„Norfa“ kviečia pasitikti pavasarį ne tik atsinaujinančiais skoniais, bet ir įspūdžiais. Nuo koncertų ir spektaklių iki parodų, šeimos veiklų ar jaukių susitikimų – atrinkome renginius, kurie leidžia sustoti, pasidžiaugti akimirka ir pasisemti įkvėpimo.
Leiskite šiai savaitei tapti mažyte švente, kurioje pavasaris prasideda nuo gerų emocijų!
Baletas „Kūnai ir kodai“
Kovo 6-7 d. LNOBT. Trijų choreografų – K. Pastoro, I. Pérezo ir W. McGregoro – trys skirtingos šokio leksikos, trys žvilgsniai į žmogaus santykį su savimi ir lekiančiu laiku.
Moving Rooms (pagal Alfredo Schnittke’s, Henryko Mikołajaus Góreckio muz.) pasakoja erdvėje įkalintų emocijų istoriją – kaip šviesos nupieštų geometrinių figūrų fone skleidžiasi žmogaus kova už savo vietą pasaulyje. Kas yra mūsų priešininkas ir kas nustato taisykles gyvenimo šachmatų lentoje? Spektaklyje Flesh (pagal Arvo Pärto, Erico Whitacre’o muz.) choreografas kvestionuoja savąjį atminties, praradimo, meilės ir mirties suvokimą. Infra (pagal Maxo Richterio muz.) žvelgia į tai, kas vyksta po judraus miesto, po žmogaus paviršiumi, atskleidžia įvairius santykius ir visuomenės portretus.
Spektaklis vaikams „Zuikis Puikis“
Kovo 8 d. LNOBT. Tai linksma ir pamokanti istorija patiems mažiausiems operos žiūrovams. 3–7 metų vaikai turi galimybę ne tik stebėti spektaklį, bet ir jame dalyvauti. LNOBT Kamerinėje salėje vaikai drauge su operos veikėjais dainuoja, žaidžia ir mokosi zuikių mokyklos pamokose.
Spektaklyje dainuoja jauni solistai – LNOBT operos stažuotojai, taip pat dalyvauja aktoriai, šokėjai bei teatro Vaikų operos studijos choristai. LNOBT orkestro instrumentiniam ansambliui diriguoja pastatymo muzikos vadovas Juozas Mantas Jauniškis.
William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA
Kovo 3 d. LNDT. Režisierius Oskaras Koršunovas: Shakespeare’o veikalas „Romeo ir Džuljeta“ dažniausiai įsivaizduojamas kaip odė romantiškai meilei. Iš tikrųjų tai – socialinė drama, kurioje paprasta meilė dramatiškomis aplinkybėmis įgauna aukščiausią tragizmo skambesį. Šioje tragedijoje mane labiausiai domina tai, kad meilė gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, Veronos karo atmosferoje. Norėjau akcentuoti šį paradoksą: neapykanta žudo, tačiau būtent ji įžiebia meilės kibirkštį.
Apie tai galima kalbėti ir dievišku lygmeniu – meilė gimsta iš neapykantos, kad pastarąją nugalėtų. Gali būti, jog iš tikrųjų pati neapykanta gimsta iš nieko. Montekių ir Kapulečių pavyzdys būtent yra iškalbingas, nes niekas nebežino nesantaikos priežasties. Jų karo priežastis visi seniausiai pamiršo. Jaunasis Tebaldas priima neapykantą ir ją gina kaip tradiciją. Mes dažnai puoselėjame tokias tradicijas, kurios sukuria priešpriešą iš tariamų skirtumų ir palaiko neapykantą. Tai, deja, vis dažniau taikomas principas – sutelkti visuomenę ieškant priešų.
Statydamas spektaklį norėjau įsigilinti, kaip neapykanta formuoja skirtumus ir tampa visa ko priežastimi. Man atrodo, kad neapykanta yra skirtumų pagrindas, kuris tarp Montekių ir Kapulečių steigia skirtumų iliuziją, apgauna ir dar labiau juos supriešina. Taip pasidalijusios visos visuomenės.
Meilė panaikina skirtumus. Ji vienintelė parodo, jog iš esmės tarp klanų nėra jokio konflikto. Meilė sukuria laisvę, o laisvėje nėra priešybių. Deja, Romeo ir Džuljeta laisvę atranda tiktai mirtyje. Paaukota laisvė sunaikina ne tik modernybę, kurią lemia vaikai, bet ir tėvų taip puoselėjamą tradiciją.
