Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Opera „Manon Lesko“: drąsiau nei galima įsivaizduoti

Opera „Manon Lesko“
VCO nuotr. / Opera „Manon Lesko“
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Balandžio 20-23 dienomis Vilnius City Opera kviečia į vieną iš ryškiausių ir vizualiai egzotiškiausių savo darbų – G. Puccini „Manon Lesko“.

Prieš penkerius metus pastatytas spektaklis šiandien dar labiau stebina dekadentiškos, rafinuotos ankstyvos Art Deco epochos detalių tikslumu, kvapą gniaužiančia Paryžietiška atmosfera. Spektakliai ne tik trumpam grąžina į Lietuvos sceną vieną ryškiausių operos žvaigždžių Asmik Grigorian, tačiau ir pristato žiūrovams du naujus romantiškojo De Grijė vaidmens atlikėjus – brazilą Thiago Arancam ir Lietuvą pamilusį čilietį Giancarlo Monsalve.

„Visą savo kūrybinį gyvenimą aš norėjau nupūsti dulkes nuo laike sustingusio požiūrio į operą. Mes dažnai pamirštame, kad kažkada opera buvo labai šiuolaikinis ir audringas reakcijas sukeliantis menas, vien tik Verdi operų premjeros ką reikšdavo! Žiūrovai po spektaklio skanduodami „Viva Verdi” išdaužydavo praeidami visas prašmatnias langų vitrinas. Patys kompozitoriai gyveno dramatiškesnius, nei jų kuriami personažai, gyvenimus. Jų įtaka ir šlovė peržengė klasikinės muzikos ribas. Po šimtmečio, jų genialūs kūriniai tapo klasika, o mes kompozitoriams imame klijuoti nuobodybių etiketes“, – sako VCO meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė.

„Štai, kad ir pats G. Puccini, palikęs operos istorijai įspūdingą herojų moterų galeriją: Manon, Toska, Madam Butterfly, Mimi, Liu. Kaip Jūs manot, iš kur jis sėmėsi įkvėpimo parašyti tokius įtikinamus moteriškus personažus? Mūsų „Manon Lesko“ pastatyme stengėmės ne tik kinematografinėmis scenografijos ir kostiumų detalėmis atkurti 1910-1915 metų Paryžiaus atmosferą, bet ir prikelti šiuolaikiniam gyvenimui tuos daugialypius moterų portretus, kuriuos taip skrupulingai iš savo patirties lipdė pats kompozitorius”, – pasakoja D. Ibelhauptaitė.

VIDEO: Opera „Manon Lesko“: drąsiau nei galima įsivaizduoti

„Manon Lesko“ buvo mylimas G. Puccini kūdikis, pirmoji didžiulė jo sėkmė, opera sukurta pagal skandalingą abato Prevost romaną „Ševaljė de Grijė ir Manon Lesko istorija". Ji atvėrė G. Puccini kelią į muzikos Olimpą.

„Perverskite „Manon Lesko", o po to meskite ją į ugnį; bet vieną kartą ją perskaityti vertėtų“ – taip šį kūrinį komentavo amžininkai. Jeigu XVIII amžiuje būtų buvęs žinomas terminas „bestseleris", be jokios abejonės, „Manon“ būtų pelniusi šį titulą. Meilės ir nuotykių romanas, dar autoriui gyvam esant ne kartą perleistas, išverstas į daugelį kalbų, ilgą laiką buvo perkamiausia knyga. Romanas buvo garbstomas ir keikiamas, draudžiamas ir perrašinėjamas ranka. G. Puccini negalėjo atsispirti pagundai sukurti operą apie Manon Lesko, – moteriškiausią iš visų moterų, naiviai patvirkusią, neištikimą, mylinčią, jaudinančią, apsukrią, pavojingą ir kerinčią. Tik per šią heroję, kupiną žavesio ir įgimtos klastos, kompozitorius tarsi atskleidė visa, kas moteryje patraukliausia, žaviausia, tačiau ir žemiausia.

G. Puccini kūrybos centras buvo moterys. „Jis gyveno dėl meilės ir mirė dėl meilės“, – taip galėtų skambėti jo kūrybos moto. „Aš esu aistringas laukinių paukščių, operos libretų ir patrauklių moterų medžiotojas“, – yra sakęs G. Puccini. Maestro asmeninis gyvenimas buvo spalvingas kaip ir jo operos. Jį drebino aistros ir skandalai, temdė ištvirkavimo, savižudybės, kalėjimo šešėliai.

