Verta iš anksto pasižymėti renginius, kurie gali tapti puikia išvyka šią savaitę, o galbūt tai taps spontanišku vakaro planu?
Kaip ir kiekvieną savaitę, „Norfa“ kviečia nepraleisti įdomiausių renginių: nesvarbu, ar planuojate ramų savaitgalį su šeima, ar ieškote gyvesnių pramogų su draugais – tarp šios savaitės renginių tikrai atsiras tai, kas praskaidrins kasdienybę.
Baletas „Pakita“
21-23 d. LNOBT. Pakita – vienas iš klasikinio baleto repertuaro brangakmenių, nuolat atgimstantis pasaulio teatrų scenose. 1846 m. pirmą kartą parodytas Paryžiaus operoje (choreografas Josephas Mazilier), po metų garsiojo prancūzo Mariaus Petipa pastatytas Sankt Peterburgo imperatoriškajame balete, šis kūrinys ir šiandien, prabėgus beveik dviem šimtams metų nuo premjeros, tebežavi baleto mėgėjus. Mūsų scenoje Pakitą šį kartą stato choreografas Manuelis Legris, publikai pažįstamas iš baleto Korsaras.
Spektaklio veiksmas vyksta Trianoje, istoriniame Andalūzijos sostinės Sevilijos čigonų kvartale, – čigonų šokio ir ispanų flamenko gimtinėje. Kūrinio siužetas remiasi tikru istoriniu kontekstu, faktais ir skaičiais. Ir nors šiandien sunku atskirti, kur čia realybė ir kur fantazija, spektaklyje pasakojama istorija prasideda 1853 m. vasario 12 d., Ispaniją valdant karalienei Izabelei II, o visai Sevilijai švenčiant Trianos tilto atidarymo šventę.
Kartu su kitais Trianos čigonais joje dalyvaujanti Pakita čia sutinka žavų prancūzų karininką Liusjeną. Deja, aukštakilmiam vaikinui vesti Pakitą trukdo jos čigoniška kilmė… Galiausiai siužeto peripetijos susiklosto sėkmingai, o žiūrovai apdovanojami nuostabiu baleto spektakliu – ispaniško kolorito muzika ir šokiais, grynojo grožio Grand pas vaizdais ir gera nuotaika.
Dingęs teatras: užkulisių istorijos
23 d. LNOBT. 1974-aisiais atidaryti naujieji teatro rūmai iki šių dienų išgyveno nemažai pokyčių bei transformacijų. Ekskursijos metu apsilankysime vietose, kurių, ko gero, nėra matę net patys teatro darbuotojai! Seksime dingusio teatro pėdsakais, nagrinėsime čia kūrusių asmenybių istorijas ir išsiaiškinsime daugybę teatro paslapčių, kurios maloniai nustebins. Turėsite galimybę pamatyti erdves po scena bei virš jos, sužinosite, kaip vidinis kiemas pavirto repeticijų sale ir kur pertraukas leisdavo valdžios ponai. Kviečiame į kelionę laiku po dingusį operos ir baleto teatrą! Ekskursijos pradžia – teatro kasų fojė.
Ekskursijai lengvatos ir nuolaidos netaikomos. Nerekomenduojame vaikams iki 7 metų ir judėjimo sunkumų turintiems asmenims.
Šia ekskursija suteikiame galimybę apsilankyti teatro užkulisiuose ir pavieniams lankytojams. Informaciją apie ekskursijas grupėms (iki 25 asm.) rasite čia: www.opera.lt/edukacija/ekskursijos
Spektaklis vaikams „Alisa stebuklų šalyje“
24 d. LNOBT. Kas vaikystėje nesvajojo kartu su mažąja Alisa leistis į nuotykių kupiną kelionę triušio ola? Būti tai maža, tai didele, sutikti nuolat skubantį Triušį, besišypsantį, tai atsirandantį, tai išnykstantį Češyro katiną, išmintingąjį Vikšrą ar valdingąją Širdžių karalienę – viską patirti kaip nesibaigiantį nuotykį Stebuklų šalyje!
Ši Stebuklų šalis laukia jūsų visų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjeroje, Izraelio kompozitoriaus Davido Sebba‘os operoje vaikams Alisa stebuklų šalyje. Nuotaikingą ir spalvų kupiną istoriją teatro scenoje pasakoja režisierius Gad Schechter iš Izraelio, dirigentai Martynas Staškus ir Adomas Jankovič, dailininkai Gintarė Jonaitytė, Marta Vosyliūtė ir Andrius Ringevičius, o šokius visiems personažams kuria choreografė Jūratė Sodytė.
