Koncertas. Stabat Mater | Didžiojo penktadienio koncertas
Balandžio 3 d. LNOBT. Didžiojo Penktadienio vakarą LNOBT kviečia į sakralinės muzikos koncertą, kurio metu skambės Antonino Dvořáko Stabat Mater (vietoje planuotos J. S. Bacho Pasijos pagal Joną).
Garsus čekų kompozitorius romantikas, dirigentas, tautinės čekų kompozitorių mokyklos pagrindėjas, pedagogas Antoninas Dvořákas (1841–1904) – itin gerbiama asmenybė Čekijos ir pasaulio muzikos istorijoje. „Kokia maža bebūtų tauta, ji nežus, jei turės savo meną.“ Šie Antonino Dvořáko žodžiai tapo jo gyvenimo ir kūrybos kelrodžiu. Kompozitorius buvo giliai tikintis žmogus, nuo pat savo kūrybos pradžios rašęs ir bažnytinę muziką, o savąjį Stabat Mater, manoma, pradėjęs kurti 1876 m. vasarį, reaguodamas į savo dviejų dienų dukters Josefos mirtį 1875 m. rugpjūtį. Prie galutinio kompozicijos išbaigimo jis grįžo po metų, kai per trumpą laiką mirė du jo išgyvenę vaikai.
Nepaisant praktikuojančio kataliko patirties, didieji Dvořáko bažnytiniai kūriniai – Stabat Mater, Requiem ar Te Deum – buvo sukurti atlikti greičiau koncertų salėse, o ne bažnytinių apeigų metu. Stabat Mater (Stovi Motina skausminga), kviečiantis laukti šviesaus Velykų ryto, yra dažniausiai skambantis, plačiausiai žinomas Dvořáko kūrinys, įprasminantis žmogaus tikėjimą ir dvasingumą.
Spektaklis vaikams „Snieguolė ir septyni nykštukai“
Balandžio 4 d. LNOBT. W. Borkowskio ir S. Petrowskio libretas brolių Grimmų pasakos motyvais
– Tarki, veidrodėli, tarki man tuojau,
Ar kas nors atrodo už mane gražiau?
– Graži esi tu iš tiesų, bet pasklido daug gandų,
Kad Snieguolė karalaitė yr' gražiausia iš visų…
Ką padarė įpykusi pamotė, kuri iš tikrųjų buvo ragana, – pasakoti nereikia: šią pasaką žino ir mėgsta viso pasaulio vaikai. Svarbiausia tai, kad, kaip ir turi būti pasakose, viskas baigiasi laimingai.
Pagal David Foster Wallace esė. APMĄSTANT OMARĄ
Kovo 31 d. LNDT. Yana Ross spektakliui LNDT Mažojoje salėje pasirinko amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace (1962–2008), iš esmės kvestionuojančio žmogiškąją prigimtį, esė „Apmąstant omarą“. Savo tekstuose D. F. Wallace imasi narstyti jautriausius ir nepatogiausius šiuolaikinės visuomenės klausimus – empatiją, vaikų auklėjimą, intymumą, nesusikalbėjimą ir antropocentrizmo pabaigą.
„Tikimės, kad pavyks paskatinti žiūrovus permąstyti savo etikos ir moralės kodeksus bei vertybes ir tuo pačiu atkreips dėmesį į socialiai priimtinas pilkąsias zonas, kurias ketiname kvestionuoti. Kuriant spektaklį labai pravertė ir svarbi Susan Sontag knyga „Regarding the Pain of Others“, – teigia Yana Ross.
„Prisipažįstu, kad niekad nesupratau, dėl ko tokiai didelei daliai žmonių smagios atostogos siejasi su šlepetėmis per pirštą ir akiniais nuo saulės, kuriais pasidabinus reikia grūstis per beprotiškus kamščius iki triukšmingų, kaitrių, sausakimšų turistinių vietų tam, kad būtų galima paragauti „vietinių skanėstų“, nors pats turistų pasirodymas iš esmės sužlugdo visą koncepciją. Man būti masiniu turistu reiškia tapti gryniausiu nūdienos amerikiečiu – neišprususiu svetimšaliu, godžiai trokštančiu to, ko negali gauti, ir nusivylusiu dėl to, ko negali sau pripažinti“, – rašo D. F. Wallace.
KAS NEBIJO VIRDŽINIJOS VULF
Balandžio 2 d. LNDT. Tai nėra egzorcizmo seansas, nors labai panašu. Nes ką gi daryti, jei jautiesi tarsi apsėsta? Apsėsta kito žmogaus, jo gyvenimo, jo kūrybos? Tas žmogus – tai Virginia Woolf, garsioji rašytoja, į kurią vis bandai įsikūnyti, kad galų gale išsilaisvintum. Tačiau to nepakanka – tam, kad seansas įvyktų, būtina negailestinga akistata su savimi. Nebijoti Virginios? Pirmiausia reikia nebijoti savęs.