Birutė Kapustinskaitė. STAND-UP'AS PRASMEI IR BEPRASMYBEI
Kovo 3 d. LNDT. Teatro scenoje pirmą kartą stand-up komedija – žanras, kuris per juoką apvalo ne tik pasakojantįjį, bet ir klausantįjį. Prajuokinti kitą žmogų yra išties nelengva užduotis. O dar sunkesnė užduotis, kuri rūpi teatrui naudojant humorą, kaip komunikavimo formą, – paliesti skaudžias, mums visiems artimas gedulo, netekties, savižudybės temas. Išjudinti žmoguje kažką netikėto, padėti pasijuokti iš savęs, pasižiūrėti į skausmingas patirtis iš šono, kad galėtum su jomis susitaikyti.
Pirmą kartą kartu kuriančios pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė ir režisierė Eglė Švedkauskaitė kviečia žiūrovus kartu keliauti į naujas teatrines formas ir per vieną stand-up komedijos numerį tyrinėti netektį šeimoje.
Pjesės veikėjai: Mama – garsi laidų vedėja ir Sūnus – sėkmės lydimas stand-up atlikėjas – abu neieško žodžio kišenėje, tačiau susidūrus su Tėvo netektimi jiems susikalbėti vis dėlto tampa sudėtinga. Tai istorija apie pykčio, gėdos, kaltės paleidimą ir ieškojimą, kaip atsiverti pažeidžiamumui ir vienas kitam.
„Stand-up prasmei ir beprasmybei“ – komiška pjesė apie pagrindinių veikėjų bandymą susikalbėti po tėvo netekties. Juodasis humoras, saviironija ir pasakojamasis humoras (stand-up) čia derinami su drama, supinant pasakojimą apie praradimą, apie mamos ir sūnaus santykį su visuomenės požiūriu į gedulą ir iš to kylantį poreikį prisitaikyti“, – sako pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė.
Laura Kutkaitė. TEIRESIJO KRŪTIS
Kovo 4 d. LNDT. Antrajame spektaklyje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2022 m. už debiutinį darbą „Sirenų tyla“ apdovanota kaip geriausia jaunoji Europos režisierė festivalyje „Fast Forward“ Dresdene) Laura Kutkaitė atsispiria nuo prancūzų poeto, dramaturgo ir novelisto Guillaume‘o Apollinaire‘o (1880–1918) siurrealistinio kūrinio „Teiresijo krūtys“ ir kartu su aktoriais konstruoja naują tekstą, neįsipareigodami originaliai pjesei. Kartu su kūrybine komanda ir aktoriais kuriamas savas asociacijų principu paremtas siurrealistinis pasaulis, savo logika kartais daugiau nei norėtųsi primenantis tą, kuris mus supa.
G. Apollinaire‘o kūrinyje mėlynveidė figūra Tereza maištauja prieš savo vyrą. Jai užželia barzda, ūsai ir ji šaukia apie tai, kokia vyriška jaučiasi. Tereza tampa Teiresiju (graikų mituose – aklo pranašo figūra), todėl Terezos vyras nusprendžia pats gimdyti vaikus, o kūrinio pabaigoje Tereza grįžta pas tą, nuo kurio bėgo.
Naubertas Jasinskas. VELNIO NUOTAKA
Kovo 5-6 d. LNDT. „Velnio nuotaka“ – muzikinė drama apie amžinybę ir abejingumą. Spektaklis, įkvėptas Arūno Žebriūno ir Vyacheslavo Ganelino muzikinio filmo, aktorės Vaivos Mainelytės gyvenimo linijos, Johno Cassaveteso intymios kino kalbos bei Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“ kuria pasakojimą apie kolektyvinių mitų įtaką mūsų tapatybėms.
Spektaklio dramaturgas ir režisierius Naubertas Jasinskas: „Mes kuriame visai naują „Velnio nuotakos“ interpretaciją – tai nebus naujas Borutos kūrinio pastatymas ar filmo inscenizacija su jaunais aktoriais. Šis spektaklis kelia klausimą – ar rekonstrukcija yra meilė praeičiai, ar nesugebėjimas kurti ir būti dabartyje. Kūrinys aktualus šiandien, nes gyvename kultūroje, apsėstoje rekonstrukcijų, taip puoselėdami pavojingą santykį su atmintimi. Noras atkurti, perkurti, sugrįžti tampa saugia zona, kurioje galima išvengti tikrų klausimų apie dabartį.“
Spektaklyje pasaka ir realybė pinasi į vieną visumą: senoji istorija apie Jurgą, Girdvainį, Baltaragį, Uršulę ir Pinčiuką perkeliama į šiandienos muzikos industrijos, repeticijų ir koncertų pasaulį. Čia personažai ir mitiniai tipažai, ir šiuolaikinių žmonių atspindžiai. Pasakojimas konstruojamas per jaunosios Jurgos perspektyvą. Pasaulis, kurį Jurga kadaise troško užkariauti, tuštėja, o malonumas jo nebeužpildo. Jos tėvas Baltaragis, muzikos verslo savininkas, stengiasi išlaikyti kontrolę, mylimasis Girdvainis atsiduria moralinės dilemos kryžkelėje, o Uršulė – nuolatinio bandymo ir nesėkmės figūra, kurios neišsipildymas tampa perspėjimu Jurgai.
