Tai spektakliai, kurie tinka tiek ramiam vakarui po darbo, tiek ypatingai progai su artimaisiais. Jei ieškote prasmingos pramogos, galinčios ir pralinksminti, ir paliesti – „Norfos“ rekomenduojamas šios savaitės spektaklių gidas padės išsirinkti tai, kas labiausiai atitiks jūsų nuotaiką. O gal metas atrasti operą?..
Opera „Don Karlas“
Vasario 13, 15 d. LNOBT. Giuseppe’s Verdi opera „Don Karlas“ – vienas reikšmingiausių teatro pastatymų ir, nepaisant itin prieštaringų nuomonių, – labai stipraus poveikio spektaklis. O ar galėtų būti kitaip? Juk G. Verdi „Don Karlas“, priskiriamas „didžiosios operos“ (grand opera) žanrui, yra stiprus veikalas ne tik nuostabia muzika, bet ir istorinių personažų charakteriais, dramatišku siužetu.
Operos premjera įvyko 1867 m. Paryžiuje, opera sukurta pagal Friedricho Schillerio pjesę. Šioje Schillerio dramoje glūdėjo tai, ko Verdi ieškojo savo vėlyvosioms operoms, – palikęs teatrališkas išorines dramas ir romantiškų aistrų kupinus libretus kompozitorius pasuko vidinio tragizmo link; išorinio veiksmo šiuose kūriniuose maža, bet juose siekiama išreikšti vidinius išgyvenimus, tiesos paieškas ir žmoniškumo ilgesį.
2016 metų statytojai, kurdami savąją šios operos versiją, pasirinko ne iliustratyvų dramos perteikimą, tačiau siekė atskleisti pačius giliausius jos klodus. Pagrindinis režisieriaus tikslas buvo įsigilinti į G. Verdi veikalą ir atsisakyti operą nuo pat 19 a. Paryžiaus scenos lydinčių klišių. Šiame pastatyme Günteris Krämeris pateikė netikėtų sprendimų ir sąsajų: kūrėją paveikė ir inspiravo roko kultūros žvaigždės Davido Bowie priešmirtinė atsisveikinimo žinutė – dainos „Blackstar“ vaizdo klipas ir jo prasmės.
Spektaklio kūrėjai pelnė 3 Auksinių scenos kryžių apdovanojimus – geriausiu metų režisieriumi paskelbtas Günteris Krämeris, taip pat įvertinti Herbertas Schäferis (už geriausią scenografiją) ir mecosopranas Eglė Šidlauskaitė (už Eboli vaidmenį).
Marius Ivaškevičius. IŠVARYMAS
Vasario 10, 12 d. LNDT. Oskaras Koršunovas: „Išvaryme“ paliesta labai aktuali tema – emigracija. Jos masto turbūt nesuvokiame net statistiškai: tik spėliojama, kiek žmonių išvažiavo, emigravo, bet ši situacija politinėje erdvėje neanalizuojama – o ką jau kalbėti apie kultūrinę ir meninę erdvę. Mene mes beveik neturime rimtos analizės, rimto požiūrio į tai, kas dabar vyksta su Lietuva, su tauta. Už to slypi ne tik tautos, valstybės interesai – už to slypi sulaužyti žmonių likimai, ištisos odisėjos – grįš tie žmonės ar negrįš… Jie palieka savo šalį, savo namus, savo šeimas. Emigracijos būna įvairios. Šiandien emigracija yra kitokia, tačiau buvo metas, kuomet žmonės vyko svetur su bilietu į vieną pusę, nemokėdami kalbos, nieko neturėdami, dažnai – apgauti… Tokią situaciją regime „Išvaryme“.
Kas yra emigracija? Kas slypi už šio žodžio? Slypi labai daug dalykų, kurių vienas svarbiausių yra tapatybės praradimas. O gal – atradimas kitoje šalyje? Juk individo tapatybės klausimas šiais laikais yra vienas aktualiausių. „Išvarymas“ atskleidžia daug šio klausimo atsakymo galimybių ir sprendinių. Iš esmės emigracija – tai horizontali dvasinė kelionė „į laimę“, dažnai virstanti vertikalia kelione žemyn, į nelaimę.“
Eglė Švedkauskaitė. FOSSILIA
Vasario 11 d. LNDT. Užsienyje kino meną studijuojantis Sūnus gauna užduotį sukurti dokumentinę apybraižą ir šiek tiek dvejodamas jos veikėjais pasirenka savo šeimą – Mamą, Tėvą ir Sesę. Grįžusio į gimtąjį Kauną jo laukia tikras lobis – Muziejaus darbuotoja pakviečia šeimą susipažinti su ką tik senelių namo sode atrastu Tėvo tetos prisiminimų apie Sibiro tremtį rankraščiu. Vaikinas pradeda pamažu tyrinėti ne tik penkiasdešimt metų po žeme išgulėjusį rankraštį, bet ir savo šeimos praeitį bei suvokti, kaip ji formuoja jo šeimos santykius dabartyje.
Nors E. Švedkauskaitė kuria fikcinę spektaklio veikėjų šeimą, remiasi ir tikrais faktais: 1991 m. Žaliakalnyje, Kaune, Perkūno al. 60 buvo atsitiktinai iškastas stiklainis, kuriame rasti paskiri lapeliai su Dalios Grinkevičiūtės prisiminimais apie Sibirą. Rankraštis laikytas prarastu, nes dar pati Grinkevičiūtė prieš keletą dešimtmečių bandė jo ieškoti, bet nerado. Dalios Grinkevičiūtės kūrinys yra ne tik vienas paveikiausių lietuvių literatūros kūrinių, mokyklinės programos dalis, bet taip pat yra išverstas į penkiolika kalbų. Tai įspūdingas meno kūrinys apie žmogiškumo išsaugojimą nežmogiškomis sąlygomis, pačios autorės žodžiais kalbant, „paminklas Šiaurės aukoms“.
