Raimondas Klezys. AVINAI (spektaklis jaunimui)
16 d. LNDT. Aktorius Raimondas Klezys su jaunaisiais žiūrovais (spektaklis skirtas paaugliams nuo 14 metų) dalijasi istorijomis iš savo gyvenimo. Per pasakojimus apie vaikystę, žaidimus, žiūrėtas laidas ir pokalbius su močiute atsiskleidžia rimtesnės temos, kurios pateikiamos žaidybiškai ir su humoru.
Betarpiškame spektaklyje kiekvienas gali įsitraukti tiek, kiek nori, o žiūrovų atsakymai formuoja vis kitą spektaklio veidą. Kamuolys, naudojamas spektaklyje, tampa ne tik žaidimo elementu, bet ir kūrybiniu įrankiu, leidžiančiu per žaismę įtraukti žiūrovą į asmenišką pasakojimą – atvirą, jautrų ir kviečiantį atpažinti save.
„Tavo tėvas išvažiavo į šiltus kraštus ir jis yra avinas“, – Raimondui vaikystėje pasakė močiutė. Ar tikrai mūsų tėvai yra avinai? Ar mes užaugsime kitokie nei jie, o gal esame lygiai tokie patys? Monospektaklis „Avinai“ – aktoriaus, dramaturgo Raimondo Klezio ir režisieriaus Justo Tertelio bendras kūrinys – kviečia apmąstyti apmaudą, pyktį, ir atleidimą – temas, kuriomis jaunimui ne visada drąsu kalbėtis su bendraamžiais.
Eugène Ionesco. RAGANOSIAI
16d. LNDT. Raganosiai jau ir tavo mieste! Prisijunk prie progreso!
Kokie jie greiti. Stiprūs. Monumentalūs! Neabejojantys. Logiški. O tu? Tu neegzistuoji, nes nemąstai. Pradėk mąstyti ir atsirasi. Tai daugiau nei kvietimas. Virsk raganosiu! Tik pažiūrėk, kaip gražiai jie baubia! Dainuoja ir šoka!
Iš pradžių gal jie ir buvo mažuma, tačiau dabar – tikrai ne. Jų vis daugiau ir daugiau. Ten rasi ir saviškius. Tavo bendradarbiai ir kaimynai. Ten – visas elitas. Tavo vadovas, meras, svarbiausi influenceriai. Lengva kritikuoti iš šono, bet tiesa matosi tik iš vidaus, tik prisijungus. Juk matai, kas vyksta – realybė keičiasi akyse. Po daugybės krizių pasaulis yra neatpažįstamai pasikeitęs. Neatsilik nuo laiko.
Tai koks bus tavo pasirinkimas? Ir toliau sėdėsi kavinėje? Dar vieną mažą? O gal prisijungsi? Bet ar tau pavyks? Ar visgi liksi paskutinis žmogus savo mieste?
KARALIŲ PASAKA (A|CH teatras)
16d. LNDT. Premjera „Karalių pasaka“ pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muziką.
Spektaklyje dalyvauja 32 Anželikos Cholinos šokio teatro, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai bei ACH Jaunimo trupės artistai.
„Karalių pasaka“ – epinis, poetiškas šokio spektaklis, kuriame jautriai ir dramatiškai atsiskleidžia neeilinė, plačiau vis dar per mažai žinoma Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimo istorija. Spektaklio pagrindiniai veikėjai – ne tik pats Čiurlionis trijuose savo gyvenimo amžiuose ir ne tik svarbiausios jo gyvenimo moterys (pirmoji meilė Marija Moravska, mecenatė Bronislava Volman, Čiurlionio žmona Sofija Kymantaitė), bet ir Čiurlionio esybė – jo KŪRYBA. Spektaklyje atgis ypatingas ir gilus Čiurlionio pasaulis, tapęs jam kančia ir Dievo dovana viename, kurį įkūnys 25 ACH teatro Jaunimo trupės artistės.
VAIDINA MARIUS REPŠYS
17 d. LNDT. Marius Repšys – vienas žinomiausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių. Jis suvaidino Vandalą „Išvaryme“, Lauryną „Katedroje“ ir daug kitų įsimintinų vaidmenų, laimėjo aukščiausius teatro ir kino apdovanojimus.
Pastaruosius keletą metų Marius Repšys pasirodo ekranuose ir spaudos puslapiuose ne tik kaip teatro ir kino vaidmenų kūrėjas, bet ir kaip žmogus, kovojantis su universaliomis, daugeliui pažįstamomis problemomis. Aktorius drąsiai ir atvirai kalba apie depresiją ir psichozės epizodus, kankinančius nuo vaikystės.
Ar menininko talentas ir psichikos problemos – dvi tos pačios monetos pusės? Ar aktorystė – ir kūryba apskritai – ne tik apdovanoja, bet ir žaloja, o vėliau pati semiasi jėgų iš padarytų žaizdų? Jei taip, kaip tą žalą mažinti ir ar reikia tai daryti?
