Opera „Vasarvidžio nakties sapnas“
Kovo 20-22 d. LNOBT. B.Britteno Vasarvidžio nakties sapnas – viena labiausiai pavykusių operinių W. Shakespeare’o pjesės adaptacijų. Opera ištikima originalui – joje skamba daug paties W.Shakespeare’o teksto. Tai užburiančios dvasios, kuri plevena unikaliame vasarvidžio nakties sapnų pasaulyje, kūrinys. Jo premjera įvyko 1960 m. Olboro festivalyje, dirigavo pats kompozitorius, režisavo choreografas Johnas Cranko. Komiška, poetiška, romantiška istorija patraukli savo daugiasluoksniškumu.
Vieni joje matys tradicinę pasaką su daugybe juokingų situacijų, kiti atras ištisą psichologijos lobyną. Muzikos mėgėjai operoje girdės įvairiais klasikos kūriniais paremtų muzikinės pagarbos gestų ir satyros – nuo baroko iki A.Schoenbergo. Galiausiai tai – magiškas ir nepaprastai romantiškas vakaras.
Spektaklis vaikams „Muzika mažoms ausytėms“
Kovo 22 d. LNOBT. Nuostabi, specialiai parengta klasikinės muzikos programa, patiems mažiausiems klausytojams pritaikyta erdvė – visa tai parengta Jums, kad pirmasis gyvenime koncertas paliktų pačius gražiausius įspūdžius!
- Rekomenduojame 0-3 metų vaikams
- Vaikai iki 5-erių metų amžiaus į vaikiškus spektaklius įleidžiami nemokamai
- Bilietą turintis suaugęs žmogus gali atsivesti ne daugiau kaip 2 vaikus
- Koncerto trukmė apie 50 min.
- Durys atidaromos likus 30 min. iki renginio
- Renginio metu teatro kavinė nedirba
Alice Birch. SAVIŽUDYBĖS ANATOMIJA
Kovo 17 d. LNDT. Spektaklyje „Savižudybės anatomija“ susipina vienos giminės trijų kartų moterų istorijos: analizuojami močiutės, dukros ir anūkės gyvenimai ir likimai, fiksuojant kertinius, chrestomatinius ir savitus moters gyvenimo įvykius. Tiriamos temos, susijusios su šeimyninių ir romantinių draugysčių mezgimu, kartose atsikartojančių modelių ir santykių mechanizmais, netektimis, moterims primestais visuomenės lūkesčiais, savižudybės anatomija ir nuodėmės analize.
„Nuo tada, kai sužinojau, kad moteris gimsta su visais kiaušinėliais, kurie susiformuoja jai dar būnant įsčiose, daug fiziškiau pradėjau suvokti kartų klausimą. Šiandien jis man tampa labai aktualus – mūsų močiučių patirtys genetiškai gyvena mumyse, jų išgyventos istorinės traumos ir atsakas į jas yra gyvi. Tuomet susimąstau: kokius randus turės mano karta, kokie politiniai ir istoriniai ženklai bus užkoduoti vaikuose, kurie gyvens po šimto metų?“ – svarsto pirmąjį savo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatanti režisierė Uršulė Bartoševičiūtė.
VAIDINA MARIUS REPŠYS
Kovo 18 d. LNDT. Marius Repšys – vienas žinomiausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių. Jis suvaidino Vandalą „Išvaryme“, Lauryną „Katedroje“ ir daug kitų įsimintinų vaidmenų, laimėjo aukščiausius teatro ir kino apdovanojimus.
Pastaruosius keletą metų Marius Repšys pasirodo ekranuose ir spaudos puslapiuose ne tik kaip teatro ir kino vaidmenų kūrėjas, bet ir kaip žmogus, kovojantis su universaliomis, daugeliui pažįstamomis problemomis. Aktorius drąsiai ir atvirai kalba apie depresiją ir psichozės epizodus, kankinančius nuo vaikystės.
Ar menininko talentas ir psichikos problemos – dvi tos pačios monetos pusės? Ar aktorystė – ir kūryba apskritai – ne tik apdovanoja, bet ir žaloja, o vėliau pati semiasi jėgų iš padarytų žaizdų? Jei taip, kaip tą žalą mažinti ir ar reikia tai daryti?