Į veiksmą įsitraukia ir prodiuserė (Pinčiukas) – primenanti, kad šlovė ir sėkmė visuomet reikalauja kainos. Kaip priešprieša velniškai gudrybei, kūrinyje nuolat pasirodo Angelas ir Vaiva Mainelytė, kurių dialogai tampa refleksija apie žmogaus gyvenimą, jo prasmę, gėrio ir blogio pusiausvyrą.
DALYKAI, KURIŲ NEIŠDRĮSAU PASAKYTI, IR DABAR JAU PER VĖLU
Kovo 7-8 d. LNDT. 2010 m. Itaru Sasaki iš Otsuchi miestelio Japonijoje sužinojo, kad jo mylimas pusbrolis mirtinai serga ir jam gyventi liko tik trys mėnesiai. Po pusbrolio mirties Sasaki savo kieme pastatė seną telefono būdelę, kad kasdien galėtų bendrauti su mirusiuoju, o jo žodžiai būtų išnešioti vėjo.
2011 m. Otsuchi apylinkėse įvyko cunamis, kurio metu žuvo 10 proc. miesto gyventojų. Pamažu žmonės sužinojo apie telefono būdelę ir pradėjo lankytis Itaru Sasaki sode, norėdami paskambinti prarastiems artimiesiems.
Nuo 2022 m. kovo 1 d. senas taksofonas, identiškas Japonijoje stovėjusiam „vėjo telefonui“, buvo įkurdintas prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Žmonės buvo kviečiami užsukti ir „paskambinti“ tiems, kuriems nespėjo laiku pasakyti tai, ką norėjo, o dabar jau per vėlu. Per daugiau kaip 6 mėnesius telefono ragelis buvo pakeltas apie 4000 kartų. Visų autentiškų istorijų garso įrašai tapo operos libreto pagrindu.
Taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ – tai jautrus, subtilus, šviesus ir viltingas pasakojimas apie žmogų, kuris gedi. Kartu tai – skaidrus pjūvis per sielvarto atvertas geografines teritorijas, kelionė į susitikimą, susitaikymą, pasaulio kaip visumos patyrimą.
Teklė Kavtaradze. SIRENŲ TYLA
Kovo 7 d. LNDT. Sirenos dainuoja gražiai, rašo Homeras. Jos tūno saloje, vilioja pro šalį plaukiančius vyrus ir juos pražudo. Išskyrus Orfėją, kuris dainuoja garsiau, ir Odisėją, kurio bendražygiai į ausis įsideda vaško ir pririša jį prie stiebo, kad jis galėtų klausytis sirenų ir nemirtų.
Europos mitologijoje vyrauja smurtas: tarp žmonių, dievų, mitinių būtybių ir lyčių. Nelygybės ir galios disbalansas gimdo baimės ir gynybos strategijas, o ne santykius. Kas verčia mus laikytis šių struktūrų?
Bendradarbiaudama su kolegomis, režisierė Laura Kutkaitė šiuolaikinę istoriją perkelia tiesiai į mito minų lauko vidurį: praėjus ketveriems metams po #MeToo judėjimo viršūnės Lietuvoje, ji piktnaudžiavimo galia meno pasaulyje problemą pristato scenoje. Pozuodamos ant uolos ir laukdamos „didžiojo Odisėjo“, keturios aktorės atidaro savo salos teatrą ir pasakoja tikras istorijas iš savo bei kitų Lietuvos menininkių moterų kūrybinių procesų.
Jos nepraleidžia nė vienos tamsios smulkmenos – net tarpusavio konkurencijos – ir kartu vaidina teatrą: su kostiumais ir grimu, su garsu ir šviesa, su karčiu humoru, aistra, pažeidžiamumu ir dėl daugybės priežasčių. Taip jos tragikomiškai smūgiuoja į struktūras būtent ten, kur jos galėtų pasikeisti.
Muzikinis atvirlaiškis iš Vienos
Kovo 4 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija. Lietuvos kamerinis orkestras, dirigentas Robertas Šervenikas ir solistai siunčia muzikinius atvirlaiškius iš XVIII a. pab. – XIX a. pr. Vienos. Pirmajame užfiksuota, kad italas Antonio Salieri, būdamas šešiolikos, atvyko į Vieną ir gyveno čia iki mirties. XVIII a. antroje pusėje Salieri buvo įtakingiausias Vienos muzikas, 40 metų jis buvo imperatoriaus dvaro kapelmeisteriu ir kompozitoriumi bei Italų operos dirigentu ir vadovu. Simfoniją D-dur, „La Veneziana“, jis sukūrė iš dviejų savo operų – „Pavyduolių mokykla” ir „Netikėtas išvykimas“ – uvertiūrų muzikinės medžiagos.
