusį tėvą, kuriam reikia globos.
Tas vyras daugybę metų gyveno su kita moterimi, bet šiai mirus jos vaikai susirado Martą ir pareiškė, kad ji kaip biologinė dukra dabar privalo pasirūpinti seniu. Tai visiškai neįtelpa iš griežtą Martos darbotvarkę. Ką daryti? Kaip keisis jų gyvenimas? O gal jo nepriimti? Situacija paveikia ir Martos bei Ralfo santykius. Apie tą seną žmogų dukra neturi nė vieno gero prisiminimo. Kaip jis elgėsi su Marta vaikystėje ir kokio elgesio sulauks dabar?
Europa vis labiau sensta, bet kokia yra senų žmonių padėtis visuomenėje? Ar tai tik seni, nereikalingi kūnai? Koks vaikų ir tėvų santykis, skriaudos ir globos ryšys?
Spektaklio kūrėjai klausia, kaip atmintis formuoja mūsų dabartį? Prisiminimai, perrašydami praeitį ima kurti naują naratyvą. Prisiminti čia lyg sužinoti. Baimės nuojauta persmelkia ne tik „Sieros magnolijų“ turinį, bet ir pjesės formą – numesdamas po vieną padriką žodį į personažų lūpas, Martinas Algusas kelia įtampą, nepasitikėjimą, nerimą.
Birutė Kapustinskaitė. STAND-UP'AS PRASMEI IR BEPRASMYBEI
15 d. LNDT. „Kai mane pakvietė sukurti šitą numerį, aš sakiau, gerai, sukursiu, bet žinok, čia bus tamsu. Sako, tai labai gerai, žmonėms patinka tamsa. Sakau, ane? Sako, jo. Sakau, nu, važiuojam.“
Teatro scenoje pirmą kartą stand-up komedija – žanras, kuris per juoką apvalo ne tik pasakojantįjį, bet ir klausantįjį. Prajuokinti kitą žmogų yra išties nelengva užduotis. O dar sunkesnė užduotis, kuri rūpi teatrui naudojant humorą, kaip komunikavimo formą, – paliesti skaudžias, mums visiems artimas gedulo, netekties, savižudybės temas. Išjudinti žmoguje kažką netikėto, padėti pasijuokti iš savęs, pasižiūrėti į skausmingas patirtis iš šono, kad galėtum su jomis susitaikyti.
Pirmą kartą kartu kuriančios pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė ir režisierė Eglė Švedkauskaitė kviečia žiūrovus kartu keliauti į naujas teatrines formas ir per vieną stand-up komedijos numerį tyrinėti netektį šeimoje.
Pjesės veikėjai: Mama – garsi laidų vedėja ir Sūnus – sėkmės lydimas stand-up atlikėjas – abu neieško žodžio kišenėje, tačiau susidūrus su Tėvo netektimi jiems susikalbėti vis dėlto tampa sudėtinga. Tai istorija apie pykčio, gėdos, kaltės paleidimą ir ieškojimą, kaip atsiverti pažeidžiamumui ir vienas kitam.
„Stand-up prasmei ir beprasmybei“ – komiška pjesė apie pagrindinių veikėjų bandymą susikalbėti po tėvo netekties. Juodasis humoras, saviironija ir pasakojamasis humoras (stand-up) čia derinami su drama, supinant pasakojimą apie praradimą, apie mamos ir sūnaus santykį su visuomenės požiūriu į gedulą ir iš to kylantį poreikį prisitaikyti“, – sako pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė.
Raimondas Klezys. AVINAI (spektaklis jaunimui)
16 d. LNDT. Aktorius Raimondas Klezys su jaunaisiais žiūrovais (spektaklis skirtas paaugliams nuo 14 metų) dalijasi istorijomis iš savo gyvenimo. Per pasakojimus apie vaikystę, žaidimus, žiūrėtas laidas ir pokalbius su močiute atsiskleidžia rimtesnės temos, kurios pateikiamos žaidybiškai ir su humoru.