Šiame spektaklyje žiūrovas kviečiamas pabūti su aktoriumi. Pabūti labai arti. Leistis kelionėn gilyn į pasąmonę, į vidinį kosmosą, geriant iš atminties šaltinių, kaunantis su šešėliais, linksminantis su animomis, ieškant savojo dievo.
Jo Strømgren. DURYS
Kovo 19 d. LNDT. Jo Strømgren: Durys skiria „čia“ ir „kitur“. Yra labai stiprus įsitikinimas, kad toje kitoje pusėje visad bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje.
Spektaklyje „Durys“, pasitelkiant judėjimą ir šokį, keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visad egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir kaip ji kinta skirtingose tautose.
Žmones visad riboja aplinka – namai, mokykla, darbovietė, šalis, restoranas, kuriame išgalime lankytis, asmuo, kurį mylime ar apsimetame mylį.
Priklausyti tam tikrai aplinkai yra nuostabu, ypač jei tavo kaimynas restoranuose lankytis neišgali. Tokie dalykai mus priverčia šypsotis. Tačiau kai vieną dieną kitas kaimynas grįžta namo su kanoja ant mašinos stogo, mes pradedame jaustis apgailėtini. Ir kai kaimyno veide atpažįstame tą šypseną, mes, be abejonės, užsinorime kanojos. Net jei ir labai nemėgstame būti gamtoje.
Spektaklis „Durys“ per naivų ir asociatyvų žvilgsnį į grupę žmonių, atskirtų sienos, siekia atskleisti labiausiai nuviliančius ir destruktyvius žmonių bruožus. Kadangi kitoje pusėje viskas visuomet atrodo įdomiau, siauros durys tampa svarbiu slenksčiu į pokyčius. Tačiau kadangi niekas nėra patenkintas tuo, ką turi, geresnio paieškos tampa nesibaigiančiu procesu. Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar visgi beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys?
Astrid Lindgren. RONJA PLĖŠIKO DUKTĖ
Kovo 20-21 d. LNDT. Ant miškais apaugusios kalvos, žaibo perskeltoje pilyje gyvena Ronja – mergaitė, gimusi plėšikų vado Matiso šeimoje. Jos dienos bėga žaidžiant su plėšikais ir myluojamai tėvų, o už pilies sienų laukia pažintis su magiška giria, pilna nykštukų, skraidūnių ir kitų nepaprastų sutvėrimų. Tuo tarpu Matisas žvelgia į augančią dukrą tikėdamasis, kad Ronja iš jo perims vadovavimą plėšikų gaujai.
Įprastą plėšikavimu, susibūrimais ir dainomis pripildytą kasdienybę lyg dar vienas žaibas persmelkia žinia – kitoje pilies pusėje įsikūrė mirtinas Matiso priešas Burka su savo gauja. Kartu su Burkos plėšikais gyvena ir Burkos sūnus Birgas. Pirmą kartą jį pamačiusi Ronja pajunta, kad būtent tokio – panašaus į save mažo žmogaus ji visada ilgėjosi ir laukė. Nors iš pradžių vaikai kaip ir jų tėvai konkuruoja bei užsispyrę laikosi savo, pamažu drauge patirdami nuotykius ir išbandymus jie susidraugauja. Slapta judviejų draugystė tampa iššūkiu ne tik vaikams, bet ir plėšikų gaujoms, o vėliau virsta pabėgimu iš namų į mišką.
„Ronja plėšiko duktė“ – tai vienas žymiausių garsios švedų rašytojos vaikams Astridos Lindgren (1907–2002) kūrinių. Jos knygos išverstos daugiau nei į 95 kalbas. Astrida Lindgren pelnė kelias dešimtis apdovanojimų, tarp jų – ir Hanso Kristiano Anderseno medalį – aukščiausią tarptautinį apdovanojimą, skiriamą vaikų rašytojams ir knygų iliustratoriams. Rašytoja sukūrė tokius legendinius, visame pasaulyje žinomus personažus kaip Pepė Ilgakojinė, Karlsonas bei Emilis iš Lionebergos.
Martin Bellemare. LAISVĖ
Kovo 20 d. LNDT. Ar turime teisę pakeisti artimojo sprendimą, jei jis pasirenka mirtį?