Antroje atvirutėje – Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertas fleitai, arfai ir orkestrui C-dur, KV 299 – vienintelis jo opusas, kuriame solo partija parašyta arfai: tais laikais arfos ir fleitos duetas buvo išties neįprastas. Genialusis kūrėjas pasistengė, kad koncerto solistai parodytų, ką sugeba: partijos kaip reta sudėtingos.
Solo partijas atliks arfininkė Aistė Baliunytė-Dailidienė ir lenkų fleitininkas Łukaszas Długoszas, studijas baigęs Miuncheno aukštojoje muzikos mokykloje, Paryžiaus konservatorijoje ir Jeilio universitete. Jis yra pelnęs nugalėtojo vardą tarptautiniuose konkursuose, pasirodymų surengė tokiose scenose kaip Niujorko „Carnegie Hall“, Vienos „Musikverein“ ir „Konzerthaus“, Berlyno „Konzerthaus“, Miuncheno „Herkulessaal“ ir kitose. A. Baliunytė-Dailidienė, baigusi Nacionalinę Paryžiaus konservatoriją, yra daugelio tarptautinių konkursų laureatė, aktyvi įvairių muzikos projektų dalyvė, daug koncertuojanti kaip solistė, kamerinės muzikos ansamblių bei įvairių orkestrų artistė Lietuvoje ir užsienyje. Trečias atvirlaiškis mini Ludwigo van Beethoveno Ketvirtąją simfoniją.
Apdovanojimų koncertas METŲ KAUNIEČIAI 2025
Kovo 4 d. Kauno valstybinis muzikinis teatras. Programoje melodijos iš žymiausių operečių, dainos iš pasaulinio garso miuziklų
Dalyvauja: teatro solistai, choro artistai, teatro simfoninis orkestras. Daugiau nei dešimtį metų apie ypatingą moterų įtaką Kauno miestui ir Kauno kraštui liudijęs projektas „Metų kaunietė“ išaugo, tapo „Metų kauniečiais“ ir kviečia švęsti visų nusipelniusių žmonių indėlį į miesto klestėjimą.
Šalia ilgametės Metų kaunietės nominacijos rikiuojasi penkios kitos nominacijos: Sėkmės istorija, Metų virsmas, Metų kūrėjas, Metų misija ir Metų iniciatyva / proveržis.
Simfoninis koncertas DMYTRO UDOVYCHENKO GRIEŽIA R. SCHUMANNĄ
Kovo 6 d.Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kviečia į išskirtinį muzikos vakarą su ryškiausia Lietuvos smuikininke, tarptautinių konkursų laureate Dalia Kuznecovaite ir nuostabaus grožio Johanneso Brahmso (1833–1897) ir Ferenco Listo (1811–1886) kūrinių programa.
Dalia Kuznecovaitė (g. 1988) smuiku pradėjo griežti būdama ketverių metų. Studijavo prestižinėse aukštosiose muzikos mokyklose Vokietijoje – Kiolne pas prof. Zakhara Brona ir Rostoke pas prof. Petru Munteanu. 2014 m. su pagyrimu baigė Paryžiaus nacionalinę konservatoriją, prof. Boriso Garlitsky klasę, kur pelnė ir specialių komisijos prizą.
Tarp svarbiausių D. Kuznecovaitės laimėjimų – Aukso medalis ir pirma vieta Tarptautiniame Henryk Szeryng konkurse Meksikoje (2008 m.), bei laureatės vardas Johanneso Brahmso konkurse Austrijoje (2008 m.). Smuikininkė yra kviečiama koncertuoti su žymiais orkestrais visame pasaulyje.
LVSO koncertų salėje smuikininkė atliks vienintelį šiam instrumentui skirtą J. Brahmso koncertą smuikui D-dur, op. 77 – vieną svarbiausių kompozitoriaus kūrinių, laikomą vienu iš keturių didžiųjų vokiškų koncertų smuikui.
Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras atliks F. Liszto simfonines poemas „Preliudai“ ir „Mazeppa“ bei koncertą užbaigs Antroji vengriškoji rapsodija.
Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui šį vakarą diriguos Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius Jonas Janulevičius.
B-dur, op. 60, sukurtą įsimylėjusio ir laimingo autoriaus 1806 metais. Nors sužadėtuvės su grafaite Josephine Brunsvik nutrūko, o kurtumas vis labiau grūmojo, patirtos laimės, džiaugsmo ir šviesių vilčių atbalsiai girdimi šioje dažnai atliekamoje, romantiškiausioje Beethoveno simfonijoje.