Operos libretą parašė pats kompozitorius, į lietuvių kalbą jį vertė Kristina Gudelytė-Lasman. Kompozitoriaus D. Sebba pasakoja, kad jo opera – apie vaikus, kurie apdovanoti vaizduote, kurie mėgsta svajoti, ir tokie vaikai užaugę galiausiai tampa mozartais ir edisonais. Tačiau, nors tai opera apie vaikus, režisierius G. Schechter pabrėžia, kad tai spektaklis skirtas visai šeimai – jame kalbama apie prasmingus dalykus, kurie bus svarbūs ir vaikučių tėveliams. Tad keliaukime visi drauge su Alisa į Stebuklų šalį!
Pianisto Jeano-Yveso Thibaudet koncertas
21 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – išskirtinių koncertų ciklas „Riverside Music Live“: pirmą kartą mūsų scenoje gros prancūzų pianistas Jeanas-Yvesas Thibaudet.
Išskirtinis muzikalumas ir jautrus požiūris tiek į šiuolaikinį, tiek į klasikinį repertuarą Jeanui-Yvesui Thibaudet pelnė vieno garsiausių pasaulio pianistų vardą. Jis vertinamas ne tik dėl meistriškumo scenoje, bet ir dėl plačių kūrybinių interesų – aktyviai bendradarbiauja su kino kūrėjais, mados dizaineriais bei vizualiųjų menų atstovais. Thibaudet – pirmasis Colburno mokyklos (Los Andželas, JAV) reziduojantis menininkas, jo vardu įsteigtos kelios stipendijos.
Tarp šio sezono ryškiausių įvykių, gastrolių ir koncertų – kelerius metus tęsiama koncertų serija, kurioje skamba abu Claude’o Debussy „Preliudų“ tomai. Šią programą pianistas atliks ir Vilniuje.
Dainuojanti Baltijos galia. LNSO, Ciuricho koncertinis choras, choras „Vilnius“
23 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija. „Dainuojanti Baltijos galia“ – tai koncertas, kuriame susitinka gražiausi įvairių Baltijos šalių regiono kompozitorių opusai, muzikiniais garsais perteikiantys savo šalių tradicijas, o kartu įkūnijantys bendrą Baltijos regiono dvasią.
Koncerto programoje skambės ryškiausi suomių, norvegų, lietuvių, estų, danų, Velso kompozitorių kūriniai chorui ir orkestrui, kurių kiekvienas įtaigiai pasakoja įsimintiną istoriją. Šiuos kūrinius atliks ne tik mums gerai pažįstami Lietuvos kolektyvai, bet ir svečiai iš Šveicarijos – itin harmoningu skambesiu garsėjantis Ciuricho koncertinis choras, vadovaujamas maestro André Fischerio.
A. Fischeris reguliariai kviečiamas diriguoti garsiojoje Ciuricho „Tonhalle“ salėje. Jo repertuare – itin monumentalūs kūriniai, tokie kaip Johanneso Brahmso „Vokiškasis requiem“, Franzo Schuberto Mišios A-dur ir Es-dur, garsusis Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“ ir kiti. Atvykdamas į Lietuvą, A. Fischeris ruošia ir dviejų lietuvių kompozitorių (M. K. Čiurlionio ir Ž. Martinaitytės) kūrinius.
Kazys Binkis. ATŽALYNAS
20 d. LNDT. Kazio Binkio 1938 metais parašyto „Atžalyno“ centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, jis neatsižada vertybių, nesiliauja tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis. Tai nuotaikinga, įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.
Režisieriaus Jono Vaitkaus žodžiais, šis kūrinys gali tapti pavasariniu lietumi šiandienos teatre – nusigręžusiame nuo pamatinių vertybių, linkstančiame į destrukciją ir neigimą. Vaidinti spektaklyje režisierius pakvietė ne tik patyrusius aktorius, bet ir jo paties vadovaujamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentus. Tokios entuziazmu trykštančios kūrybinės komandos interpretuotas „Atžalynas“ – puiki galimybė iš naujo atrasti klasikinę Lietuvos dramaturgiją.
“Berašydamas šį veikalą aš teatrą šiek tiek apgavau ta prasme, kad veikalas išėjo jaunimui, kurio amžiaus sąvoka labai plati – maždaug nuo 12 iki 60 metų amžiaus ir daugiau.“ (Kazys Binkis)
R.Walser. PASIVAIKŠČIOJIMAS, rež. R. Kazlas
21 d. LNDT. Spektaklio režisierius Rolandas Kazlas: „Eureka! Radau! Štai autorius tikrai vertas dėmesio ir didžiausios pagarbos!“ – tokia buvo mano pirmoji reakcija susipažinus su Robertu Walseriu, šiuo išskirtinio talento ir nepaprasto likimo šveicarų rašytoju. O perskaitęs jo „Pasivaikščiojimą“, kurį puikiai į lietuvių kalbą išvertė Rūta Jonynaitė, supratau, jog tai tikras lobis ir dovana teatro scenai, aktoriams bei žiūrovams. Labai šviesus ir žaismingas, skaudus ir linksmas, laisvas ir išmintingas „walseriškas“ žvilgsnis ir žodis galbūt yra tai, ko labiausiai reikia šių dienų žmogui, o sykiu ir man pačiam, kaip aktoriui ir režisieriui.