Pagal David Foster Wallace esė. APMĄSTANT OMARĄ
Vasario 11 d. LNDT. Yana Ross spektakliui LNDT Mažojoje salėje pasirinko amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace (1962–2008), iš esmės kvestionuojančio žmogiškąją prigimtį, esė „Apmąstant omarą“. Savo tekstuose D. F. Wallace imasi narstyti jautriausius ir nepatogiausius šiuolaikinės visuomenės klausimus – empatiją, vaikų auklėjimą, intymumą, nesusikalbėjimą ir antropocentrizmo pabaigą.
„Tikimės, kad pavyks paskatinti žiūrovus permąstyti savo etikos ir moralės kodeksus bei vertybes ir tuo pačiu atkreips dėmesį į socialiai priimtinas pilkąsias zonas, kurias ketiname kvestionuoti. Kuriant spektaklį labai pravertė ir svarbi Susan Sontag knyga „Regarding the Pain of Others“, – teigia Yana Ross.
„Prisipažįstu, kad niekad nesupratau, dėl ko tokiai didelei daliai žmonių smagios atostogos siejasi su šlepetėmis per pirštą ir akiniais nuo saulės, kuriais pasidabinus reikia grūstis per beprotiškus kamščius iki triukšmingų, kaitrių, sausakimšų turistinių vietų tam, kad būtų galima paragauti „vietinių skanėstų“, nors pats turistų pasirodymas iš esmės sužlugdo visą koncepciją. Man būti masiniu turistu reiškia tapti gryniausiu nūdienos amerikiečiu – neišprususiu svetimšaliu, godžiai trokštančiu to, ko negali gauti, ir nusivylusiu dėl to, ko negali sau pripažinti“, – rašo D. F. Wallace.
Birutė Kapustinskaitė. SIBIRO HAIKU
Vasario 13, 14 d. LNDT. Geriausia 2018 m. knyga vaikams pripažinta Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga „Sibiro haiku“ randa būdą jautriai ir be pagrąžinimų pasakoti vaikams apie tremties žiaurumus ir jos kasdienybę. Spektaklio, kaip ir knygos, centre – vaikų išgyvenimai ir vaiko žvilgsnis į tremtį.
Knygos veikėjas Algiukas svajoja palakioti po pasaulį su savo draugu žąsinu Martynu. Netrukus taip ir nutinka, tačiau visiškai kitaip nei jis galvojo. Ankstyvą 1941 metų birželio rytą pulkas kareivių išverčia berniuką, jo sesę Dalią, tėtį Romą ir mamą Uršulę iš lovų ir liepia ruoštis kelionėn – taip lietuviai būriais ne savo noru iškeliauja į Sibirą. Vaiką užklumpa daugybė klausimų – kodėl juos ištremia? Kuo jie prasikalto? Kur tas Sibiras? Ten, tolimoje ir svetimoje šalyje, šeimai tenka išgyventi valgant sušalusias bulves, ašaromis sūdant sriubą ir dainomis šildant širdis. Ten gimsta tremtinių choras „Obuoliai“, ten dainuojant užauga sparnai, o viltis grįžti namo niekad neapleidžia.
„Spektaklį įkvėpusi Jurgos Vilės knyga „Sibiro haiku“ randa unikalią formą vaikams pasakoti apie itin sunkias tremties patirtis ir išgyvenimus per jų pačių žvilgsnį į šiuos žiaurumus. Spektakliu siekiame išlaikyti knygos žaidybiškumą, kuris šiems pasakojimams suteikia lengvumo, padaro juos prieinamesnius jaunajai auditorijai. Nagrinėdamas tremties temą spektaklis siekia ne tik apšviesti ar atpasakoti įvykius, tačiau ir padėti vaikams suvokti tai, kas atrodo nesuvokiama“, – sako jau ne pirmą spektaklį vaikams statantis režisierius Augustas Gornatkevičius.
Molière. TARTIUFAS
Vasario 15 d. LNDT. Režisierius Oskaras Koršunovas: „Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių. Žinoma, spektaklyje jis neapsimetinėja šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikius už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į Bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą. Pasaulinė finansinė krizė – tartiufizmo pasekmė. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur tiesiog klesti tartiufizmas.
Šiame pastatyme nesilaikau vien klasicistinių kanonų: čia yra ir tekstinių, ir veiksminių akibrokštų. Pats Molière’as diktuoja įdomias pastatymo sąlygas. Šis autorius aštrus, aktualus. Jokia pjesė pasaulyje iki šiol nėra sukėlusi tokio didelio skandalo kaip „Tartiufas“. Tai pirmas dramos kūrinys, tapęs tarptautiniu įvykiu: supriešinęs vieną iš didžiausių valstybių su įtakingiausia galia, megavalstybe – Popiežiaus rūmais. Lietuvoje tartiufizmą aš matau ne Bažnyčioje, o tarp šiuolaikinių valdininkų, šiuolaikinėje politikoje, šiuolaikiniame versle, kur labai daug kalbama gražiomis frazėmis, bet už viso to slypi korupcija. Kaip lengvai ir ciniškai manipuliuojama žmonėmis, pasitelkus propagandines viešųjų ryšių priemones...
Spektaklyje tai atpažįstama. Deja, ateinanti karta nėra sąžiningesnė. Ji tiesiog geriau pasiruošusi tai manipuliacijai, kuri ypač puikiai atsiskleidė liberalų skandale. Liberalai tiesiogiai kalbėjo apie tai, kad ateina sudaužyti korupcijos, o mums pasiūlė patį didžiausią korupcijos pyragą, kurį mes dabar raikom.“