Nuo pat jaunystės G. Puccini talentas buvo neginčijamas, o gyvenimas – ypatingai skandalingas. Kompozitorius gyveno su ištekėjusia moterimi, dviejų vaikų motina Elvira Bonturi, ir augino jos nesantuokinį sūnų. Tuo metu Katalikų bažnyčia draudė skyrybas, tad savąją Elvirą kompozitorius vedė tik mirus jos vyrui, po 17-kos kartu nugyventų metų, begalės audringų barnių, pavydo ir keršto scenų.

Moterys G. Puccini labai traukė, jis jomis žavėjosi. Išvaizdus muzikas nuolat įsitaisydavo jaunesnių draugužių. Daugelis G. Puccini operų moterų primena realias jo drauges, įkvėpdavusias kompozitorių rašant scenos veikalus. Jam buvo įprasta užmegzti romaną su operos herojės bruožų turinčiomis merginomis.

Nenuostabu, kad kompozitorius vaizdavo savo herojes su užuojauta, atmiešta sadizmu. Visos jo operų moterys yra siela ir kūnu meilei atsidavusios būtybės, kamuojamos kaltės jausmo ir mokančios už savo poelgius didžiulę kainą,

Rašydamas „Manon Lesko” G. Puccini dar nebuvo įsisukęs į meilės nuotykius, tuomet jam užteko vienos Elviros artumo. Juk ši moteris nepaisydama turtingų ir įtakingų giminaičių, visuomenės nuomonės, persikraustė gyventi pas jį su dukra, palikusi teisėtam vyrui dviejų metų sūnų!

Ilgainiui meilužių santykiai ėmė šlyti, o maestro meilės romanai emė vesti Elvirą iš proto. Pavyzdžiui, rašydamas mėgstamiausią savo operą „Madam Baterflai” G. Puccini buvo beprotiškai įsimylėjęs 20 metų jaunesnę už save merginą vardu Corinna, su kuria netgi norėjo susituokti. Kiek vėliau pasamdęs privatų detektyvą, kompozitorius išsiaiškino, kad jaunoji meilužė jį apgaudinėja – gal netgi už pinigus!

Maestro sielos skausmas išsiliejo tragiškame „Madam Baterflai“ finale. O dar po kurio laiko jis jau turėjo kitą žavią guodėją. Ja tapo Londone sutikta gražuolė bankininko žmona Sybil.

G. Puccini pastoviai persekiojo gyvenimo krizės, kurios ištikdavo dėl romanų su moterimis. Daug metų, iki pat mirties, G. Puccini persekiojo tarnaitės Dorios Manfredi, tapusios jo aistros auka, šmėkla. Manoma, kad ši mergina buvo „Turandot“ tarnaitės Liu prototipas. Doria nusinuodijo, neištvėrusi įtūžusios Elviros grasinimų ir persekiojimo. Iš tiesų Doria nebuvo Puccini meiluže, ji viso labo buvo tarpininkė maestro ir pusseserės Giulios Manfredi meilės reikaluose. Po jos mirties skrodimas atskleidė, kad mergina buvo skaisti.

Šis skandalas 1909-aisiais mirguliavo visų Italijos laikraščių pirmuose puslapiuose. Elvira už šmeižtą atsidūrė kalėjime ir ištrūko iš jo tik po penkių mėnesių, G. Puccini sumokėjus kompensaciją Manfredi šeimai. Kompozitorius iki pat gyvenimo pabaigos artimai bendravo su Giulia Manfredi. Iki maestro mirties likus 15-kai mėnesių, ji pagimdė G. Puccini sūnų Antonio.

Nuolatinės gyvenimo dramos nesutrukdė kompozitoriui įeiti į pasaulio operos elitą. Priešingai – šiandien kai kurios G. Puccini operų arijos populiarumu nenusileidžia popmuzikos hitams. Legendinio Luciano Pavarotti atliekamas „Nessun dorma” iš „Turandot” 1990-aisiais skambėjo Pasaulio futbolo čempionato finale. Po šio pasirodymo buvo parduota daugiau kaip 10 milijonų „Nessun dorma” singlo kopijų. Drąsiai eksperimentavęs ir mėgęs kūryboje egzotiškas spalvas G. Puccini sulaukė didžiausios komercinės sėkmės iš visų operos kūrėjų. Kompozitoriui mirus, jo turtas buvo įvertintas didžiulėmis sumomis, prilygstančiomis šimtais milijonų šiandieninių eurų. Taigi, kas pasakė, kad klasikinės muzikos pasaulis nuobodus?

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą