„Norfos“ renginių gidas šiai savaitei – tai kruopščiai atrinktas pasiūlymų sąrašas tiems, kurie ieško, kur prasmingai praleisti laiką po darbo, savaitgalį ar spontanišką vakarą mieste. Nuo kultūrinių patirčių iki lengvų, nuotaiką keliančių renginių – čia rasite idėjų skirtingoms nuotaikoms ir skoniams.
Leiskite sau trumpam pabėgti nuo rutinos, pasisemti įkvėpimo ir atrasti renginius, kurie šią savaitę gali tapti mažais, bet įsimintinais akcentais. Skaitykite toliau ir išsirinkite, kur susitiksime šįkart.
Baletas „Piaf“
Vasario 27-28 d. LNOBT. „Non, je ne regrette rien“ – ši daina apskriejo visą pasaulį, įkūnydama gyvenimo šūkį „Ne, aš nieko nesigailiu“. Juo gyvenime rėmėsi dainos atlikėja, legendinė Édith Piaf, tobulai valdžiusi savo galingą, sielvarto kupiną balsą, pasakojantį apie meilę, praradimus, aistrą ir paryžietišką gyvenimą. Smulkutė, trapi, labai emocionali menininkė buvo vadinama Paryžiaus žvirbleliu, prancūzams ji – nacionalinė vertybė ir pasididžiavimas. Édith Piaf visam laikui liko chanson žanro gerbėjų atmintyje.
Mauro Bigonzetti choreografija – tai sąmojis, jausmai, atletiškumas ir grožis. Jo judesių kalba nepaprastai gyvybinga, kurianti įtaigią vaizdinių panoramą. Savo kūryboje M. Bigonzetti dažnai atiduoda duoklę svarbioms asmenybėms, didelės sėkmės sulaukė jo spektakliai „Maleris“, „WAM“ (dedikuotas Wolfgangui Amadeus Mozartui), „Omaggio a Bach“ ir „Caravaggio“. Spektaklis „Piaf “ sukurtas 2010 m. Hanoverio valstybinės operos baleto trupei.
Spektaklis vaikams „Muzikinės penketuko istorijos“
Vasario 28 d. LNOBT. LNOBT kviečia visus 5-10 metų vaikus pasisvečiuoti ypatingame teatre, kuris suburia draugus gražiai, skambančiai draugystei! Muzikinė edukacinė istorija papasakos vaikams apie penkis mūsų teatro orkestro muzikantus ir jų geriausius draugus instrumentus – fleitą Pauveliną kartu su pussesere piccolo fleita Hamigaite, obojų Liną Oboliną ir jo brolį anglų ragą Jonį, klarnetą Bufė Kramponą Ležaną ir jo mažąjį brolį Žvieglį, valtorną Stasę ir jos tetą Vagner Tūbą, fagotą Princą Vincą ir senelį kontrafagotą Alfonsą.
Gal jie taps ir jūsų draugais? Juk kas kartą atėjus į teatrą jie jūsų laukia ir pasitinka nuostabiu skambesiu iš orkestro ložės. Kuo jie ypatingi? Apie tai papasakos mūsų istorija.
Raimondas Klezys. AVINAI (spektaklis jaunimui)
Vasario 24 d. LNDT. Aktorius Raimondas Klezys su jaunaisiais žiūrovais (spektaklis skirtas paaugliams nuo 14 metų) dalijasi istorijomis iš savo gyvenimo. Per pasakojimus apie vaikystę, žaidimus, žiūrėtas laidas ir pokalbius su močiute atsiskleidžia rimtesnės temos, kurios pateikiamos žaidybiškai ir su humoru.
Betarpiškame spektaklyje kiekvienas gali įsitraukti tiek, kiek nori, o žiūrovų atsakymai formuoja vis kitą spektaklio veidą. Kamuolys, naudojamas spektaklyje, tampa ne tik žaidimo elementu, bet ir kūrybiniu įrankiu, leidžiančiu per žaismę įtraukti žiūrovą į asmenišką pasakojimą – atvirą, jautrų ir kviečiantį atpažinti save.
„Tavo tėvas išvažiavo į šiltus kraštus ir jis yra avinas“, – Raimondui vaikystėje pasakė močiutė. Ar tikrai mūsų tėvai yra avinai? Ar mes užaugsime kitokie nei jie, o gal esame lygiai tokie patys? Monospektaklis „Avinai“ – aktoriaus, dramaturgo Raimondo Klezio ir režisieriaus Justo Tertelio bendras kūrinys – kviečia apmąstyti apmaudą, pyktį, ir atleidimą – temas, kuriomis jaunimui ne visada drąsu kalbėtis su bendraamžiais.