Betarpiškame spektaklyje kiekvienas gali įsitraukti tiek, kiek nori, o žiūrovų atsakymai formuoja vis kitą spektaklio veidą. Kamuolys, naudojamas spektaklyje, tampa ne tik žaidimo elementu, bet ir kūrybiniu įrankiu, leidžiančiu per žaismę įtraukti žiūrovą į asmenišką pasakojimą – atvirą, jautrų ir kviečiantį atpažinti save.
„Tavo tėvas išvažiavo į šiltus kraštus ir jis yra avinas“, – Raimondui vaikystėje pasakė močiutė. Ar tikrai mūsų tėvai yra avinai? Ar mes užaugsime kitokie nei jie, o gal esame lygiai tokie patys? Monospektaklis „Avinai“ – aktoriaus, dramaturgo Raimondo Klezio ir režisieriaus Justo Tertelio bendras kūrinys – kviečia apmąstyti apmaudą, pyktį, ir atleidimą – temas, kuriomis jaunimui ne visada drąsu kalbėtis su bendraamžiais.
VAIDINA MARIUS REPŠYS
17 d. LNDT. Marius Repšys – vienas žinomiausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių. Jis suvaidino Vandalą „Išvaryme“, Lauryną „Katedroje“ ir daug kitų įsimintinų vaidmenų, laimėjo aukščiausius teatro ir kino apdovanojimus.
Pastaruosius keletą metų Marius Repšys pasirodo ekranuose ir spaudos puslapiuose ne tik kaip teatro ir kino vaidmenų kūrėjas, bet ir kaip žmogus, kovojantis su universaliomis, daugeliui pažįstamomis problemomis. Aktorius drąsiai ir atvirai kalba apie depresiją ir psichozės epizodus, kankinančius nuo vaikystės.
Ar menininko talentas ir psichikos problemos – dvi tos pačios monetos pusės? Ar aktorystė – ir kūryba apskritai – ne tik apdovanoja, bet ir žaloja, o vėliau pati semiasi jėgų iš padarytų žaizdų? Jei taip, kaip tą žalą mažinti ir ar reikia tai daryti?
Šiame spektaklyje žiūrovas kviečiamas pabūti su aktoriumi. Pabūti labai arti. Leistis kelionėn gilyn į pasąmonę, į vidinį kosmosą, geriant iš atminties šaltinių, kaunantis su šešėliais, linksminantis su animomis, ieškant savojo dievo.
Naktys Ispanijos soduose. LNSO, Petras Geniušas, Renata Marcinkutė-Lesieur, Modestas Pitrėnas
15 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, jo meno vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas ir pianistas Petras Geniušas kviečia naktį praleisti egzotiškuose Ispanijos soduose: čia aidintys garsai girdimi Manuelio de Fallos, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet minime, kūrinyje „Naktys Ispanijos soduose“, o tiksliau – Andalūzijos soduose, iš kur buvo kilęs kompozitorius. 1909 m. gyvendamas Paryžiuje, M. de Falla pradėjo kurti šį opusą kaip noktiurnų rinkinį fortepijonui solo, o pianistas Ricardas Viñesas pasiūlė autoriui įtraukti ir orkestrą.
Jaudinančio likimo vengrų kompozitorius Ernstas von Dohnányi priklauso du pasaulius sujungusiai kartai: vaikystėje grojęs Johannesui Brahmsui, pergyvenęs du pasaulinius karus ir kosmoso eros pradžią, sulaukęs XX a. disonansų ir avangardo vėjų, E. von Dohnányi, kaip ir R. Straussas, M. Regeris, M. Bruchas, S. Rachmaninovas, liko ištikimas vėlyvojo romantizmo idėjoms. 1933 m. parašyta kompozicija „Simfoninės minutės“ susideda iš penkių trumpų dalių, kurių kiekviena trunka vos keletą minučių, ir tai neabejotinai vienas populiariausių kompozitoriaus opusų.
Belgų kompozitorius ir vargonininkas Josephas Jongenas atstovauja Valonijos mokyklai, o geriausiai žinomas jo kūrinys – 1926 m. sukurta Koncertinė simfonija vargonams ir orkestrui, opuso solistė – vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur. J. Jongenas laikomas Césaro Francko, Gabrielio Fauré, Claude’o Debussy ir Maurice’o Ravelio tradicijų tęsėju.
