TURKIO SPALVOS MONSTRAS. Vilniaus Keistuolių teatras
Spalio 28 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Keistuolių teatre – tikrų tikriausiuose commedia dell’arte lietuviškuosiuose namuose – atgimsta dar viena genialiojo italų dramaturgo Carlo Gozzi pjesė, įtrauksianti į magijos, metaforų, simbolių, muzikos ir taiklios ironijos kupiną teatro šventę.
XVI amžiuje Italijoje užgimęs commedia dell’arte netruko apžavėti kone visą Europą, o jo įtaka nusidriekė šimtmečius į priekį. Neblėstančio populiarumo ir publikos prielankumo paslaptis slypėjo kaukėse – personažuose, kurių kiekvienas buvo lengvai atpažįstamas tiek mažiausiame kaimelyje, tiek prašmatniausiame didmiestyje. Vis tie patys personažai sukdavosi vis naujuose aistrų ir vietos aktualijų sūkuriuose, kurdami žiūrovus prikaustantį muzikos, šokio bei sąmojo derinį.
Jo Strømgren. DURYS
Spalio 28 d. LNDT. Jo Strømgren: Durys skiria „čia“ ir „kitur“. Yra labai stiprus įsitikinimas, kad toje kitoje pusėje visad bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje. Spektaklyje „Durys“, pasitelkiant judėjimą ir šokį, keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visad egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir kaip ji kinta skirtingose tautose.
Žmones visad riboja aplinka – namai, mokykla, darbovietė, šalis, restoranas, kuriame išgalime lankytis, asmuo, kurį mylime ar apsimetame mylį.
Priklausyti tam tikrai aplinkai yra nuostabu, ypač jei tavo kaimynas restoranuose lankytis neišgali. Tokie dalykai mus priverčia šypsotis. Tačiau kai vieną dieną kitas kaimynas grįžta namo su kanoja ant mašinos stogo, mes pradedame jaustis apgailėtini. Ir kai kaimyno veide atpažįstame tą šypseną, mes, be abejonės, užsinorime kanojos. Net jei ir labai nemėgstame būti gamtoje.
Spektaklis „Durys“ per naivų ir asociatyvų žvilgsnį į grupę žmonių, atskirtų sienos, siekia atskleisti labiausiai nuviliančius ir destruktyvius žmonių bruožus. Kadangi kitoje pusėje viskas visuomet atrodo įdomiau, siauros durys tampa svarbiu slenksčiu į pokyčius. Tačiau kadangi niekas nėra patenkintas tuo, ką turi, geresnio paieškos tampa nesibaigiančiu procesu. Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar visgi beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys?
Teklė Kavtaradze. SIRENŲ TYLA
Spalio 29 d. LNDT. Sirenos dainuoja gražiai, rašo Homeras. Jos tūno saloje, vilioja pro šalį plaukiančius vyrus ir juos pražudo. Išskyrus Orfėją, kuris dainuoja garsiau, ir Odisėją, kurio bendražygiai į ausis įsideda vaško ir pririša jį prie stiebo, kad jis galėtų klausytis sirenų ir nemirtų.
Europos mitologijoje vyrauja smurtas: tarp žmonių, dievų, mitinių būtybių ir lyčių. Nelygybės ir galios disbalansas gimdo baimės ir gynybos strategijas, o ne santykius. Kas verčia mus laikytis šių struktūrų?
Bendradarbiaudama su kolegomis, režisierė Laura Kutkaitė šiuolaikinę istoriją perkelia tiesiai į mito minų lauko vidurį: praėjus ketveriems metams po #MeToo judėjimo viršūnės Lietuvoje, ji piktnaudžiavimo galia meno pasaulyje problemą pristato scenoje. Pozuodamos ant uolos ir laukdamos „didžiojo Odisėjo“, keturios aktorės atidaro savo salos teatrą ir pasakoja tikras istorijas iš savo bei kitų Lietuvos menininkių moterų kūrybinių procesų.
Jos nepraleidžia nė vienos tamsios smulkmenos – net tarpusavio konkurencijos – ir kartu vaidina teatrą: su kostiumais ir grimu, su garsu ir šviesa, su karčiu humoru, aistra, pažeidžiamumu ir dėl daugybės priežasčių. Taip jos tragikomiškai smūgiuoja į struktūras būtent ten, kur jos galėtų pasikeisti.