KAS NEBIJO VIRDŽINIJOS VULF
Vasario 25 d. LNDT. Tai nėra egzorcizmo seansas, nors labai panašu. Nes ką gi daryti, jei jautiesi tarsi apsėsta? Apsėsta kito žmogaus, jo gyvenimo, jo kūrybos? Tas žmogus – tai Virginia Woolf, garsioji rašytoja, į kurią vis bandai įsikūnyti, kad galų gale išsilaisvintum. Tačiau to nepakanka – tam, kad seansas įvyktų, būtina negailestinga akistata su savimi. Nebijoti Virginios? Pirmiausia reikia nebijoti savęs.
Virginia Woolf man svarbi, nes parodė savo lobius ir net davė raktą, kaip juos atverti ir jais naudotis. Sudėtinga skaityti Virginios Woolf kūrinius neturint žinių apie ją pačią: „Mano sielos paslaptys, patirtys surašytos mano darbuose.“ Man taip nutiko su jos dienoraščiais, užtiktais gastrolių metu. Tada ir prasidėjo kelionė link jos.
Virginia Woolf patenka į geriausių pasaulio rašytojų šimtuką. O jeigu jos skambantis it krištolas, nuoširdus, vibruojantis „sąmonės srautas“ surezonuos su skaitytojo ir žiūrovo sąmone – gali nutikti kaip man. Tiesiog bus sunku išsivaduoti.
NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS '26: Olivier Dubois (Prancūzija) – TRAGÉDIE
Vasario 26-27 d. LNDT. Spektaklis – festivalio NEW BALTIC DANCE manifestas.
„Sukūriau „Tragediją“ iš paprasto ir baisaus sakinio: „Būti žmogumi dar nereiškia kurti žmogiškumą – ir būtent tai yra mūsų žmogiškoji tragedija.“ Jis vis dar skamba, neprarasdamas savo jėgos. Dabartiniame Lietuvos kontekste šis sakinys įgyja naują intensyvumą.
Tačiau tragedija neša ne vien tik nelaimę. Ji taip pat neša viltį – viltį, kylančią iš to, kas mus vienija. Tai individuali kova, siūloma dėl didesnės kovos nei pats žmogus – nepaklusnumo gestas, iššūkis dievams.
Būčiau pagerbtas, jei „Tragedija“ rastų savo vietą kaip NEW BALTIC DANCE festivalio manifestas – kaip kovos už orumą, laisvę ir kultūrą simbolis. Su pagarba ir solidarumu Lietuvos pilietinei visuomenei, Olivier Dubois“.
2012 m. Avinjono festivalyje „Tragédie“ premjera buvo lyg choreografinis „smūgis iš apačios“, išsyk tapusi kūriniu-manifestu – tikru šiuolaikinio šokio paminklu.
Praėjus dešimčiai metų po premjeros, Olivier Dubois šį choreografinį eilėraštį perrašė aštuoniolikai atlikėjų. Naujoji versija su ta pačia jėga įtraukia žiūrovą į „pasaulio jutimą“. Svaiginantį ir chaotišką. Milžiniškais mušamaisiais instrumentais, nesiliaujančios tėkmės ir atoslūgio ritmu išgrojamas, sukuriamas ir išardomas didysis gyvenimo ciklas. Žmonija užrašoma, ištrinama ir vėl užrašoma... Nesibaigianti paieška!
„Tragédie“ atlikėjai išreiškia savo priklausymą žmonių bendruomenei. Jie trypia kojomis į žemę, vaikštinėja, išsitiesia, stoja akistaton vienas su kitu, slysta, klaupiasi, pasirodo, pradingsta, susilieja, kad neapvirstų... liudydami bendrą mūsų lemtį.
Laura Kutkaitė. MOKYK MANE
Vasario 26-28 d. LNDT. Vasario 27 d. po spektaklio „Mokyk mane“ antro aukšto fojė vyks „Auditorija tiria“ diskusija – susitikimas su žiūrovais. Kviečiame kartu su spektaklio kūrybine komanda, švietimo analitike Ugne Jakubauskaite-Alasevičiene aptarti spektaklio temas, keliamus klausimus ir jų sąsajas su šiandienos švietimo kontekstu. Diskusiją moderuos LNDT komunikacijos projektų koordinatorė Aušra Pociūtė.