Kviečiu visus paskutinį kartą pasivaikščioti po „Pasivaikščiojimą“.
„Pasivaikščiojimas“ – bene garsiausias šveicarų rašytojo Roberto Walserio apsakymas. Robertas Walseris, gimęs 1878 metais Bylyje, visą gyvenimą buvo perdėm jautrus žmogus, persekiojamas savų demonų. Jis mirė 1956-aisiais, ilgus dešimtmečius tyliai praleidęs psichiatrijos gydykloje, užmirštas žmonių ir literatūros pasaulio. Tik aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo iš naujo „atrastas“, nors jo labai išskirtine, poetiška proza buvo žavėjęsi jau Robertas Musilis, Franzas Kafka, Walteris Benjaminas ir Hermannas Hesse.
VILNIUS MAMA JAZZ 2026 | Mary Halvorson: CANIS MAJOR (US), VEGA TRAILS (UK)
22 – 24d. LNDT. Vega Trails (UK)
- Milo Fitzpatrick – double bass
- Jack Wyllie – sax, bass clarinet
Kaip skamba kosmosas? Ar jis turi garsą, ar tik begalinę tylą, kurioje mūsų vaizduotė kuria melodiją? Galbūt kosmosas skamba ne kaip kurtinanti tyla, o kaip atstumas – kaip lėtas, vos juntamas judėjimas, kurį galima išgirsti tik sustojus.
„Vega Trails“ muzika gimsta panašioje būsenoje – tarp garso ir ne garso, tarp klausimo ir atsakymo. Tai ne muzika, kuri siekia apibrėžti ar paaiškinti. Veikiau ji kviečia klausytis taip, kaip žvelgiama į naktinį dangų – be lūkesčių, bet su atidumu.
Projekto centre – kontrabosininkas ir kompozitorius Milo Fitzpatrickas, kuriam „Vega Trails“ tampa erdve mąstyti apie garsą kaip trajektoriją, o ne formą. Čia melodija nėra vedlys, o krypties nuojauta; ritmas – ne struktūra, o kvėpavimas. Vilniaus koncerte šią subtilią garsinę architektūrą kartu su Fitzpatricku plėtos Jackas Wyllie – multiinstrumentininkas, kurio saksofono garsas, išplėstas elektroniniais efektais. Beje, abu šie muzikantai jau lankėsi Vilnius Mama Jazz festivalyje 2019 m., kuomet Šiuolaikinio meno centre koncertavo su grupe „Portico Quartet“.
Pagal David Foster Wallace esė. APMĄSTANT OMARĄ
22 d. LNDT. Yana Ross spektakliui LNDT Mažojoje salėje pasirinko amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace (1962–2008), iš esmės kvestionuojančio žmogiškąją prigimtį, esė „Apmąstant omarą“. Savo tekstuose D. F. Wallace imasi narstyti jautriausius ir nepatogiausius šiuolaikinės visuomenės klausimus – empatiją, vaikų auklėjimą, intymumą, nesusikalbėjimą ir antropocentrizmo pabaigą.
„Tikimės, kad pavyks paskatinti žiūrovus permąstyti savo etikos ir moralės kodeksus bei vertybes ir tuo pačiu atkreips dėmesį į socialiai priimtinas pilkąsias zonas, kurias ketiname kvestionuoti. Kuriant spektaklį labai pravertė ir svarbi Susan Sontag knyga „Regarding the Pain of Others“, – teigia Yana Ross.
„Prisipažįstu, kad niekad nesupratau, dėl ko tokiai didelei daliai žmonių smagios atostogos siejasi su šlepetėmis per pirštą ir akiniais nuo saulės, kuriais pasidabinus reikia grūstis per beprotiškus kamščius iki triukšmingų, kaitrių, sausakimšų turistinių vietų tam, kad būtų galima paragauti „vietinių skanėstų“, nors pats turistų pasirodymas iš esmės sužlugdo visą koncepciją. Man būti masiniu turistu reiškia tapti gryniausiu nūdienos amerikiečiu – neišprususiu svetimšaliu, godžiai trokštančiu to, ko negali gauti, ir nusivylusiu dėl to, ko negali sau pripažinti“, – rašo D. F. Wallace.