Virginia Woolf man svarbi, nes parodė savo lobius ir net davė raktą, kaip juos atverti ir jais naudotis. Sudėtinga skaityti Virginios Woolf kūrinius neturint žinių apie ją pačią: „Mano sielos paslaptys, patirtys surašytos mano darbuose.“ Man taip nutiko su jos dienoraščiais, užtiktais gastrolių metu. Tada ir prasidėjo kelionė link jos.
Virginia Woolf patenka į geriausių pasaulio rašytojų šimtuką. O jeigu jos skambantis it krištolas, nuoširdus, vibruojantis „sąmonės srautas“ surezonuos su skaitytojo ir žiūrovo sąmone – gali nutikti kaip man. Tiesiog bus sunku išsivaduoti
Alice Birch. SAVIŽUDYBĖS ANATOMIJA
Balandžio 3 d. LNDT. Spektaklyje „Savižudybės anatomija“ susipina vienos giminės trijų kartų moterų istorijos: analizuojami močiutės, dukros ir anūkės gyvenimai ir likimai, fiksuojant kertinius, chrestomatinius ir savitus moters gyvenimo įvykius. Tiriamos temos, susijusios su šeimyninių ir romantinių draugysčių mezgimu, kartose atsikartojančių modelių ir santykių mechanizmais, netektimis, moterims primestais visuomenės lūkesčiais, savižudybės anatomija ir nuodėmės analize.
„Nuo tada, kai sužinojau, kad moteris gimsta su visais kiaušinėliais, kurie susiformuoja jai dar būnant įsčiose, daug fiziškiau pradėjau suvokti kartų klausimą. Šiandien jis man tampa labai aktualus – mūsų močiučių patirtys genetiškai gyvena mumyse, jų išgyventos istorinės traumos ir atsakas į jas yra gyvi. Tuomet susimąstau: kokius randus turės mano karta, kokie politiniai ir istoriniai ženklai bus užkoduoti vaikuose, kurie gyvens po šimto metų?“ – svarsto pirmąjį savo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatanti režisierė Uršulė Bartoševičiūtė.
Birutė Kapustinskaitė. STAND-UP'AS PRASMEI IR BEPRASMYBEI
Balandžio 4 d. LNDT. Teatro scenoje pirmą kartą stand-up komedija – žanras, kuris per juoką apvalo ne tik pasakojantįjį, bet ir klausantįjį. Prajuokinti kitą žmogų yra išties nelengva užduotis. O dar sunkesnė užduotis, kuri rūpi teatrui naudojant humorą, kaip komunikavimo formą, – paliesti skaudžias, mums visiems artimas gedulo, netekties, savižudybės temas. Išjudinti žmoguje kažką netikėto, padėti pasijuokti iš savęs, pasižiūrėti į skausmingas patirtis iš šono, kad galėtum su jomis susitaikyti.
Pirmą kartą kartu kuriančios pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė ir režisierė Eglė Švedkauskaitė kviečia žiūrovus kartu keliauti į naujas teatrines formas ir per vieną stand-up komedijos numerį tyrinėti netektį šeimoje.
Pjesės veikėjai: Mama – garsi laidų vedėja ir Sūnus – sėkmės lydimas stand-up atlikėjas – abu neieško žodžio kišenėje, tačiau susidūrus su Tėvo netektimi jiems susikalbėti vis dėlto tampa sudėtinga. Tai istorija apie pykčio, gėdos, kaltės paleidimą ir ieškojimą, kaip atsiverti pažeidžiamumui ir vienas kitam.
„Stand-up prasmei ir beprasmybei“ – komiška pjesė apie pagrindinių veikėjų bandymą susikalbėti po tėvo netekties. Juodasis humoras, saviironija ir pasakojamasis humoras (stand-up) čia derinami su drama, supinant pasakojimą apie praradimą, apie mamos ir sūnaus santykį su visuomenės požiūriu į gedulą ir iš to kylantį poreikį prisitaikyti“, – sako pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė.
Muzikinė enigma
Kovo 31 d. Lietuvos nacionaline filharmonija. Priešvelykinę savaitę Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus, kviečia į programą „Muzikinė enigma“, skirtą apmąstymams apie didžiąją Velykų paslaptį – mirties ir prisikėlimo stebuklą. Šioje programoje susilieja baroko didybė ir šiuolaikinės pučiamųjų muzikos jėga. Koncerto pradžioje skambės kompozitoriaus Johanno Sebastiano Bacho choralinis preliudas „O galva, kruvinai sužeista“ – gilus kančios apmąstymas, vedantis į garsiosios Mažosios fugos didybę.
Publika taip pat išgirs du šiuolaikinių amerikiečių kompozitorių kūrinius – ramybe ir dvasios stiprybe alsuojantį Franko Ticheli „Sanctuary“ („Šventovė“) ir Davido Maslankos trumpąją simfoniją „Give Us This Day“ („Duok mums šiandien“), monumentaliame skambesyje įkūnijančią žmogišką viltį ir kasdienę malonę. Vakaro kulminacija – britų kompozitoriaus Edwardo Elgaro genialusis kūrinys „Enigma Variations“ („Enigma variacijos“), kurio motyvas subtiliai reflektuos amžinąjį būties ir tikėjimo slėpinį, paversdamas šį koncertą apmąstymų kupina Velykų laukimo patirtimi.