Režisierė Laura Kutkaitė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrusi spektaklius „Sirenų tyla“ ir „Teiresijo krūtis“ pristato naują spektaklį „Mokyk mane“. Provokuojantį kūrinį apie mokyklą kurianti Kutkaitė teigia, kad teatras yra dėkinga vieta permąstyti požiūrį į švietimą. Šiame darbe kaip ir ankstesniuose, filosofinį žvilgsnį ji derina su humoru, pasitelkia socialinę kritiką, devised principu kuriamą dramaturgiją ir tragikomiškus įvaizdžius, gimstančius improvizacijų su aktoriais metu.
Prieš pradėdama repeticijas kartu su aktoriais, Kutkaitė vyko į įvairias Lietuvos gimnazijas ir leido dieną pamokose kartu su 9-11 klasių mokiniais. Įkvėpimo kūrėjai taip pat semiasi iš mokytojų ir mokinių atsiųstų minčių bei istorijų. Jie sako, kad kiekvienas galės atpažinti savas mokyklos patirtis – tiek skaudžias, tiek pačias idiotiškiausias.
„Mokyk mane“ klausia, kokią visuomenę formuoja dabartinė mokykla? Kuo panašūs mokykla ir fabrikas? Ar galime save laikyti gamykliniais produktais? Kur brėžti ribą tarp švietimo ir indoktrinacijos? Ar mes kaip visuomenė norime įtvirtinti paklusnumo ir pavaldumo kultūrą, o gal visgi drįstame įsivaizduoti ateitį, kurioje švietimas iš tiesų išlaisvina?
„Mokyk mane“ kviečia žiūrovus kartu praleisti neįprastą „dieną mokykloje“.
Miranda Rose Hall. PJESĖ GYVENANTIEMS IŠNYKIMO LAIKAIS
Vasario 26 d. LNDT. „Perskaičiau pjesę ir supratau: aš noriu dar pagyventi, nors laikas senka. Mane labiausiai sukrėtė tai, kokia ši tarptautinį pripažinimą pelniusi pjesė yra aktuali Lietuvoje ne tik ekologiniu, bet ir visuomeniniu požiūriu. Pagal Jungtinių tautų tyrimus, Lietuva yra antra sparčiausiai nykstanti tauta pasaulyje. Mes, kaip ir daugelis kitų reiškinių pasaulyje, esame ant išnykimo ribos. Ilgą laiką pirmavome, bet per ateinančius porą dešimtmečių išnykimo prognozė baisi – lietuvių bus beveik trisdešimčia procentų mažiau. Tai baisu. Aš noriu, kad geras gyvenimas tęstųsi. Bet mūsų likimas? Koks mūsų ateities scenarijus? Man svarbu kurti ateitį šiandien. Ir šis spektaklis yra mano manifestas gyvenimui“, – sako spektaklio režisierius Antanas Obcarskas.
Tai kūrinys apie gyvenimo vertę, mirties neišvengiamybę, atsiradimo stebuklą ir išnykimo teorijas. Pagrindinis pjesės veikėjas pasakoja apie mūsų planetą – kaip ji pradėjo formuotis, kaip atsirado ir išnyko įvairios rūšys ir kaip gyvename šiais laikais. Ar gali būti, kad pramonės, žmogaus veiklos, įvairių verslo šakų sąlygota klimato krizė atvedė žmoniją prie šeštojo išnykimo ribos?
Platonas. DIALOGAI
Vasario 27 d. LNDT. Spektaklyje naudojami kūriniai, išversti iš senosios graikų kalbos: Platono „Puota“ ir „Sokrato apologija“ (vertė Merkelis Račkauskas), „Valstybė“ (vertė Jonas Dumčius), „Gorgijas“ (vertė Tatjana Aleknienė), taip pat fragmentai iš Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą“ (vertė Vanda Kazanskienė), Aristofano „Varlių“ (vertė Antanas Dambrauskas).
Tai jauno režisieriaus Motiejaus Ivanausko spektaklis pagal Platono užrašytas jo mokytojo Sokrato mintis ir diskusijas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorystę neseniai baigęs Motiejus Ivanauskas sako: „Daug kas liudija, kad gyvenime dažnai svarbus yra „aukso viduriukas“. Kitaip sakant – balansas tarp dviejų priešingų polių. Tai galioja ir psichologijoje, ir politikoje, ir naujo spektaklio struktūroje.