Šiuolaikinė kanadiečio Martin Bellemare pjesė pasakoja apie tvarkingą, ekologišką, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą.
Pjesės veiksmas vyksta šeimoje, kur šeimos nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbiantys vienas kito pasirinkimus, nevaržantys vienas kito laisvės. Šeimos ląstelė šiuo atveju – tai visuomenės atspindys.
M.Bellemaro pjesės viešai statomos Prancūzijoje, Kanadoje bei Vokietijoje. Dramaturgo kūrybinėje biografijoje – apie dešimt pjesių, „Laisvė“ – žinomiausia, pirmą kartą pristatyta Lietuvos teatro žiūrovams ir užsienio ekspertams 2021 m. tarptautinio teatro festivalio Sirenos metu.
Pagal Albert'o Camus romaną. SVETIMAS
Kovo 22 d. LNDT. Spektaklį „Svetimas“ pagal Nobelio literatūros premijos laureato Albert’o Camus knygą stato slovėnų režisierius Jernejus Lorenci, laikomas ryškiausia šiuolaikinio slovėnų teatro figūra, taip pat vienu individualiausių, įžvalgiausių, novatoriškiausių teatro kūrėjų Europoje.
Abejingumo, vienatvės ir absurdiškų atsitiktinumų temas nagrinėjančiame romane „Svetimas“ aprašomas trumpas pagrindinio veikėjo Merso gyvenimo etapas, jo teismo procesas. Atsisakęs meluoti sau ir kitiems, nepaklusęs visuomenės primestoms taisyklėms ir patekęs į keistų atsitiktinumų virtinę, Merso galiausiai yra pasmerkiamas ne už galimą nusikaltimą, o už tai, kad yra kitoks – svetimas.
Ar šiuolaikinė visuomenė, kaip niekad tolerantiška, aktyviai ginanti žmogaus teises, užstojanti silpnuosius, tikrai yra pakanti kitokiems? Ar yra kitokie, kurių visuotinai gailima, ir kitokie, kurių ne? Kur tas skirtumas? Kaip jaustumėtės jūs, teisme bandydami paaiškinti savo elgesio motyvus, bet sulaukdami vis tų pačių tendencingų klausimų ir supratę, kad jūsų atsakymai iš tiesų niekam neįdomūs? Kovotumėte ar pasiduotumėte?
Birutė Kapustinskaitė. STAND-UP'AS PRASMEI IR BEPRASMYBEI
Kovo 22 d. LNDT. Teatro scenoje pirmą kartą stand-up komedija – žanras, kuris per juoką apvalo ne tik pasakojantįjį, bet ir klausantįjį. Prajuokinti kitą žmogų yra išties nelengva užduotis. O dar sunkesnė užduotis, kuri rūpi teatrui naudojant humorą, kaip komunikavimo formą, – paliesti skaudžias, mums visiems artimas gedulo, netekties, savižudybės temas. Išjudinti žmoguje kažką netikėto, padėti pasijuokti iš savęs, pasižiūrėti į skausmingas patirtis iš šono, kad galėtum su jomis susitaikyti.
Pirmą kartą kartu kuriančios pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė ir režisierė Eglė Švedkauskaitė kviečia žiūrovus kartu keliauti į naujas teatrines formas ir per vieną stand-up komedijos numerį tyrinėti netektį šeimoje.
Pjesės veikėjai: Mama – garsi laidų vedėja ir Sūnus – sėkmės lydimas stand-up atlikėjas – abu neieško žodžio kišenėje, tačiau susidūrus su Tėvo netektimi jiems susikalbėti vis dėlto tampa sudėtinga. Tai istorija apie pykčio, gėdos, kaltės paleidimą ir ieškojimą, kaip atsiverti pažeidžiamumui ir vienas kitam.
„Stand-up prasmei ir beprasmybei“ – komiška pjesė apie pagrindinių veikėjų bandymą susikalbėti po tėvo netekties. Juodasis humoras, saviironija ir pasakojamasis humoras (stand-up) čia derinami su drama, supinant pasakojimą apie praradimą, apie mamos ir sūnaus santykį su visuomenės požiūriu į gedulą ir iš to kylantį poreikį prisitaikyti“, – sako pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė.