Kazys Binkis. ATŽALYNAS
17 d. LNDT. Kazio Binkio 1938 metais parašyto „Atžalyno“ centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, jis neatsižada vertybių, nesiliauja tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis. Tai nuotaikinga, įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.
Režisieriaus Jono Vaitkaus žodžiais, šis kūrinys gali tapti pavasariniu lietumi šiandienos teatre – nusigręžusiame nuo pamatinių vertybių, linkstančiame į destrukciją ir neigimą. Vaidinti spektaklyje režisierius pakvietė ne tik patyrusius aktorius, bet ir jo paties vadovaujamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentus. Tokios entuziazmu trykštančios kūrybinės komandos interpretuotas „Atžalynas“ – puiki galimybė iš naujo atrasti klasikinę Lietuvos dramaturgiją.
Šiame spektaklyje žiūrovas kviečiamas pabūti su aktoriumi. Pabūti labai arti. Leistis kelionėn gilyn į pasąmonę, į vidinį kosmosą, geriant iš atminties šaltinių, kaunantis su šešėliais, linksminantis su animomis, ieškant savojo dievo.
Martin Algus. SIEROS MAGNOLIJOS
18 d. LNDT. Ralfas ir Marta – šiuolaikinė pora – susirūpinę savo karjeromis, sveika gyvensena, įvaizdžiu visuomenėje. Marta, metusi dėstytojos darbą nusprendžia kandidatuoti į instituto direktorės postą, kruopščiai ruošiasi konkursui, tačiau jos gyvenimą sujaukia žinia apie staiga atsiradusį tėvą, kuriam reikia globos. Tas vyras daugybę metų gyveno su kita moterimi, bet šiai mirus jos vaikai susirado Martą ir pareiškė, kad ji kaip biologinė dukra dabar privalo pasirūpinti seniu. Tai visiškai neįtelpa iš griežtą Martos darbotvarkę.
Ką daryti? Kaip keisis jų gyvenimas? O gal jo nepriimti? Situacija paveikia ir Martos bei Ralfo santykius. Apie tą seną žmogų dukra neturi nė vieno gero prisiminimo. Kaip jis elgėsi su Marta vaikystėje ir kokio elgesio sulauks dabar?
Europa vis labiau sensta, bet kokia yra senų žmonių padėtis visuomenėje? Ar tai tik seni, nereikalingi kūnai? Koks vaikų ir tėvų santykis, skriaudos ir globos ryšys?
METAMORFOZĖ. Pagal Franzo Kafkos kūrybą
19 d. LNDT. Kaip, kada ir kodėl nustojame į Kitą žvelgti kaip į žmogų? Pačioje Franzo Kafkos kūrybos šerdyje visuomet galima užčiuopti nagrinėjamas skirtingas nužmoginimo formas. Istorija apie vabzdžiu pavirtusį Gregorą Zamzą kelia klausimą apie tai, kokios yra mūsų atjautos kitam ribos: kaip vyksta tapatinimosi procesas, kaip yra konstruojamas Kitas, ar sugebame priimti Kitą kaip žmonijos dalį. Šiame spektaklyje siekiama nagrinėti sudėtingą dialektinį ryšį tarp dviejų skirtingų politinių (plačiąja prasme) mechanizmų: empatiško susitapatinimo iš vienos pusės, ir nužmoginimo iš kitos.
Kafkos kūriniuose esantis prasmių laukas be galo platus, nepasiduodantis paprastoms, vienareikšmėms interpretacijoms. Siekiant atverti skirtingus jų lygmenis, spektaklyje svarbiausia vis dėlto megzti dialogą su realybe, kurioje gyvename.
Nikolajus Gogolis. REVIZORIUS
20 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Į Valstybinį Šiaulių dramos teatrą pagaliau atvyko „Revizorius“! Atlydėtas šmaikščių improvizacijų meistro Aido Giniočio, „Revizorius“ kviečia pasijuokti iš mūsų prigimtinio noro būti bent truputį gudresniais ir lygesniais už kitus.
Įsibėgėjus XXI a., įsivaizduojame, kad jau daugmaž „perkandome“ manipuliatorių žaidimus ir įmanomas korupcines schemas. Bet ar tikrai? O gal tik išmokome jų nepastebėti? Ar šiandien atsirastų tikrai žinančių, kuris yra korumpuotas, o kuris – tik jo auka.
O kas, jei didžiausių manipuliatorių ir „pilkųjų kardinolų“ mes apskritai net nežinome? Nesibaigiančių manipuliacijų, kyšių, „ranka ranką plauna“ sistemų apraizgytame pasaulyje, atrodo, nebeįmanoma išnarplioti korupcijos mazgo į tiesų siūlą. O tai jau visai nejuokinga mintis.