,,Dialoguose“ dėmesį traukia tai, kad Sokrato mokymai lyg ir akivaizdžiai ragina siekti „amžinųjų vertybių-dorybių“ – išminties, saiko, valios ugdymo – tačiau tuo pat metu jaučiama „laisva“ antikinės Graikijos atmosfera, ironiškas Sokrato požiūris į save, pašnekovus ir į paties pasiūlomus pamąstymus. Tai iš karto nuteikia palankiai, nes Sokratas nelaiko savęs visažiniu, o tiesiog iškelia į paviršių tam tikras problemas, kurios tada visiems pasidaro akivaizdžios.“
Pagal Ukrainos moterų pasakojimus. LIUDIJIMAI
Kovo 1 d. LNDT. „Dabarties laikas ir vykstantis karas teatrui iškėlė radikalų iššūkį – kai realybė yra tokia, kokia yra dabar, bet kokia fikcija tampa per menka. Statyti „normalų“ spektaklį nekyla ranka, bet tylėti irgi neįmanoma. Dramatizuoti tai, kas vyksta imantis klasikos, ieškant metaforų ir analogijų, rodos, tiesiog beviltiška. Ir nemanau, kad atsirado šiuolaikinių pjesių, reflektuojančių tai, kas vyksta. Taigi, pati situacija išprovokavo idėją sukurti dokumentinio teatro spektaklį. Rodos, tokia forma šiandien yra vienintelė įmanoma“, – sako „Liudijimų“ režisierius Oskaras Koršunovas.
„Liudijimai“ – pagal tikrus kare atsidūrusių moterų pasakojimus sukurtas dokumentinis spektaklis. Istorijas vos prasidėjus karui pradėjo rinkti LNDT aktorės, sutikusios tai daryti savanoriškais pagrindais. Jos asmeniškai susitiko su iš Ukrainos pabėgusiomis moterimis, išklausė jas. Kiekvienas pasakojimas yra atvira ir sukrečianti išpažintis: nuo paprastų gyvenimiškų detalių prieinama prie karo realybės, kurios žmogus, jame nebuvęs, tiesiog negali įsivaizduoti.
Viešojoje erdvėje be paliovos girdime naujienas apie karą, vyksta nuolatinė informacinė kova, kuriamos melagienos, pasitaiko įvairių manipuliacijų, todėl, anot kūrėjų, bet koks tikras liudijimas yra aukso vertės. „Jos labai norėjo, kad tos istorijos būtų paviešintos, kad jas išgirstų kuo daugiau žmonių ir pasaulis sužinotų tiesą“, – sako „Liudijimų“ kūrėjai.
Tokių istorijų, kokios pateikiamos „Liudijimuose“ neįmanoma surasti jokiose žiniasklaidos priemonėse, nes tai nėra dalykiškas žurnalisto interviu ar trumpas reportažas iš įvykio vietos – tai moters pasipasakojimas kitai moteriai, ukrainietės išpažintis Lietuvos aktorei, pasiryžusiai suteikti istorijai balsą, papasakoti ją jautriai, su pagarba, bet nedramatizuojant.
„Šis spektaklis niekaip neturėtų būti susijęs su jokia propaganda, pagražinimais ar patosu – tiesiog pasakojimai, tokie, kokie jie yra“, – pabrėžia bendram projektui aktores subūręs Oskaras Koršunovas.
Hommage à Ingrida
Vasario 25 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija. Smuikininkės, profesorės Ingridos Armonaitės (1962–2025) atminimui.
Iškilios smuikininkės, profesorės Ingridos Armonaitės žemiškoji kelionė baigėsi auštant pirmajai 2025-ųjų dienai. Minint I. Armonaitės išėjimo metines rengiamas koncertas, suburiantis artimiausius jos scenos bendražygius, ilgamečius partnerius, tokius kaip Armonų trio, su atlikėja bendradarbiavusius kompozitorius. Kaip atsidavusi pedagogė, I.Armonaitė išugdė daugybę puikių smuikininkų profesionalų, tad atminimo koncertą praturtina ir jos mokiniai, studentai bei absolventai.
Koncerte skambės ir vieni ryškiausių smuikininkės repertuaro kūrinių, taip pat Tomo Kutavičiaus kūrinio „Ingarmoni“ premjera. Kūrinys skirtas I.Armonaitei, bet smuikininkė taip ir nespėjo jo pagriežti.