Dvigubas jubiliejus. Raimondas Butvila, Alexander Paley
Balandžio 1 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija. Kai jubiliejų mini du meistrai, šventė tampa dviguba. O kai jie susitinka scenoje ir atlieka didžiųjų kompozitorių sonatas, ši šventė ne tik padvigubėja – ji išsiplečia į daugybę kartų intensyvesnį muzikinį patyrimą.
Buvę bendramoksliai, bičiuliai scenoje ir gyvenime žymusis smuikininkas Raimundas Butvila ir pasaulyje pripažintas fortepijono virtuozas Alexanderis Paley’us scenoje žada mėgautis gražiausiomis sonatomis smuikui ir fortepijonui ir prie šios neeilinės muzikinės patirties kviečia prisijungti publiką. Abu ne kartą yra užsiminę apie stebuklingą tarpusavio ryšį, itin panašų muzikinį mąstymą, ypatingą pasitikėjimą vienas kitu.
Koncerto programa taip pat ypatinga. Skambės Wolfgango Amadeus Mozarto Sonata smuikui ir fortepijonui C-dur – vienas eksperimentinių kompozitoriaus kūrinių, kurį jis kūrė kaip dovaną savo žmonai, tačiau nepabaigė. Ludwigo van Beethoveno Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 10 – neįtikėtinai rami, vadinama vienu švelniausių jo kūrinių. Galiausiai jubiliatų tandemas atliks Césaro Francko Sonatą smuikui ir fortepijonui A-dur – vieną nuostabiausių kada nors sukurtų sonatų šiems dviem instrumentams.
Spektaklis-žaidimas. BAGADELNIA
Balandžio 3 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Pjesės autorius Aleksandr Špilevoj pelnė „Auksinį scenos kryžių“ (2018 m.) už spektaklio „Bagadelnia“ dramaturgiją.
Spektaklis-žaidimas „Bagadelnia“ – tai aštuonios skirtingos, bet tarpusavyje labai susijusios istorijos iš vienų senelių globos namų. Aktoriai pasiūlys žiūrovams patiems išsirinkti, kokias istorijas jie norės pamatyti. „Bagadelnia“ pasakoja apie žmones, nugyvenusius skirtingus gyvenimus, turėjusius skirtingas patirtis ir likimus, bet galiausiai atsidūrusius viename bendrame taške.
Tai, kad vaidinamos pjesės herojai yra senelių globos namų gyventojai, visai nereiškia, kad žiūrovai spektaklio metu bus skandinami liūdesyje ir užuojautoje. Anaiptol. Spektaklio aktoriai atskleis jums smagius, beveik pasakiškus žilų herojų, senųjų romantikų, buvusių sovietinių laikų hipių nuotykius, patyrimus ir atradimus. Juk senatvėje, kai viskas atrodo mažiau spalvinga, kai kuriuos dalykus tenka tiesiog susifantazuoti. Spektaklyje susidurs ir pasaulėžiūros, ir religijos, ir priešingi politiniai požiūriai, bet dažniausiai – tai bus žmogaus susidūrimas su pačiu savimi, su šalia esančiu ir su savo prisiminimais.
Virgilijus Veršulis. UŽ DURŲ
Balandžio 4 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Tai lakoniška forma ir subtiliais psichologiniais štrichais papasakota ŽMOGAUS gyvenimo istorija, sutelpanti į kelių dienų įvykius. Į niekam durų neatidarančio Senio duris netikėtai pasibeldžia jauna mergina Emė. Šie du skirtingų kartų ir patirčių žmonės pradeda bendrauti per neatsidarančias duris, kol tampa akivaizdu, kad du vieniši žmonės ne pasakoja savo gyvenimo istorijas, o kiekvienas jų išgyvena išlikimo ir atsivėrimo dramą. Kas juos sieja? Ar jie iš tikrųjų girdi vienas kitą? Ar atsivers jų pasaulius skiriančios durys? Pamažu besivystantis Senio ir Emės dialogas veda link netikėto finalo...
Daugiau nei prieš dešimtmetį parašyta, tragikomiškų elementų nestokojanti Virgilijaus Veršulio pjesė „Už durų“ pasiduoda įvairioms interpretacijoms, tačiau ji kelia niekada aktualumo neprarandančius klausimus – kodėl ilgainiui žmogiškas ryšys tampa žeidžiantis, kodėl skaudiname tuos, kuriuos labiausiai mylime, kaip priimti, suprasti kitą – jauną ir seną, nuodėmingą ir atgailaujantį.
Šis dualumo principas matomas ir scenoje, kuri padalinta tarsi į dvi dalis – viena yra šiapus, kita – anapus durų, o tai reiškia, kad žiūrovas, lyg gerame paveiksle turi galimybę vienu metu stebėti dviejų puikių aktorių Juozo Bindoko ir Ingos Jarkovos – Bučienės skirtinga vaidybos maniera įkūnijamus personažus. Vietomis realistiškas, vietomis absurdiškas pjesės siužetas yra jaudinantis ir įtikinantis būtent jų aktorinės jėgos ir įtaigos dėka.