Opera „Don Karlas“
Spalio 30-31 d. LNOBT. Giuseppe’s Verdi opera „Don Karlas“ – vienas reikšmingiausių teatro pastatymų ir, nepaisant itin prieštaringų nuomonių, – labai stipraus poveikio spektaklis. O ar galėtų būti kitaip? Juk G. Verdi „Don Karlas“, priskiriamas „didžiosios operos“ (grand opera) žanrui, yra stiprus veikalas ne tik nuostabia muzika, bet ir istorinių personažų charakteriais, dramatišku siužetu.
Operos premjera įvyko 1867 m. Paryžiuje, opera sukurta pagal Friedricho Schillerio pjesę. Šioje Schillerio dramoje glūdėjo tai, ko Verdi ieškojo savo vėlyvosioms operoms, – palikęs teatrališkas išorines dramas ir romantiškų aistrų kupinus libretus kompozitorius pasuko vidinio tragizmo link; išorinio veiksmo šiuose kūriniuose maža, bet juose siekiama išreikšti vidinius išgyvenimus, tiesos paieškas ir žmoniškumo ilgesį.
August Strindberg. DIDYSIS KELIAS
Spalio 31 d. LNDT. „Didysis kelias“ (Stora landsvägen) – paskutinė Augusto Strindbergo pjesė. Pažodinis šios dramos pavadinimas nurodo paties Strindbergo vaikystės gatvę, kuri vedė tiesiai į kapines. Neatsitiktinai paskutinė jo drama lyginama su savotišku testamentu ar teatriniu autoriaus autoportretu.
Šią dramą Strindbergas vaizduoja lyg kelionę į savo atmintį, kai kiekvienoje „stotelėje“ dramos protagonistas regi savo paties personažą ir kitas alegorines pasakojimo figūras – Keleivį, Vaiką, Gundytoją ar Žudiką. „Didysis kelias“ – tai alegorinis pasakojimas, viso dramaturgo gyvenimo minčių apibendrinimas.
Strindbergo amžininkai jį kritikavo dėl kasdienės ir poetinės kalbos derinimo, nedramatiškumo. „Didysis kelias“ ryškiai išsiskyrė iš visos dramaturgo kūrybos, tačiau šis kūrinys daugelio šiandienos literatūrologų vertinamas kaip įtaigus būdas nedramatizuojant perteikti trapią emocinę ir psichologinę personažo būklę.
Martin Bellemare. LAISVĖ
Spalio 31 d. LNDT. Ar turime teisę pakeisti artimojo sprendimą, jei jis pasirenka mirtį?
Šiuolaikinė kanadiečio Martin Bellemare pjesė pasakoja apie tvarkingą, ekologišką, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą.
Pjesės veiksmas vyksta šeimoje, kur šeimos nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbiantys vienas kito pasirinkimus, nevaržantys vienas kito laisvės. Šeimos ląstelė šiuo atveju – tai visuomenės atspindys.
M. Bellemaro pjesės viešai statomos Prancūzijoje, Kanadoje bei Vokietijoje. Dramaturgo kūrybinėje biografijoje – apie dešimt pjesių, „Laisvė“ – žinomiausia, pirmą kartą pristatyta Lietuvos teatro žiūrovams ir užsienio ekspertams 2021 m. tarptautinio teatro festivalio Sirenos metu.
Pagal H. Böllio apysaką. PRARASTA KATARINOS BLUM GARBĖ
Spalio 31 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Režisierius Agnius Jankevičius Katarinos Blum istoriją pasakoja, pasitelkdamas populiarių TV muzikinių pokalbių šou formatą. Spektaklio turinys publikai pateikiamas tarsi tai būtų dinamiškas, humoristinis, šmaikščių interviu ir gyvai atliekamų muzikinių numerių prismaigstytas „Vėlyvo vakaro šou“.
Šis spektaklis, kurio žanras žaismingai apibūdinamas kaip muzikinė-kriminalinė byla, yra tarsi lengva miuziklo parodija, kurioje netrūksta humoro, ironijos ir kritiško žvilgsnio į šių dienų visuomenę. Gyvai atliekama muzika ir dainomis pripildytas pastatymas atveria daugeliui mūsų mažai pažįstamus sensacingų istorijų „darymo“ užkulisius, kuriuose eiliniai gyvenimai lengvabūdiškai paverčiami intriguojančiais šou.
Spektaklis „Prarasta Katarinos Blum garbė“ kalba apie kiekvieno mūsų asmeninio saugumo pažeidžiamumą, greitai tirpstančią ribą tarp privatumo ir viešumo, apie atsitiktinių aplinkybių ir medijų poveikį, apie nesibaigiančias manipuliacijas, variacijas, interpretacijas, veidmainystes ir melagystes, su kuriomis susiduriame kiekvieną dieną.
